Fazanų sala – tai visai mažas žemės lopinėlis upės viduryje. Jos ilgis siekia apie 200, plotis – 40 metrų. Na, iš tikrųjų, tai ji dar mažesnė, nes Bidasoa vandenys Fazanų salą po truputį ardo. Joje, žinoma, niekas negyvena. Čia nevykdoma jokia ekonominė veikla, čia nėra jokios infrastruktūros ar gamtinių išteklių. Tačiau Fazanų sala yra tarp dviejų valstybių ir turi kam nors priklausyti.
Fazanų sala dabar atrodo kaip juokingai apšiuręs žemės lopinėlis, iš kurio būtų sunku tikėtis kokios nors naudos. Tačiau ji tapo kelių svarbių politinių įvykių centru. 1660-ųjų birželio 7 dieną Marija Teresė, Ispanijos princesė, perėjo į Prancūzijos pusę Fazanų saloje ir taip užbaigė Ispanijos ir Prancūzijos karą. Saloje pasirašyta ir Pirėnų sutartis. Marija Teresė tapo Liudviko XIV žmona. Pora 1659 metais susipažino būtent šioje saloje. 1721 metais Liudvikas XV lygiai taip pat Fazanų saloje susipažino su Mariana Viktorija iš Ispanijos, bet jie taip ir nesusituokė.
Taigi, Fazanų sala yra svarbus taškas Ispanijos ir Prancūzijos santykiuose. Nors per kelis šimtus metų ji stipriai susitraukė, pagal Pirėnų sutartį ji iki šiol priklauso ir Prancūzijai, ir Italijai. Kas 6 mėnesius teisė administruoti Fazanų salą tenka tai vienai, tai kitai šaliai.
Patekimas į Fazanų salą yra uždraustas, siekiant išvengti jos niokojimo. Tačiau, kai upė nusenka, į ją galima patekti pėsčiomis brendant iš Ispanijos pusės. Kas penkias dienas vandens kelių prižiūrėtojai iš Ispanijos arba Prancūzijos gerai apžiūri salą. Prancūzai arba ispanai kas šešis mėnesius čia taip pat pjauna krūmus ar atlieka kitus darbus. Tačiau neskaitant šių labiau jau simbolinių gestų Fazanų sala retai sulaukia žmonių dėmesio.