1982 metais susibūrė V.Mačernio brolija, dėjusi visas pastangas, kad poetas, parašęs „praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“, nebūtų pamirštas kaip eilinis Žemės praeivis.
Apskritai, sovietiniais metais egzistencialistinė, nuo žemės atitrūkusi, gyvenimo prasmės ieškanti V.Mačernio poezija buvo nepriimtina, valdžios ignoruota, ilgai jos neleista jokiuose literatūriniuose vakaruose skaityti, galima sakyti, buvo netgi uždrausta. Tokį valdžios požiūrį lėmė ir tai, kad poetas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ketino emigruoti.
„Vytauts vėl yr gyvs“
„Praėjus ketveriems metams po poeto žūties nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, Romoje 1948-aisiais buvo išleista V. Mačernio poezijos knygelė „Vizijos“. Tuo pasirūpino iš Lietuvos karo metais pasitraukę lietuvaičiai, turėję poeto rankraščių, – pasakojo B.Kleinauskas. – Lietuvoje pirmą kartą jo poezijos knygelė „Žmogaus apnuoginta širdis“ profesoriaus Vytauto Kubiliaus dėka išleista tik 1970 metais. Tuomet V.Kubilius atvyko į Šarnelę pas poeto mamą, grįžusią iš tremties.
V.Mačernio poezija buvo valdžios ignoruota, ilgai jos neleista jokiuose literatūriniuose vakaruose skaityti, galima sakyti, buvo netgi uždrausta.
Mama Elžbieta, pamačiusi sūnaus knygą, apsiverkė ir knygos priešlapyje įrašė „Vaka, musa Vytauts vėl yr gyvs“. Mama su rožančium ir šia knyga nesiskyrė iki gyvenimo pabaigos. 1982 metais išleista plokštelė „Sielos paveikslas“, kur jo poeziją skaito Valentinas Masalskis.“
Žemaičių Kalvarijoje (4 km nuo poeto gimtojo Šarnelės kaimo) buvo surastos patalpos muziejui. Jos su V.Mačerniu nesusijusios. Na, nebent, kaip B.Kleinauskas juokavo, poetas į šį namą galėjo būti atnešęs taisyti batus – čia gyveno batsiuvys. Poeto gimtieji namai Šarnelėje yra išlikę. Kažkada norėta juose kurti muziejų, bet ten gyvena V.Mačernio brolio Aloyzo sūnus. Jam tėvo namai brangūs, nenorėjo niekur keltis, todėl muziejus buvo įkurtas Žemaičių Kalvarijoje.
Kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, mokytojai Juozas ir Eugenija Neniškiai, buvusi Sedos gimnazijos direktorė Genovaitė Gricienė buvo pirmieji, surankioję ir užfiksavę V.Mačernio pėdsakus šiame krašte. Sedos gimnazija dabar vadinasi V.Mačernio vardu.
Visuomeniniais pagrindais ir lankytojų aukomis ne vieną dešimtmetį gyvavęs muziejus šiemet laukia nutarimo, paskelbsiančio jį Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialu – žinybiniu muziejum. Pirmiausia, pasak B.Kleinausko, bus imtasi autentiškų ir dabar labai jau trapių, pusantro šimto metų siekiančių poeto baldų restauravimo. Šiuos daiktus muziejui padovanojo V.Mačernio brolis Aloyzas, likęs gyventi tėvų namuose.
Vienišas kapas Šarnelės kalnelyje
„Su Aloyzu dar teko bendrauti, ir kitą brolį Juozą buvau sutikęs, – pasakojo B.Kleinauskas. – Mačernių šeimoje buvo gimę 13 vaikų, išgyveno 6 sūnūs ir dukra Valerija. Tragiškų mirčių šeimoje buvo daug. Pirmiausia 1938 metais mirė jaučio subadytas tėvas Vladislovas. 1948 metais miške buvo nušautas (o gal pats nusišovė) brolis Vladas, 1964 metais ežere nuskendo Antanas, 1974 metais mirė nuo vežimo nukritęs Jonas.“.
V.Mačernio poezijos gerbėjas, muziejaus gidas, V.Mačernio brolijos narys, Žemaičių Kalvarijos M.Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas B.Kleinauskas, paprašytas papasakoti, kaip jis pats pirmą kartą susidūrė su V.Mačerniu, prisiminė, kaip gal ketvirtoje klasėje su bendramoksliais mokslo metų pabaigtuvių proga iškylavo prie Šarnelės piliakalnio.
Lakstydami miškelyje pamatė vienišą kapą. Aplinka nepriminė jokių kapinių. Tuomet iš mokytojų pirmą kartą išgirdo apie tragiškai žuvusį poetą. Įsiminė ir iš pakalnės lazda pasiramsčiuodama atėjusi sena, nedidukė, ilgu sijonu moteris. Tai buvo Vytauto motina (ji mirė 1972 m.).
