Atsižvelgdamos į tai, įvairios Lietuvos institucijos ir asociacijos jungiasi į tarptautinius tinklus, dar labiau skatinančius europinę bendrystę. Puikus to pavyzdys – Europos Tarybos sertifikuoti Kultūros keliai, kurių šiuo metu mūsų šalyje veikia šeši: Šv. Jokūbo, Europos žydų paveldo, Hanzos, Impresionizmų, Europos pasakų bei Istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų.
Visgi įvairių sričių ekspertai sutinka: Lietuvai potencialo įsitraukti į dar daugiau Europos Tarybos Kultūros kelių tikrai netrūksta. Tereikia didesnio bendradarbiavimo ir motyvacijos atitikti tam tikrus kriterijus.
Iš viso šiuo metu sertifikuota yra beveik 50 Europos Tarybos Kultūros kelių. Portalas 15min nusprendė plačiau pasidomėti trimis iš jų, prie kurių prisijungti lietuviams potencialas, ko gero, būtų didžiausias. Tai – Napoleono, Geležinės uždangos ir Europos kapinių keliai.
Į Lietuvą – vien dėl Napoleono
Vienas iš Europos Tarybos Kultūros kelių, kuris Lietuvoje galėtų sulaukti išties didžiulio susidomėjimo, yra Napoleono kelias, sertifikuotas 2015 m. Šis kultūrinis maršrutas skirtas vienam garsiausių pasaulyje politinių lyderių, Napoleonui Bonapartui (1769–1821), atminti.
Daugiau nei dešimtmetį trukęs jo valdymas Prancūzijoje paliko išskirtinai vertingą paveldą, aktualų ne tik jo gimtajai šaliai, bet ir didžiajai daliai Europos. Jo veikla pažymėjo mūsų miestus, formuodama jų urbanistinę formą ir ateities likimus. Tai apima įvairų kultūrinį paveldą – pastatus, paminklus, baldus, meno kūrinius, taip pat ir įstatymus, didžiulį nematerialųjį paveldą.
Šiuo metu prie Kultūros kelio, skirto Napoleonui, prisijungę maždaug 50 miestų iš 12-os Europos valstybių, tarp jų – Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Čekijos bei Lenkijos. Deja, ties Lietuvos siena su pastarąja šalimi Napoleono kelias nutrūksta. Vis dėlto priežasčių, kodėl turėtų būti priešingai, tikrai galime rasti.
Kaip žinia, tuometis Prancūzijos imperatorius Lietuvoje lankėsi 1812 m., žygiuodamas į Rusiją su savo neregėto dydžio kariuomene. Tad vienokio ar kitokio Napoleono Bonaparto palikimo galima rasti ne vienoje mūsų šalies savivaldybėje.
Štai, kaip įvardija Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro vadovas Vitas Girdauskas, būtent Vilkaviškyje, šalia dabartinio Vilkaviškio dvaro, Napoleonas perskaitė žymųjį kreipimąsi į savo kareivius, kuriuo realiai ir paskelbė karą Rusijai. Keletą dienų prabuvę Vilkaviškyje, jie perėjo upelį ir pajudėjo link priešės žemių kitoje Nemuno pusėje. Dabar toje vietoje pastatyta skulptūra, vaizduojanti per upelį žengiančius Napoleono karius.
„1812-ųjų karas prieš Rusiją buvo paskelbtas iš Vilkaviškio. Visa tai aprašyta ne tik Napoleono generolų atsiminimuose – ir pats Napoleonas laiškuose žmonai rašo iš Vilkaviškio“, – 15min tvirtina V. Girdauskas.
Apie reikšmingą Napoleono palikimą Lietuvoje pasakoja ir Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė. Pavyzdžiui, anot jos, šaltiniuose randama, kad Napoleonas su savo svita ir karvedžiais 1812 m. važiavo per Garliavą. Jis trumpam apsistojo viešbutyje (senuosiuose Garliavos valsčiaus valdybos namuose), o netoli Garliavos, Naugardiškių dvare, keletui dienų buvo įkurdintas ir jo armijos štabas. Vėliau prancūzai sėkmingai šturmavo Kauno tvirtovę ir persikėlė per Nemuną.
Pašnekovė tęsia, jog po pralaimėjimo iš Rusijos bėganti Prancūzijos armija Kauno rajone paliko daugybę lavonų pakelėse. Štai Garliavoje, Vytauto ir Gėlių gatvių sankryžoje, 1998 m., tiesiant kelią, buvo aptikta 12 vyrų ir 7 moterų palaikai. Archeologai nustatė, kad tai - prancūzų pėstininkų ir juos lydėjusių markitančių palaikai.
