Ankstesnę istorijos dalį rasite čia. Norėdami perskaityti visus šios kelionės tekstus spauskite čia.
Bakas: Kol Gedmis kėlė mocą, aš gulėdamas smėly sukandęs dantis mintyse kartojau maldelę: „Tik ne lūžis, tik ne lūžis...“ Griūnant nespėjau laiku ant žemės padėti kojos ir keliu vožiausi tiesiai ant vieno iš smėlyje tykančių aštrių akmenų.
Laimei smūgis teko tiesiai į girnelę ir atsipirkau sutrenkimu, kitaip būtų reikėję tuo pačiu pragaro keliu dardėti į ligoninę, kai projekto finišas jau buvo visai ant nosies! Užsiropščiu ant motociklo. Šiuo įvykiu gerokai prablaškiau visų miegus, tad toliau tęsiame naktinę kelionę iki tarpinės bazės Baluwa kaime, kurią pasiekiame jau beveik švintant.
Džipas – atominis: padangos visos skirtingos, generatorius nekrauna, tad kiekvienąkart užgesinus variklį reikia užsistumti. Langai neužsidarinėja, bet, lyginant su naktiniu pasivažinėjimu traktoriaus priekaboje, jis – lyg skraidantis kilimas.
Šiek tiek numigę ir sulaukę traktoriaus konvojaus keičiame taktiką. Susirandame vietinį džigitą su džipu, kuris nebrangiai sutinka nuvežti mus iki galutinio taško – Gumdos.
Sodinamės Biką į džipą ir peržegnoję traktoristus, kuriems iki Gumdos dar pora dienų cross-fito, gazuojame į kalną. Džipas – atominis: padangos visos skirtingos, generatorius nekrauna, tad kiekvienąkart užgesinus variklį reikia užsistumti.
Langai neužsidarinėja, bet, lyginant su naktiniu pasivažinėjimu traktoriaus priekaboje, jis – lyg skraidantis kilimas.
Gedmis:
Su kiekviena įkalne gerumas mažėja. Suprantu, kad nėra tokios technikos, su kuria čia būtų bent kiek patogu važiuoti. Kartas nuo karto Bakas surėkia neapsikentęs, bet apsiraminęs toliau griežia dantimis ir ritmingai purtosi pagal bekelės kliūčių hardkorą. Aš atpalaiduoju stuburą ir judu kaip nendrė. Pakeliui sustojame kaimuose ir apdaliname vietinį jaunimą naujais kamuoliais.
Vargais negalais pasiekę Lapraką einame tiesiai pas draugą kurčnebylį indėną ieškoti paguodos. Gauname dozę kalnietiško maisto ir šiltą mūsų draugo apsikabinimą. Padovanojame jam futbolo kamuolį.
Žmonės prisitaikę. Jie praktiškai susilieję su gamta. Sugriuvo – atsistato, nėra vandens – paėjės 5 kilometrus ir atsineš, nėra elektros – jos niekada ir nebuvo!
Dardame toliau. Kelias vingiuoja kalnų šlaitais – pasakiškai gražu! Kratydamiesi per baltos skaldos dalis matome neseniai atstatytą pravažiavimą per didžiules žemės nuošliaužas. Nesunku įsivaizduoti, koks chaosas čia dėjosi prieš metus. Bet praeivių veiduose matome vien tik šypsenas ir gerumą. Žmonės prisitaikę. Jie praktiškai susilieję su gamta. Sugriuvo – atsistato, nėra vandens – paėjės 5 kilometrus ir atsineš, nėra elektros – jos niekada ir nebuvo!
Iki Gumdos lieka visai nedaug, bet mes neapsikenčiame begalinio kratymo indiškoje Mahindroje ir išlipę einame toliau pėsčiomis. Atgaiva. Čiulba paukščiai, maloniai kaitina saulė, kūnas dėkoja už ramybę. Žingsnis po žingsnio prisimename, kiek daug jau visko įvyko šioje kelionėje – džiaugiamės ir liūdime. Teoriškai dėliojame veiksmų planą, bet praktiškai viskas vyksta pagal situaciją.
Už kalvos pamatome kelis vaikus, po to dar keletą ir galų gale viso kaimo vaikai bėga mus pasitikti. Jaudinanti akimirka. Lengvas chaosėlis galvoje. Ant kaklo mums kabina gėles, baltas juostas, mūsų kaktas papuošia dažų ir ryžių ornamentai.
