Ornitologas Saulius Rumbutis penktadienį vakarojo šalia kormoranų buveinės Juodkrantėje. Jis jau ne vienus metus šūviais baido paukščius. Kaskart atvyksta panašiu metu, nes netrukus turėtų ristis jaunikliai.
„Reikia ilgiau pabuvoti, vieno ar poros šūvių nepakanka. Pradedam popietės valandomis ir tęsiam iki sutemų. Pradžioj paleidžiam daugiau šūvių, nes išbaidžius paukščiai nori grįžti, paskui grįža vis nenoriau, o po kelių valandų baidymo nutupia į marias. Atskrenda žvalgai, apsidairo, ar pavojus dingęs, o jei dar paleidžiamas šūvis – vėl grįžta ir nakvoja mariose, sugrįžta tik švintant. Per tiek laiko, jei dėtys paperėtos, embrionai žūsta“, – sako S.Rumbutis, o atsidusęs priduria, kad visa tai „nelabai poetiškas reikalas“.
Dar kartą šūviai ties Juodkrante aidės po poros savaičių. Anot ornitologo, seni patyrę paukščiai sugrįžę į lizdus pavasarį užsiima centrinius lizdus, o vėliau grįžę – prastesnes vietas prie pakraščių. Pirmieji grįžę peri anksčiau, o kiti – vėliau, tad teks baidyti ir pastaruosius.
Tūkstančiai lizdų
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologas Modestas Bružas 15min pasakojo, jog kormoranai baidomi jau nuo 2004 metų, tuomet buvo priskaičiuota apie 2 500 lizdų ir juose gyvenančių porų.
„Jei baidymai nebūtų vykdyti, populiacijai augant, jaunikliams grįžtant, kurie buvo išperėti bei dėl migracijos iš kaimyninių valstybių, skaičiuojama, kad 2010 metais būtų 8 000 lizdų. Pradėtos taikyti reguliavimo priemonės leido skaičiui nusistovėti apie 3 000. Pernai paukščiai nebuvo nebaidyti, užpernai – baidyti. 2019 metais suskaičiuota 2 500 perinčių porų. Pernai – 3 500. Nors atrodo dėl nebaidymo, bet sutapo, kad 2019 metų rudenį išpjovė krūmus ir medžius Uostadvario ornitologiniame draustinyje Nemuno deltoje, tai paukščiai persimetė į kitas deltos vietas, galėjo ir čia, į Kuršių neriją, persikelti. Nėra ganėtinai aišku, ar skaičius keitėsi dėl nebaidymo, ar dėl kokių nors tarpkolonijinių ryšių ir sutrikdymo“, – sakė M.Bružas, kuriam ir tenka skaičiuoti kormoranų lizdus.
Tokiam skaičiavimui atlikti biologui prireikia geros savaitės. Jis žymi kiekvieną medį, kuriame lizdus jau suskaičiavo. Žymes palieka iš visų pusių, kad keliaudamas kita kryptimi ženklus gerai matytų.
„Jei būna jauniklių ir jie paaugę, jau kaišioja galvas. Kadangi kolonija ne vienodai pradeda perėti, vienur būną ūgtelėję, lipa ant šakų, sėdi. Susirandi apžvalgos vietą, iš kur gerai matosi.
Kiekvienas darbas turi sudėtingų dalių. Tenka ir „lietuje“ pabūti, „bombarduoja“ paukščiai. Įdomu, kad pirmą dieną, kai ateini skaičiuoti, jie reaguoja, skrenda, šalinimo funkcija aktyvuojasi, o kai mato antrą trečią dieną, po medžiais vaikščioji, ant drabužių pastebiu, kad jau mažiau erzinasi. Pasikrikštijimui tenka nusiteikti“, – pasakojo M.Bružas.
Kiekvienas darbas turi sudėtingų dalių. Tenka ir „lietuje“ pabūti, „bombarduoja“ paukščiai.