„Vėliau mokytojas Juozas Nėniškis mus pasikvietė vykti į Šarnelę. Mes, vaikai, nelabai norėjom ten vykti, kažkokių poeto baldų tvarkyti“, – savo pirmąją pažintį su V. Mačerniu prisiminė B.Kleinauskas.
Eilutės iš poeto „Vizijų“
Istorinės aplinkybės lėmė, kad tragiškai 1944 metais žuvusį poetą teko skubiai laidoti tiesiog šalia namų, miške. „Juk buvo karas, miestelis evakuotas. Be to, jis dar gyvas būdamas mamai yra sakęs, kad jam ta vieta patinka. Ant to kalnelio gulėdavo dienų dienas ir žiūrėdavo į dangų. Jis ir dabar ten žiūri“, – pasakojo B.Kleinauskas.
V.Mačernio brolija poeto atminimą dar 1982 metais labai jautriai yra įamžinusi po Šarnelės apylinkes, po mėgstamiausias poeto vietas išdėstytais akmenimis su eilutėmis iš jo septynių „Vizijų“. Šalia pasodinta ir po ąžuoliuką.
Ant to kalnelio gulėdavo dienų dienas ir žiūrėdavo į dangų. Jis ir dabar ten žiūri.
Akmuo su žodžiais iš pirmosios „Vizijos“ žymi jo pradžios mokyklą, ketvirta „Vizija“ ženklina tėviškę. Vieta, kur kaimynų miškelyje jis mėgdavo pušyje įsitaisęs, savo susikaltame gandralizdyje galvą užvertęs svajoti, dabar paženklinta akmeniu su eilute iš penktosios vizijos: „Laukuose degė saulė“.
Toliau šiame eilėraštyje poetas rašė: „Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,/ Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios./Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,/ Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.“ Šioje vietoje, kur gimė šios eilutės (ir apskritai, daugiausiai eilėraščių poetas parašė klajodamas po savo gimtinės laukus, pievas, miškelius), jis ir atgulė amžino poilsio, teturėdamas 23-jus metus.
„Įsidėmėkit, tai bus didis poetas“
Muziejuje nuo sienos žvelgia portretai žmonių, artimai susijusių su V. Mačerniu. „Tai profesorius, filosofas Vosylius Sezemanas, dar Vytauto Didžiojo universitete, kur V. Mačernis studijavo anglų kalbą, įsijungė į literatų veiklą, pranašavęs jam didžiulę filosofinę ateitį, – pasakojo B.Kleinauskas.
– Su Oskaru Milašium poetą siejo sielos bendrystė, bendras supratimas apie poeziją. Vincas Mykolaitis-Putinas buvo tas žmogus, kuris, išgirdęs Vytautą skaitant savo poeziją viename iš literatūrinių vakarų, atėjo iš salės galo ir pareiškė: „Įsidėmėkit, tai bus didis poetas“. Kazys Bradūnas – tai jo draugas, nuo studijų metų gerai pažinojęs Vytautą. 1991 m. pirmą kartą iš JAV su dukra atvykęs į Lietuvą, atvažiavo čia, pas V.Mačernį.
Pamenu, tada atsistojęs prie jo kapo pasakė: „Vytautai, koks tu laimingas, tu amžinai likai jaunas, o man jau 74-eri...“ K.Bradūnas yra atvežęs ir mums padovanojęs 1960 metais Čikagoje lietuvių išleistą V.Mačernio poezijos knygą. Į ją sudėti rankraščiais per Atlantą iškeliavę eilėraščiai.
Eugenijus Matuzevičius mus labai pastūmėjo ir muziejų kurti, ir poeto atminimą įamžinti. Jie buvo pažįstami nuo gimnazijos laikų. Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, Eugenijus – Biržų. Pasirodo, tos gimnazijos bendravo, kūrybinius vakarus rengdavo.“ V.Kubilius, išleidęs pirmąją V.Mačernio knygelę Lietuvoje, buvo taip pat baigęs Biržų gimnaziją.
V.Mačernis savo poezijos stalčiuose nekaupė: „Jis, būdavo, parašo eilėraštį, perskaito, ir, jei kam patinka, padovanoja rankraštį. Toks buvo jo rašymo būdas. Eilėraščiai plito perrašinėjimo būdu. Taip jie ir išliko. Mes manome, kad Vytautas yra parašęs 214 eilėraščių, o 200 parašyti Šarnelėje, – sakė B.Kleinauskas. – Niekur kitur jam nebuvo tokio įkvėpimo kaip gimtinėje. Gamta, kurioje dominuoja pelkės, sąžalynai, beržynėliai, krūmynai buvo jo prieglobstis. Beržynėlyje netoli namų jis net svečius priiminėdavo. Labai mėgo tas vietas. Pasivaikščiokite po Šarnelės apylinkes, kur tik išvysite mūsų padėtą akmenį, žinokite, ten poeto mėgiamos vietos.“
Niekur kitur jam nebuvo tokio įkvėpimo kaip gimtinėje. Gamta, kurioje dominuoja pelkės, sąžalynai, beržynėliai, krūmynai buvo jo prieglobstis.