Kaimas mus sveikina ir džiaugiasi. Džiaugiamės ir mes pagaliau pasiekę kelionės tikslą.
Bakas: „Gedmi, tu suvoki kas čia vyksta?!“, – klausiu. Gedmis: „Man atrodo, aš verkiu...“
Nors mūsų vežamos lauktuvės dar tik pusiaukelėje į kalną – sutikimas karališkas. Subėgo visi kaimo vaikiukai, nešini lauko gėlėmis, ir vienas per kitą šaukdami namasteee veržėsi mus apdovanoti. Jų nuoširdumas ir spinduliuojama meilė skaido mus kaip atomus, įkraudami visiškai išnaudotas baterijas.
Kaimo vadas apgyvendina mus savo dviejų kambarių viešbutėlyje ir mums belieka sulaukti traktoriuje vežamų dovanų. Nusimetę daiktus savo vėjo prapučiamuose kambariukuose išėjome žiūrėti naktinio piktųjų dvasių išvarymo, kurio metu dvynės mergaitės atlieka ritualinį šokį pagal senolių dainuojamas budistines dainas.
Mergaičių akys užmerktos, kad jų neblaškytų aplinkos vaizdai ir galėtų pasinėrusios į savo vidinio pasaulio transą keliauti tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Mes iš nuovargio jau seniai pasiekę transą atmerktomis akimis ilgai netempiame ir parsiūbavę i savo apartamentus griūname miegoti teisuolių miegu. Rytoj didi diena.
Kalėdos į Gumdą atėjo ankstyvą pavasarį
Bakas: Gaidžių žadintuvas niekada nevėluoja pažadinti. Vos nakčiai besibaigiant vienas po kito ima sveikinti rytą, kol visas kaimas pakyla ir kimba į dienos darbus. O darbų pas mus šiandien apsčiai!
Traktoristai Gumdą pasiekė jau mums seniai miegant ir iškrovę turtus išvažiavo medžioti naujų darbo užsakymų, o mes tik pakirdę jau radome aplink dovanų maišus besisukiojančių vaikų tuntą.
Kalėdos į Gumdą atėjo ankstyvą pavasarį. Padedami vaikų nešame dovanas į senos mokyklos griuvėsius, kur direktorius suorganizuoja švarų patiesalą joms išdėlioti ir prasideda rūšiavimas. Kiekvienam vaikučiui nuo priešmokyklinės iki penktos klasės reikia sukomplektuoti po kuprinę, šūsnį sąsiuvinių, pieštukų, trintukų, drožtukų ir naujų guminių batukų komplektą.
Kol Gedmis pakuoja dovanas, o Bikas nardydamas tarp mažių bando sutikrinti sarašą – oras tiesiog virpa is jaudulio, džiaugsmo ir sumaišties. Galima suprasti: du milžinai ufonautai atsikabarojo į visų užmirštą Himalajų kampelį ir dar su pilnais maišais dovanų!
Kad neprailgtų laukimas į aikštelę išmetame keletą kamuolių ir pradedame dalybas nuo mažiausių. Bikas labai rimtas pagal sąrašą šaukia vardus ir vienas po kito ant mūsų improvizuotos scenos pradeda ropštis 4-5 metų nepaliečiukai. Pirmas darbas užlipus – išsirinkti sau tinkantį batukų dydį, tada (didžiam vaikų siaubui) reikia eiti prie milžino ir atsiimti naują, sukomplektuotą kuprinę, į kurią dar įdedame po mažą pinigėlį tam, ko šeimai galbūt labiausiai reikia.
Mažieji niekada nėra turėję kuprinės, tad kone kiekvienam turime paaiškinti, kaip ją užsidėti. Jau atsiėmę dovanas su naujais batais rankose jie skuodžia nuo scenos tikrinti, kokios gėrybės laukia kuprinės viduje.
Per porą valandų išdalinome viską, ką buvome atvežę, pasilikdami tik keletą kamuolių ir keletą porų batų, kad galėtumėme dar ką nors pradžiuginti kelyje atgal į sostinę. Dovanų akciją Gedmis užbaigia saldainių lietumi ir perpildyti teigiamų emocijų kulniuojame atgal į namų bazę. Iš kiekvieno kiemo mus pasitinka džiugus namastee
Bazėje mūsų jau laukia kaimo vyresnysis, pasiruošęs nuvesti prie sugriauto hidroelektrinės kanalo.
