Pirmoji pažintis su Izmiru – miestu, kuriame gyvena tiek žmonių, kiek Lietuvoje
Man teko studijuoti Turkijoje. Gyvendama ten degiau noru pažinti šalį. Tačiau buvo smalsu aplankyti ne tik gerai žinomas ir lankomas vietas, bet ir tokias, kurių dažnas turistas tiesiog neįtraukia į savo kelionių maršrutą.
Kelionę su draugu pradėjome pasirinkdami „Pamukkale“ autobusų įmonę, kuri yra viena geriausių Turkijoje. Nors atstumas nuo mūsų buvusių namų Turkijoje iki Izmiro, siekė apie 240 km, kelionė neprailgo. Trumpi sustojimai, nedideliuose ir savaip žavinguose miesteliuose, besikeičiantis kraštovaizdis, žmonių veidai ir mintys vejančios vieną kitą, ką išvysime toliau.
Mūsų autobusas atvažiavo į pagrindinę Izmiro stotį, kurioje virte virė gyvenimas. Kadangi Izmiras yra didmiestis, siekiant išvengti spūsčių, didesnės autobusų kompanijos pasiūlo persėsti keleiviams į žymiai mažesnius autobusiukus, kurie nemokamai, už mūsų įsigyto bilieto kainą, nuveža į miesto centrą.
Deja, mūsų naujasis autobusas buvo pilnut pilnutėlis. Susigrūdimas, oro stygius, daugybė keleivių ir jų ryšulių, bagažų suteikė ne tik keistą jausmą, bet ir užkūrė kovotojų dvasią. Bandėme kovoti už vietą ir bent akies krašteliu žvelgti pro lango plyšį į atsiveriančius miesto vaizdus.
Geras pusvalandis, ir mes ištrūkstame, kaip paukšteliai iš narvelio į laisvę. Stovime ir galvojame, į kurią pusę leistis, kad surastume mūsų viešbutį, kuris taps laikinaisiais namais. Kai net neįsivaizduoji, kur esi ir kur galėtų slėptis tavo viešbutis, nutinka taip, jog reikalingas pastatas stovi keli šimtai metrų nuo ten, kur tu esi. Taip nutiko ir mums. Pasiteiravus vietinio, jis mus palydėjo į viešbutį, skambiu pavadinimu „Guzel Izmir Hotel“, kuris buvo vienas iš pirmųjų viešbučių Izmire, pradėjusių savo veiklą nuo 1950 metų.
Ramybės oazėje – žalumos ir pramogų rojus
Įsikūrę ir papietavę patraukėme į pirmą pasimatymą su miestu. Pirmos dienos tikslas buvo susipažinti su šiauriniu Konak rajonu, besitęsiančiu iki pat kruizinių laivų terminalo. Mūsų akis traukė ryškiaspalviai autobusai, tramvajai, aukšti ir įdomios architektūros pastatai, žmonių gausa – visa tai buvo nematyta. Buvo įdomu stebėti didžiules ir ryškiaspalves reklamas ant pastatų bei didžiulį kiekį iškabintų Turkijos vėliavų.
Toks lengvas vaikštinėjimas Izmiro miesto gatvėmis mus privedė ir prie pirmojo sustojimo. Tai buvo Kultūros parkas. Jis yra pagrindinis miesto parkas, siūlantis daugybę pramogų. Jame veikia nemažai kavinukių bei restoranų, tad parke pilna žmonių. Vertėtų paminėti, jog visas parkas yra ne tik aptvertas, bet ir akylai saugomas. Prie kiekvieno į parką esančio įėjimo ir išėjimo yra apsaugos postas su darbuotojais. Parkas yra tikrų tikriausia žalumos puokštė – izmiriečiams. Takeliai ir net speciali raudonos spalvos paminkštinta danga sportuojantiems parodo rūpinimąsi savo gyventojais. Mums buvo smagu yra pasivaikščioti palmių alėja, grožėtis gražiai sutvarkyta ir žaliuojančia aplinka. Atkreipėme dėmesį, kad parke labai švaru, daug suoliukų, skulptūrų. Vaikštinėdami atradome ir pačiame parke esantį mini atrakcionų parką, kuriame kainos buvo išties juokingos.
Atradimų – už kiekvieno kampo
Iš tolo stovintis garvežys mus pakvietė užeiti apsižvalgyti į Izmiro Alsancak traukinių stotį, kuri yra antra seniausia geležinkelio stotis Turkijoje, baigta statyti dar 1858 metais. Tačiau užsibūti nesinorėjo, nes traukė pats miestas. Vaikštinėdami Izmiro gatvėmis stebėjome besikeičiančią aplinką, pastatus, skubančius žmones.
Miestas įtraukia: einant visai netikėtai iš vieno kampo iškyla spalvotais dažais nudažyta gamykla, iš kito kampo – bažnyčia. Tiesiai prieš akis matai aptvertą kruizinių laivų terminalą, su vienu gražuoliu laivu priešaky. Kadangi atsimušėme į kruizinių laivų terminalo tvorą, pasukome link pakrantės. Pakrantė čia tęsiasi toli toli, atrodo net galo nematyti. O kur dar kitoj kranto pusėj lengvai pro rūką matomi miesto kontūrai.