Kaip pažymi E. Kaminskaitė-Sutkuvienė, įvairūs istoriniai keliai, įskaitant Napoleono, išties domina turistus. Su tuo sutinka ir V. Girdauskas – pasak jo, neretai keliautojai į Vilkaviškio kraštą vien dėl Napoleono pėdsakų ir atvyksta. Kaip tikina pašnekovas, jeigu Vilkaviškis oficialiai įsitrauktų į Europos Tarybos sertifikuotą Napoleono kelią, entuziastų čia atkeliautų dar daugiau.
Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro vadovo teigimu, kad Lietuvoje Napoleono kelias atsirastų, ko gero, protingiausia būtų įsteigti už tai atsakingą asociaciją, kuriai priklausytų atstovai iš kiekvienos savivaldybės, kurioje galima aptikti Napoleono paveldo objektų. Priešingu atveju, savivaldybėms veikiant pavieniui, būtų sunku atlaikyti gan nemažus finansinius įsipareigojimus.
Dviratininkams reikia ir kultūros
Kitas Europos Tarybos Kultūros kelias, kuris Lietuvoje turi didžiulį potencialą, yra Geležinės uždangos kelias (Euro Velo 13), sertifikuotas 2019 m. Šis kelias atspindi fizinę sieną, besitęsusią nuo Barenco iki Juodosios jūros ir po Antrojo pasaulinio karo pabaigos beveik pusę amžiaus skyrusią Rytų ir Vakarų Europą.
Daugiau nei 10 tūkst. kilometrų ilgio dviračių maršrutas driekiasi palei vakarinę buvusių Varšuvos pakto valstybių sieną. Geležinės uždangos kelias sujungia kultūrines ir istorines vietas, susijusias su politine, karine ir ideologine užtvara, iškilusia Šaltojo karo metu. Istoriniai pastatai, paminklai, muziejai bei nacionaliniai parkai su nuostabiais kraštovaizdžiais – visa tai laukia turistų, besileidžiančių per šią trasą dviračiu.
Šiuo metu Geležinės uždangos kelias tęsiasi per 20 Europos šalių. Visgi, nepaisant istorinės bendrystės, per Lietuvos vakarinę sieną jis nebeina.
Kaip pasakoja Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Paulius Bakutis, šiuo metu pajūrio savivaldybėse infrastruktūra dviračių turizmui vis gerėja – trūksta visai nedaug, kad nuo Nidos iki Latvijos sienos visur būtų galima pravažiuoti asfaltu, kad visur būtų sustatyti suoliukai, dviračių laikikliai.
Nors tokios sąlygos tikrai vilioja dviračių entuziastus, visgi, anot P. Bakučio, norėtųsi jiems pasiūlyti ne tik prasivažiuoti, bet ir sustoti bei aplankyti įvairius kultūrinius paminklus. Juk tai juos išties labai domina.
„Į pajūrį atvažiuoja įvairiausi turistai, tarp jų – vokiečiai, britai. Jie yra lėto tipo turistai, nėra taip, kad visą dieną vien mina. Jie ieško, ką nuveikti, jiems labai aktualios kultūrinės veiklos. Galbūt ir būtų galima labiau juos patraukti kultūrine prasme“, – teigia ekspertas.
Nepaisant to, šiuo metu prie Euro Velo 13 kelio jokių kultūrinių veiklų ir objektų, susijusių su Geležine uždanga, nėra prikabinta. Visgi, tikina P. Bakutis, tokių galėtume rasti ne vieną – pavyzdžiui, Šaltojo karo muziejų Plateliuose.
Su tuo sutinka ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė, sakydama, jog pajūrio juostoje bei apskritai Žemaitijoje kultūrinio paveldo, susijusio su Geležine uždanga, yra išties daug.
„Pavyzdžiui, Pajūrio regioniniame parke turime „Memel-Nord“, keletą bunkerių, kurie yra pritaikyti lankymui, kur vyksta ekskursijos. Jie labai gerai matomi, privažiuojami toje trasoje. Išlikusių bunkerių, gynybinių sienų yra ir daugiau. Ten vyksta ekskursijos, edukacijos, priėmimai“, – pasakoja D. Buivydienė.
Taigi, nors ir dviračių takų, ir istorinio paveldo pajūryje surasti galima, kodėl jokia Lietuvos institucija ar asociacija prie Europos Tarybos Geležinės uždangos kelio taip ir nėra prisijungusi? Kaip atsako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas, taip iš dalies yra todėl, kad „neturime nacionalinio Euro Velo koordinatoriaus, kuri judintų tuos reikalus, kuris keliautų į institucijas ir sakytų „darom“.
„Kadangi tai yra kultūrinis kelias, įsitraukimas, pirmiausia, reikalingas per kultūrinius projektus. O norint juos įgyvendinti, reikia, kad kažkas juos koordinuotų. Šioje vietoje būtų naudingas nacionalinio koordinacinio centro įsteigimas. Jis spręstų visus reikalus, susijusius su Euro Velo – tiek kultūrine, tiek ir infrastruktūrine prasme“, – dėsto P. Bakutis.
