Praėjusį sekmadienį, per Moldovoje vykusį referendumą dėl įstojimo į ES tikslo įtvirtinimo šalies konstitucijoje, tik sostinėje ir užsienyje (normaliame užsienyje, ne Rusijoje) gyvenančių moldavų balsai lėmė, kad paskutinę akimirką pasikeistų rezultatai ir minimalia persvara laimėtų proeuropietiška šalies orientacija. Su tuo Moldovą, aišku, sveikiname, bet toks sunkus laimėjimas uždavė ir daug klausimų.
Kokių? Na, pavyzdžiui, kaip šalis, turinti krūvą ekonominių problemų, esanti šalia baisaus karo (tik Ukrainos kaimynystė ir tesaugo Moldovą nuo Rusijos agresijos) ir pilnai net nekontroliuojanti savo pačios teritorijos (turi pūliuojančią votį – Padniestrę) gali nenorėti integruotis į Vakarų struktūras?
Ar tai Stokholmo sindromas, ar kaip sakė provakarietiška ir vizualiai labai simpatiška Moldovos prezidentė – Rusijos poveikis referendumui, degtine papirkinėjant balsuojančius kaimiečius? Tą išsiaiškins rimtesni nei aš ir jūs specialistai, o kol jie tai padarys, pažiūrėkime, kas apskritai yra ta Moldova ir, galimai, kažkoks atsakymas susigeneruos savaime.