Didingas miestas įsikūręs prie Egėjo jūroje esančios Izmiro įlankos. Sutvarkytos pakrantės itin mėgstamos vietinių: čia žmonės bėgioja, šeimos su vaikais laiką leidžia žaidimų zonose arba mėgaujasi nuostabia miesto panorama prisėdę ant suoliukų.
Ilgose gatvelėse verda vyrų gyvenimas
Pasivaikščioję pakrante grįžome į miestą. Pasirinkome eiti Cumhurieti bulvaru, kuris mus pasitiko didžiule parduotuvių įvairove bei ilga besitęsiančia pėsčiųjų alėja. Originalios ir įdomios vitrinos, reklamos, tiesiog, kvietė pasižvalgyti po parduotuves. Aš, žinoma, tam neatsispyriau. Buvo smagu ne tik apsižvalgyti, ar ką įsigyti, bet kartu ir stebėti vietinius, pabendrauti su jais. Kainos bei prekių įvairovė taip pat stebino. Kadangi buvo galima rasti ir geros kokybės prekių už tikrai mažą kainą.
Keliaudami gilyn į miestą užtikome ir sendaikčių turgelį, menininkų kampelį, įdomios reputacijos naktinį klubą, o kai kuriose gatvėse pasijutome nejaukiai – jose nebuvo žmonių. Tuo metu kitose karaliavo vyrai – visada užsiėmę, kažką veikiantys: vieni kažką parduoda, kiti perka, treti derasi arba sėdi ir žaidžia stalo žaidimus, žiūri futbolą, gurkšnodami turkišką arbatėlę.
Mane, merginą, stebint juos užlieja keistas jausmas. Gatvę, kurioje vyko „vyrų gyvenimas“, norisi vadinti vyrų alėja. Jaukumo neprideda ir faktas, kad tuomet „alėjoje“ aš būdavau vienintelė mergina, į kurią, savaime aišku, krypsta akys. Kadangi Turkijoje esu gyvenusi, puikiai žinau, kad ten yra priimta, jog tokiose pasisėdėjimo vietose moterų neišvysite, kadangi tai yra vyrų zona.
Žinoma, užsienietėms daroma išimtis. Be to, šalia turiu palydą – draugą. Todėl jaučiausi saugi.
Tautinė vakarienė su granatų sultimis
Atėjus vakarienės metui ilgai ieškoti tinkamos vietos neturėjome kada. Idealus variantas pasitaikė po ranka – kadangi ėjome akivaizdžiai neturistinėmis gatvėmis, tiesiog, užsukome į šeimos restoraną. Po sočios vakarienės „desertui“ pirkome gatvėje tiesiai prieš mūsų akis išspaustų apelsinų ir granatų sulčių.
Laiko dar turėjome, tad nusprendėme įgyvendinti paskutinį savo planą šį vakarą – aplankyti miesto simbolį Saat Kulesi (laikrodžio bokštą), esantį Konak aikštėje. Šis bokštas buvo pastatytas 1901 metais kaip Sultono Abdulhamid dovana. Šalia pakrantės stovintis bokštas, matyt, mėgstamas ne tik žmonių – aplink jį buvo pilna balandžių. Apžiūrėję šį miesto simbolį suskubome namo, į viešbutį. Pradėjo temti ir mums nesinorėjo paklysti painiose ir nežinomose gatvelėse. Kelias į viešbutį nustebino tuo, jog palyginti anksti 20–21 val. gatvės ištuštėjo: parduotuvės jau buvo uždarytos, o žmonių – vos vienas kitas. Kaip vėliau išsiaiškinome, izmiriečiai labai anksti pradeda, tačiau taip pat anksti ir baigia savo dieną.
Dar didesnę nuostabą ir nusivylimą nei tuščios gatvės sukėlė kalnai šiukšlių, išmestų, tiesiai ant šaligatvių. Tai buvo ne šiaip kelios šiukšlės, o tiesiogine to žodžio prasme sąvartynas po kojomis. Jausmas toks, jog ką tik praūžė audra, negailestingai viską išvarčiusi. Neslėpsiu: toks vaizdas sugadino visą susidariusi teigiamą vaizdą apie miestą. Tačiau tikėjome, kad kitos dienos žvalgymaisi po jį nuomonę pakeis.
Apie Izmirą
Izmiras – miestas vakarų Turkijoje, prie Egėjo jūroje esančios Izmiro įlankos. Tris milijonus gyventojų turintis miestas yra trečias pagal dydį Turkijoje bei to paties pavadinimo provincijos admnistracinis centras. Antrasis pagal dydį šalies uostas (po Stambulo). Mieste yra tarptautinis oro uostas, universitetas, išvystyta maisto, tekstilės, mašinų gamybos pramonė. Istorijos mėgėjams patiks senovės šventyklos liekanos (VII a. pr. m. e.), Tantalo karstas, citadelės sienos ir vartai (graikų laikotarpis), agora (II a.), mečetės.