Muziejus saugo 1944 metų sprogimo, nusinešusio Vytauto gyvybę, skeveldrą. Ji išimta iš tryliktosios Kristaus kančios kelio koplyčios sienos (sprogimas, nukritus tanko iššautam sviediniui, vyko netoliese). Ten žemaičiai pastatė medinę lentą, žyminčią poeto žūtį: „Če, spruogos artilerėjės sviedėniou, 1944 m. spalė 7 d. bova mėrtėna sožaluots poets Mačernis Vitauts“. Keisčiausia, kaip sakė B.Kleinauskas, įvyko tik vienas sprogimas. Ir būtent jo skeveldra, įstrigusi į Vytauto kaklą, buvo lemtinga.
„Tą dieną jis su draugais buvo susitaręs trauktis į Vakarus. Nuo 1943 metų rugpjūčio jaunimas išvyko iš Vilniaus ir išsislapstė po savo tėviškes: kad vokiečiai neišvežtų darbams į Vokietiją, taip pat bandydami išvengti paėmimo į rusų kariuomenę. Pasitraukę į atkampią Šarnelę, Žemaičių Kalvariją, sprendė, ką toliau daryti.
Aktorius Donatas Banionis, gimęs Kaune ir neturėjęs kaimo, gyveno pas Vytautą Šarnelėje. Netoliese slapstėsi ir režisierius Juozas Miltinis, ir aktorius Vaclovas Blėdis, kalvariškiai humanitarai Paulius Jurkus, Juozas Jurkus. 1944 m. spalio 7-osios rytą Vytautas dar parašė paskutinį savo eilėraštį – apie gyvenimą, tarsi tekančią upę...– pasakojo B.Kleinauskas.
– Spalio 7 dieną iš žmonių išgirdo, kad Žemaičių Kalvarija jau pilna rusų kareivių. Vytautas D.Banioniui liepė išlipti iš vežimo, o pats, kadangi vietinis, sakė, nuvažiuosiąs į miestelį pažiūrėti, kas ten vyksta. Jie buvo susitarę kartu į Vakarus trauktis ir su geru draugu Paulium Jurkum.
Vytautui atvykus į Pauliaus kiemą, mama pasakė, kad šis jau iš vakaro išvykęs. Užsuko Vytautas dar pas kitą pažįstamą Izidorių Valančiauską, o iš jo – į kaimą paimti D.Banionio. Deja, miestelio pakrašty, ties kapinėmis jo gyvybę nutraukė sprogimo skeveldra. Arklio traukiamas vežimas įvežė jau mirusį Vytautą į šalia esančią Jurkų sodybą.“
Dabar ten stovi kita lenta, ženklinanti trijų literatų – V. Mačernio, P. ir J. Jurkų – užeigą. Jie ten mėgdavę pasėdėti. Paulius mirė 2004 m., kalbininkas Juozas mirė Sibire tremty 1954 m.
Arklio traukiamas vežimas įvežė jau mirusį Vytautą į šalia esančią Jurkų sodybą.
Dvi mylimosios
Dvi poeto mylimosios – buvusi sužadėtinė, jau 100 metų sulaukusi Bronė Vildžiūnaitė ir gimnazijos laikų draugė, be galo mylėjusi poetą Elena Daumantaitė-Baltrušaitienė, skaičiuojanti jau 102 metus, – dar gyvos.
„Elena, arba dar kitaip vadinta Lione, gyveno Amerikoje, buvo ištekėjusi už garsaus operos solisto Vlado Baltrušaičio (1912 – 1975). 1993 metais grįžo iš Amerikos, apsigyveno šalia Jurbarko, paskui nusipirko butą Telšiuose. Tai miestas, jai primenantis V.Mačernį, kur jie kartu lankė gimnaziją, eidavo į pasimatymus. Vytautas 1937 metais jai padovanojo nuotrauką, ant kurios užrašė: „Prisimink! Ot, tik šiaip sau kada prisimink kartūzų vienuolyną ir grabe gulintį patenkintą Vytautą…Lionei – apsiblausęs Vytautas“, – pasakojo B.Kleinauskas.