Gedmis: Be įrankių darbininkams atvežėme ir darbo batų (iki tol jie akmenis skaldydavo avėdami guminėmis šlepetėmis) bei šalmų. Visi išsirenka savo dydžius ir patenkinti, užsidėję kūjus ir kaltus ant pečių, leidžiamės siauru vingiuotu takeliu žemyn link upės. Kalnas status, tad nusileidimas prailgsta. Pakeliui praeiname įspūdingų medžių giraites, bulvių terasas, sutinkame besidarbuojančias moteris. Namastee!
Dar pusvalandukas ir mes neriame į šniokščiančios upės aidą. Kadaise čia veikė nedidukė, bet puikiai įrengta hidroelektrinė. Dabar apgriuvęs generatoriaus namelis ir ištuštėję vandens rezervuarai mena apie buvusią nelaimę. Vingiuojame siauru betoniniu kanalėliu po didžiuliais akmenimis, o apačioje – praraja. Statant šį vandens kanalą, kabantį ant bedugnės krašto, čia žuvo žmonės. Nejauku.
Lenkiamės ir lendame per siaurą praėjimą, atsargiai dėliojame kojas – čia viskas nestabilu. Pagaliau pasimato būrelis žmonių, įnirtingai kalančių, kasančių, ir pamažu bandančių atlaisvinti vandeniui kelią. Vaizdas lengvai šokiruojantis. Virš galvų kabo didžiuliai akmenys, darbininkai balansuoja ant šlaito atbrailos (kaip kalnų ožiai), rodos, visiškai praradę savisaugos instinktus.
Vaizdas lengvai šokiruojantis. Virš galvų kabo didžiuliai akmenys, darbininkai balansuoja ant šlaito atbrailos (kaip kalnų ožiai), rodos, visiškai praradę savisaugos instinktus.
Pasitinka jie mus su dideliu trenksmu – išjudinę didžiulį medį nustumia jį nuo skardžio. Pajuntu tikrą žemės drebėjimą po kojomis. Didžiulis rąstas skyla nuo smūgio į kelias dalis sukeldamas didžiulį triukšmą.
Įspūdingą reginį vainikuoja šūksniai, juokas ir plačios darbininkų šypsenos. Ilgai nelaukę griebiame įrankius ir kimbam į darbus. Su kiekvienu nuridentu akmeniu palengvėdavo ir krūtinėje. Labai geras jausmas. Čia gali ištaškyti visas savo blogas emocijas ir jausmus transformuodamas juos į gerą darbą.
Nuo kito šlaito vaizdas dar įspūdingesnis. Žmogeliukai geltonais šalmais zuja aplink didelį akmenį. Kitą akimirką riedulys prasmenga prarajoje su dideliu trenksmu. Geltoni šalmai toliau juda prie kito akmens ir visa tai vyksta tokioje avatariškoje kalnų vietoje, kad gali veiksmą stebėti kaip filmą.
Didžiuosius riedulius reikia suskaldyti, kad būtų galima juos nuridenti. Karšta saulėje mojuoti kūju. Leidžiamės iki upės atsigerti. Semiame tiesiai iš jos. Vanduo minkštas ir skanus. Šventas vanduo! Ateina kaimo vadovas, nešinas dienos pietumis – šventiniu dalbatu!
Broliškai susėdę kertame jau taip gerai pažįstamą patiekalą. Nors dar šviesu, bet kelionė atgal i kaimą užtrunka mažiausiai valandą, tad nėra ko delsti ir laukti tamsos. Kylame į kalną, o galvoje visiškai tuščia ramu ir gera.
Dama raudonuoja sulaukusi tokio dėmesio ir bindzena iš paskos, pasiruošusi bet kuriuo metu perimti nešulį, bet atgauna jį tik viršuje, kur trindamas sutrumpėjusį kaklą Bakas perduoda estafetę.
Prie pagrindinio Gumdos vandens čiaupo sukinėjasi tuntas moterų su didelėmis vandens talpomis (apie 20 l), pripildytas vandeniu jas reikia užnešti aukštyn namo į kalną. Bakutis išsirinkęs vieną kaimo gražuolių, didžiam visų smagumui, pasišauna padėti.
