Be reikalo. Albanija – unikalus Europos kampelis, šalis, lankytojui galinti pasiūlyti viską, kas Viduržemio jūros regione geriausia: malonų klimatą, puikų maistą, gražius paplūdimius ir turtingą istoriją, be to, čia patiks nemėgstantiems masinio turizmo – šalyje vis dar negausu lankytojų.
Jei išdrįsite žengti nepramintu taku ir patyrinėti Albaniją, atostogos bus pilnos atradimų.
Neteisingų stereotipų apraizgyta valstybė
Albanai Europoje, o ypač kaimyninėse šalyse, turi prastą reputaciją – prieš kelionę buvo tekę girdėti apie iš šios šalies kilusius nusikaltėlius, taigi kiek nerimavome žengdami į tariamą sukčių ir plėšikų žemę. Iš tiesų vietiniai žmonės pasirodė visiškai nepikti ir nenuožmūs. Remdamasi tiek savo patirtimi, tiek sutiktų keliautojų pasakojimais galiu teigti, kad keliauti po Albaniją visiškai saugu. Ko gero, tie negerieji albanai siautėja tik užsienyje.
Kita vertus, Albanija ilgai buvo labai uždara valstybė, ir jos visuomenė iki šiol išlaikė savitą dvasią – bandėme lyginti albanus su kaimynais: mums jie pasirodė nuoširdesni nei italai, santūresni nei slavai, mandagesni nei graikai, bet visų šių tautų, ir, žinoma, Turkijos įtaka jaučiama albanų kultūroje.
Beje, iš pažiūros ramūs albanai moka linksmai siausti – netyčia užklydę į vestuvių puotą išvydome pašėlusių šokių!
Štai, visai kaip Italijoje, čia dievinama espreso kava. Kur beragavome, ji buvo labai skani. Virtuvė primena turkišką bei graikišką (nuostabiai gardus fetos sūris!), kaip ir visur Balkanuose, geriama aitraus skonio trauktinė raki.
O vynas nustebino: nors už Albanijos ribų beveik nežinomas, vietinis vynas yra tikrai geras. Energinga albaniška muzika, kurios kelionės metu teko klausytis daugiau, nei norėjome (dėka autobusų ir taksi vairuotojų) – tipiškas Balkanams turkiškų, pop ir folklorinių melodijų kokteilis.
Beje, iš pažiūros ramūs albanai moka linksmai siausti – netyčia užklydę į vestuvių puotą išvydome pašėlusių šokių!
Sostinei užtenka dienos, likusias atostogas keliaukite po šalį
Perpildyta, chaotiška, triukšminga ir užteršta sostinė Tirana mums nepatiko, vis dėlto į ją verta užsukti bent dienai. Tirana yra moderniausias šalies miestas, kuriame galima pajusti naujosios Albanijos pulsą. Čia Albanijos istorija – kaip ant delno: nykūs pilki pastatai mena komunizmo erą. Kai kurie jų gerokai apgriuvę ir dėl lėšų trūkumo neremontuojami.
Yra keletas modernių projektų, didžiulė Et'hem Bey mečetė, primenanti, kad Albanija – ilgą laiką turkų valdyta musulmoniška šalis, nors dabar religija kasdieniame gyvenime ir nevaidina svarbaus vaidmens.
Madingai apsirengę jaunuoliai kavinėse maigo išmaniuosius telefonus, o lazdelėmis pasiramsčiuojantys ūsuoti senukai dėvi senamadiškas skrybėles ar net plačias turkiškas kelnes – lyg būtų nužengę iš istorinio filmo.
Daug senų Tiranos pastatų buvo nugriauta valdant komunistams, vietoje jų pastatyti tipiški tam laikmečiui betoniniai monstrai. Naujųjų laikų istorija linksmesnė – 2007 metais Albaniją aplankė tuometinis JAV prezidentas Georgas W.Bushas, ir albanus tai taip pradžiugino, kad viena pagrindinių Tiranos gatvių buvo pavadinta jo garbei – Rruga G.W. Bush.
Skirtingos tiraniečių kartos reprezentuoja skirtingus laikmečius – madingai apsirengę jaunuoliai kavinėse maigo išmaniuosius telefonus, o lazdelėmis pasiramsčiuojantys ūsuoti senukai dėvi senamadiškas skrybėles ar net plačias turkiškas kelnes – lyg būtų nužengę iš istorinio filmo.
Daug mažesnių už sostinę miestelių gali pasigirti turtingesniu architektūriniu paveldu ir autentiškesne atmosfera. Mes pasirinkome aplankyti Beratą (alb. Berat) – šis Osmanų imperijos laikus menantis miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Beratas – nedidelis, jį lengva apeiti pėstute, o pasivaikščioti po miestelį tikrai malonu, žavi unikali architektūra – tankiai susigrūdę į kalno šlaitus kopiantys nameliai su daugybe langų (ne veltui Beratas dar vadinamas Tūkstančio langų miestu).