Medžiuose lizdų jis suskaičiuoja įvairiai – nuo vieno iki poros dešimčių. Senesniuose medžiuose pastebima ypač daug lizdų – ir 16, ir 20. Viename tokių biologas suskaičiavo 21 lizdą.
„Kormoranai, jei mato, kad nenaudojamas lizdas ir negrįžo pora, jie statybines medžiagas gali išsinešioti, pas save susikaišioti. Jei jaunas medis, bus vienas, du lizdai. Kur plečiasi, bręstantis pušynas, iki penkių lizdų būna. Kormoranai nėra išrankūs, renkasi paprastąsias pušis, o tarkime, kur Plocio ežeras, ten ir į Juodalksnius suka. Uostadvaryje jų lizdai žemai, ranka pasiekti galima. Jie jūrose ir uolose peri. Medžių pasirinkimas nėra veiksnys. Svarbiausia, kad būtų maisto, o kormoranas yra geras žvejys“, – pasakojo biologas.
2010 metais pastebėta, jog po baidymų viena kormoranų kolonijos dalis suskilo ir persikėlė prie Plocio (arba dar kitaip Plazės ežero), dar viena – į Nemuno deltą. Šiose vietose paukščių niekas nebaido.
Ties Juodkrante, pasak M.Bružo, paukščiai baidomi siekiant, kad jų kolonija nesidaugintų Sengirėje, kuri yra Juodkrantės pašonėje. Šiuo metu kormoranų lizdų yra nedideliame Sengirės miško gabalėlyje.
Vadina architektu
Kormoranų gyvenimą iš arčiau galėjęs pažinti biologas M.Bružas paklaustas, kaip apibūdintų šį paukštį, sako, jog jam kilo mintis, kad kormoranas – tai ekosistemos architektas. Šis paukštis geba pakeisti kraštovaizdį, kuris atrodo neįprastai, tačiau turi ir svarbią biologinę reikšmę.
„Jis pakeičia aplinką, kurioje yra. Mes keičiam pagal save, o jis keičia pagal save. Mes savo aplinką kuriame, kad būtų estetiška ir patogu, o paukštis sudaro sąlygas kitiems organizmams, pradedant nuo grybų. Pastebėjome, kad ir lapių, ir šernų šioje vietoje padaugėję, nes kormoranai atryja žuvį ir tarsi švedišką stalą kitiems pateikia. Be to, jauniklių iškrenta, manoma, apie 1 procentas, kas lizduose būna išperėta, lapės gali vaišintis“, – sakė M.Bružas.
Paukščius skaičiuoti lizdus biologas rengiasi ir šiemet, tai darys maždaug gegužės pabaigoje. Žinoma, sako vyras, visuomet išlieka žmogiškoji paklaida.
(Nepelnytai?) prasta paukščių reputacija
Kormoranais nėra patenkinti žvejai, nepatenkinti ir miškininkai. Žvejai skundžiasi, kad dėl šių paukščių mažėja jų laimikis. O miškininkai kormoranų nemėgsta dėl jų žalos medžiams – nuo rūgščių išmatų pažeidžiami miškai, vietoj žaliuojančios lapijos lieka styroti tik pliki stagarai.
Visgi biologai, ornitologai bando taisyti kormoranų reputaciją, kuri, anot jų, nepelnytai sugadinta. Biologė Jūratė Zarankaitė yra sakiusi, kad pagrindiniai šiems paukščiams metami kaltinimai – žuvies ir miškų naikinimas yra daugiau susijęs su paties žmogaus veikla.
Jūratės teigimu, gamtoje viskas taip ir sutvarkyta, kad jei yra žuvies, yra ir tam skirta paukščių rūšis. Kormoranai minta smulkiąja žuvimi ir jų racioną daugiausia sudaro grundalas, kuris priskiriamas prie parazitinių žuvų. Biologės teigimu, pernelyg atkaklus kišimasis į gamtos procesus ilgainiui gali sukelti neigiamų padarinių.