Visi kleketuoja iš smagumo, kol mano kolegai yra vedamas intruktažas, kaip reikia teisingai ant kaktos tvirtinti svorį. Dama raudonuoja sulaukusi tokio dėmesio ir bindzena iš paskos, pasiruošusi bet kuriuo metu perimti nešulį, bet atgauna jį tik viršuje, kur trindamas sutrumpėjusį kaklą Bakas perduoda estafetę.
Bakas: Nugyvenę vieną turiningesnių dienų savo gyvenime ir vakarienei sukirtę dar vieną šventinio dalbato iš juodojo kalnų gaidžio porciją (nelabai jis skanus, tas gaidys) išeiname ramiai pasėdėti bulvių lauke ant kalno ir suvirškinti viską, ką per ilgiausią gyvenimo mėnesį nugyvenome ir nuveikėme. Bet aplink mus žaibiškai užverda Gumdos jaunių futbolo čempionatas. Mažieji taip džiaugiasi naujais kamuoliais ir taip nori tą džiaugsmą mums pademonstruoti, kad vos neišsikrausto iš proto. Dalis futbolininkų persikvalifikuoja į bačkų ridentojus: užverda tikras cirkas ir dulkių sūkuriai nusėda tik visai sutemus.
Ten apačioje darbo dar gerai savaitei, o mes išvykstame rytoj, kad suspėtume grįžti į sostinę Katmandu, iš kur lėktuvai skraidins mus į skirtingas pasaulio puses.
Kaimo seniūnas pažadėjo atsiųsti fotografijų, kai darbas bus baigtas ir dar kartą dėkojo už pirkinius vaikams, įrankius ir pagalbą. Mūsų pagalba atrodo labai nedidelė, bet, pasak vietinių, – ji pati didžiausia kokią jie kada nors yra gavę. Dar ilgai pasėdėjome ant bačkų bulvių lauke, po žvaigždėmis fantazuodami apie ateivius, ateities planus ir laukiančius nuotykius, kol dienos nuovargis mus paguldė ant menčių vėjo perpučiamame viešbutėlyje.
Stebuklingai išgyvenęs senolis – gyvas žemės pragaro liudininkas
Gumdiečiai teigia, kad būtent šalia jų kaimo buvo pats drebėjimo epicentras ir tam patvirtinti jie turi ne tik labai įtikinantį griuvėsių palikimą, bet ir gyvą liudininką. Jo vardas Tanshing Gurung.
Drebėjimo metu jis ganė karves ant kalno, kur gražioje pievelėje prieš keletą šimtų metų stovėjo karaliaus rūmas. Kai kalnas skilo pusiau, Tanshing su nuošliauža ir visom savo karvėm nugarmėjo šimtus metrų žemyn, bet išgyveno. Sulaužytais kaulais jis 3 dienas ropojo kaimo link rėkdamas, kad būtų išgirstas.
Kai kalnas skilo pusiau, Tanshing su nuošliauža ir visom savo karvėm nugarmėjo šimtus metrų žemyn, bet išgyveno.
Kad išgyventų, jis valgė lapus, kol galiausiai nuo jų dingo balsas. Kai šansai išgyventi buvo beveik nuliniai, jį galiausiai surado. Mes turėjome garbės susipažinti ir išgirsti Tanshing istoriją iš jo paties lūpų prie pusryčių stalo.
Praleidęs ligoninėje keletą mėnesių ir šiek tiek apgijęs jis grįžo į kaimą. Už skolintus pinigus nusipirko dvi karves ir kovodamas su skausmu toliau jas gano. Dvi karvės Gumdoje kainuoja apie 50 000 Nepalo rupijų (apie 400 eurų). Tai yra tokia suma, kokią buvome pasilikę nenumatytam atvejui.
Per daug nemastę atidavėme jam paskutinę Nepalo fondo pinigų kaladę ir ilgai nesigraudinę atsisveikiname. Baluwoje susirenkame atitarnavusius dviračius, į savo penkiavietį džipą. Pakeliui dar priimame 8 asmenų šeimą ir riedame nuo kalno sostinės ir naujų darbų link.
Ačiū, kad keliavote su mumis. Su meile, Bakas ir Gedmis.
Daugiau keliautojų „Gipsy Tears“ istorijų rasite „Facebook“.