Kad sėkmingam Geležinės uždangos kelio atsiradimui Lietuvoje reikėtų didesnio organizuotumo, sutinka ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje turime Šv. Jokūbo kelią, jame viskas sujungta nuo A iki Z. Šv. Jokūbo kelio asociacija ėmėsi iniciatyvos, subraižė tuos kelius, sertifikavo ir įsijungė į tarptautinį kelią. Kai yra šeimininkas, situacija matosi tvarkingai. O pas mus viskas – tik fragmentiškai. Nėra žinių, kaip viskas susijungia“, – teigia D. Buivydienė.
Traukia kapinių istoriškumas
Trečiasis Europos Tarybos Kultūros kelias, į kurį Lietuvoje galėtume rasti potencialių kandidatų, yra Europos kapinių kelias, sertifikuotas 2010-aisiais. Kaip žinia, kapinės per visą istoriją buvo esminė mūsų civilizacijos dalis. Jos išsaugo tai, kuo žmonės gyveno prieš šimtmečius, kas jiems tuomet buvo svarbu ir kaip jie tai nuspręsdavo įprasminti.
Europos kapinių kelio lankytojai gauna unikalią progą „pasivaikščioti“ po vietos istoriją, sužinoti apie svarbias vietos asmenybes, dirbusias ir palikusias savo pėdsakus įvairiuose miestuose. Kapinės yra apčiuopiama kultūros paveldo dalis – dėl juose esančių darbų, skulptūrų, graviūrų ir net išplanavimo.
Šiuo metu Europos kapinių keliui priklauso kapinės, surandamos 22 Europos šalyse, tarp jų – ir kaimyninėje Lenkijoje bei Estijoje. Kaip aiškina Indrė Baliulytė, Kultūros paveldo departamento Kultūros paveldo programų skyriaus patarėja, iš lietuviškų kapinių prie šio tinklo galėtų prisijungti net trejos – Rasų, Bernardinų bei Antakalnio kapinės.
Pasak specialistės, vienos seniausių Lietuvoje – Rasų – kapinės pasižymi didžiule menine bei istorine verte: čia palaidota daug kultūrai nusipelniusių žmonių, jos turi bendro paveldo su Lenkija. Įspūdingos šios kapinės ir savo išplanavimu – jos išsidėsčiusios itin vaizdingame šlaite.
Bernardinų kapinės, tęsia I. Baliulytė, taip pat laikomos vienomis seniausių kapinių šalyje. Jose palaidotas ne vienas universiteto profesorius, žymus kultūros veikėjas. „Įdomios jos ir savo vieta – įrengtos kaip ir Vilniaus senamiesčio teritorijoje, bet kartu šalia tokių naujai transformuojamų rajonų, kaip Paupys“, – sako pašnekovė.
Tuo tarpu Antakalnio kapinės, anot jos, išties įspūdingos savo dydžiu. Čia palaidota pačių įvairiausių konfesijų žmonių, garsių kultūros pasaulio atstovų. „Senojoje dalyje, kur yra 20 a. pradžios kapinės, turime ir vokiečių karių, ir savanorių kapų“, – teigia Kultūros paveldo departamento atstovė.
Portalo 15min paklausta, o kokią naudą šių kapinių prisijungimas prie Europos kapinių kelio duotų, I. Baliulytė pirmiausia įvardija didesnį žinomumą. Būdami tarptautinio tinklo dalimi, šie kultūros paveldo objektai pritrauktų lankytojų iš visos Europos, keliaujančių po skirtingas šalis vien norėdami susipažinti su vietos kapinių istorijomis, architektūra bei išskirtinumu. Be kita ko, lietuviškos kapinės būtų labiausiai į rytus nutolusios tinklo narės.
Kaip pažymi pašnekovė, siekiant priklausyti Europos kapinių keliui, pagrindinis žingsnis būtų atnaujinti narystę Europos kapinių asociacijoje. Kaip tik to šiuo metu ir žada imtis Kultūros paveldo departamentas, su pertrauka šioje asociacijoje Lietuvos kapinėms ir atstovavęs.
„Įstojant į asociaciją, reikia mokėti nario mokestį. Jį daugiausia išgali sumokėti institucijos, o ne visuomeninės organizacijos. Šio mokesčio mes nesame mokėję kelerius metus, turėjome tokį tarpą. Bet dabar kaip tik ketiname tai padaryti.
Taip pat ketiname bendradarbiauti su savivaldybėmis, kadangi kapinės Lietuvoje vis tik priklauso joms. Kultūros paveldo departamentas tik gali pagal savo kompetencijas kontroliuoti kapinių priežiūrą. Tad norėtume turėti partnerius“, – tvirtina I. Baliulytė.
Daugiau informacijos apie Europos kultūros kelius rasite specialioje Kultūros paveldo departamento inicijuotoje 15min rubrikoje – „Europos kultūros keliai. Kas tai?“!