– Pasirodo, tada, kai Lionė įsimylėjo Vytautą, jis liūdėjo dėl staiga netikėtai mirusios savo pirmosios meilės iš gimnazijos laikų Danguolės Jackevičiūtės. Vytautas net ketino mesti mokslus ir vykti apsigyventi pas Italijoje gyvenančius vienuolius kortūzus. Jų lovos primena karstą. Tai paaiškina tokį V.Mačernio užrašą Lionei ant nuotraukos.“
Ant kitos Lionei dovanotos nuotraukos poetas užrašė: „Mieloji mano Lione, mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią“. Tai buvo jo savotiškas atsisveikinimas ir atsakymas įsimylėjusiai Lionei.
Vytautas net ketino mesti mokslus ir vykti apsigyventi pas Italijoje gyvenančius vienuolius kortūzus.
„Nepaisant to, Lionė nesiliovė jo mylėjusi. Kaip ji yra sakiusi, kai mes ją, jau grįžusią į Lietuvą buvome pasikvietę į mokyklą, Vytautas su ja buvo ir Čikagoje, – pasakojo B.Kleinauskas. – Vienas įvykis sunkiai paaiškinamas, tiesiog mistinis.
Baltrušaičiams gyvenant Čikagos priemiestyje, šalia jų apsigyveno jaunų meksikiečių pora. Kaip įprasta, kaimynai pasikvietė Baltrušaičius į svečius. Lionė negalėjo patikėti savo akimis: kaimynų namuose ant sienos kabojo didžiulis V.Mačernio portretas, iš nuotraukos nutapytas net su jo autografu. Pasirodo, kaimynas kažkur Čikagoje sendaikčiuose nusipirko V.Mačernio nuotrauką, jam tiesiog patiko gilios žmogaus akys, veidas. Apskritai, V.Mačernis daug kam patiko. O kadangi Lionės kaimynas buvo dailininkas, iš nuotraukos nutapė jo portretą, net nežinodamas, kokio čia žmogaus atvaizdas.“
V.Mačernis buvo gražus vaikinas. Apie tai muziejininkui kartą papasakojo iš Telšių atvykusi ponia Talat-Kelpšienė, pas kurią gimnazistas Vytautas nuomojosi kambarį. „Ponia Talat-Kelpšienė, tokia pagyvenusi moteriškė, man žemaitiškai pasakė: nu bet buvo gražus tas Vytauts, uns moni sena moteriška tika. Bet tuos mergas stovėja aplink truobą mūs. Veina tuokia ateja rytmetį veina valonda anksčiau ir stovės už trobos kampą; kap tik es kitas pro vartelį, tep ana šast prie anuo“, – pasakojo B. Kleinauskas. – Ta „veina“ ir buvo Lionė.“
Pasirodo, kaimynas kažkur Čikagoje sendaikčiuose nusipirko V.Mačernio nuotrauką, jam tiesiog patiko gilios žmogaus akys, veidas.
Ruošiantis minėti V.Mačernio šimtmetį, B.Kleinauskas susirado Lionės telefoną, paskambino jai. „Ji dabar gyvena Vilniuje pas anūką, jos dukra jau mirusi. Pirmi išgirsti žodžiai buvo – „kas mano seną galvelę pakėlė nuo pagalvės?“ Mano pavardė jai nieko nesakė, bet kai paminėjau Vytautą nuo Šarnelės, ji paklausė: „Vytukas...Ar jis gyvas?“ Ne, sakau, bet mes jo šimtmetį minėsime Žemaičių Kalvarijoj.
Lionė atsakė: „O, Žemaičių Kalvariją atsimenu, kai vaikas buvau, ten kalnus vaikščiojau su mama“, – pasakojo B.Kleinauskas. Žemaičių Kalvarija maldininkams gerai žinoma, ten iki šių dienų išlaikyta Kryžiaus kelio kalnų vaikščiojimo tradicija. Pasak B.Kleinausko, ir B.Vildžiūnaitė, ir Lionė Daumantaitė-Baltrušaitienė laukia susitikimo su Vytautu amžinybėje.
Žemaičių Kalvarijos bendruomenės renovuotą V.Mačernio muziejų galima lankyti iš anksto susitarus telefonu. Muziejaus gidas (dirbantis pagal verslo liudijimą laisvomis valandomis nuo darbo mokykloje), bendruomenės pirmininkas B.Kleinauskas džiaugiasi, kad gavus muziejaus statusą bus ir pusė etato darbuotojui.
Turistų, pasak B.Kleinausko, muziejus niekad nestokodavo, o šiemet, kai minimas poeto šimtmetis, jų ypač daug, grupė po grupės užsuka. „Tie mamos žodžiai „Vytauts vėl yr gyvs“ šimtu procentų pasiteisina“, – sakė B.Kleinauskas.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