Miestas sąlyginai populiarus tarp turistų, taigi, čia netrūksta nakvynės vietų. Tiesa, daugiausia tai ne viešbučiai, o privatūs namai, kurių šeimininkai dalį pastato skiria keliautojams (angl. homestay). Džiaugėmės, nes mūsų šeimininkas buvo dar ir vyndarys, taigi, gavome pasivaišinti gardžiomis vynuogėmis tiesiai iš jo sodo.
Paplūdimius mėgsta vietiniai
Albanija turi ilgą Viduržemio jūros pakrantę, kurioje vasarą knibžda atostogautojų… iš Albanijos. Turbūt tai vienintelė Europos šalis, kurios žydrųjų pakrančių dar neatrado užsienio poilsiautojai, taigi, infrastruktūra čia nėra pati geriausia, kita vertus, nevargina turistų knibždėlynas.
Po truputį Albanijos paplūdimius atranda italai ir graikai, ieškodami pigesnių nei jų šalys atostogų krypčių.
Miestelyje, kuriame apsistojome, buvome vieninteliai užsieniečiai, nors mums kambarį nuomavusi moteris teigė, kad po truputį Albanijos paplūdimius atranda italai ir graikai, ieškodami pigesnių nei jų šalys atostogų krypčių.
Albanijos pakrantėje esama keleto populiarių vasaros miestų: mes gyvenome šalia Vloros (alb. Vlorë) – vieno mėgstamiausių albanų kurortų su plačiomis palmėmis apsodintomis alėjomis ir nesuskaičiuojamomis kebabų užkandinėmis, bet gražiausius paplūdimius galima rasti toliau nuo miestų – žvejų kaimeliuose ir atokiose įlankėlėse.
Žydra jūra ir geltonas smėlis – nuostabu, idilę sudrumsčia tik šiukšlės – panašu, kad albanai visai nesaugo gamtos ir meta šiukšles kur papuola, kadangi žmonės čia daug rūko, paplūdimio smėlyje voliojasi daugybė nuorūkų...
Albanijos pietuose, visai šalia pajūrio ruožo, yra pasakiškas gamtos kampelis – Llogaros nacionalinis parkas, kuris kol kas taip pat mažai lankomas turistų. Tereikia išsukti iš pakrante vingiuojančio kelio ir pavažiuoti keletą kilometrų į šalies gilumą, ir štai – jūs jau parko teritorijoje. Siauras, neasfaltuotas kelias vinguriuoja kalnais tarp aukštų spygliuočių.
Pasak mus lydėjusio gido, tuose miškuose galima sutikti ir vilkų, ir net meškų. Mes laukinių gyvūnų nepamatėme, bet užklydome į parko teritorijoje pasislėpusius mažyčius nuošalius kaimelius, kur pilkais akmenukais grįstomis gatvelėmis pėdina ožkos ir šunys, o gyventojai paslapčia smalsiai iškiša galvas pro langus žvilgtelėti į atvykėlius. Tik laiko klausimas, kada tokius kaimelius pasieks šiuolaikinė civilizacija su visais privalumais ir trūkumais, o kol kas jie žavi tikra balkaniška egzotika.
Praktiniai patarimai besirengiantiems į Albaniją:
- Oficiali šalies valiuta – lekas, bet už daugumą paslaugų galima mokėti eurais. Tiesa, greičiausiai jums nepalankiu keitimo kursu.
- Tiranoje jaunimas dažniausiai moka angliškai, o visur kitur šalyje greičiausiai pavyks susišnekėti itališkai – Albanijoje ji tarsi antra neoficiali kalba, iš dalies dėl geografinės kaimynystės, iš dalies todėl, kad neturtingiems albanams Italija yra pirmoji emigracijos kryptis. Daugelis yra patys ten uždarbiavę ar turi emigravusių artimųjų.
- Viešasis transportas Albanijoje chaotiškas – tarp miestų kursuoja mini autobusiukai, albaniškai vadinami furgons, kurie neturi nei griežtai nustatyto tvarkaraščio, nei stotelių. Paprastai jie sustoja kurs nors prie „ano medžio“ arba „už štai to kampo“ (pasiklauskite vietinių, jie mielai teikia informaciją) ir išvyksta, kai prisipildo keleivių.
- Jei po šalį keliausite automobiliu, teks susitaikyti su prastais keliais ir saugotis nutrūktgalvių vietinių vairuotojų – albanams keliuose galioja savos taisyklės.
- Nebijokite derėtis – turguje, su taksi vairuotojais, viešbučių savininkais ir pan., Albanijoje tai įprasta, o su taksistais – netgi būtina.
