Rytinis krosiukas, apsiprausimas, pusryčiams – 450 gramų konservuotos kiaulienos su duona ir arbata. Viskas pašildyta ant kelioninės viryklės naudojant sauso kuro tabletes. Susipakavus miegmaišį ir likusius rakandus teko palikti jaukų nakvynės namelį.
Šiandienos kelionės tikslas – antrasis didžiausias zonos miestas Polesskoje (Полесское).
Apie patekimo detales nutylėsiu. Pasakojimą iš karto pradėsiu nuo miestelio pristatymo.
Iki avarijos jame gyveno 11500 gyventojų. Tai yra maždaug Raseinių ar Naujosios Akmenės dydžio miestas.
Polesskoje yra antras didžiausias miestas zonoje. Iki avarijos jame gyveno 11500 gyventojų. Tai yra maždaug Raseinių ar Naujosios Akmenės dydžio miestas.
Miestelio istorija prasidėjo XII amžiuje. Jį įkūrė iš Kijevo išvaryti žydai ir pavadino Haben (Хабное).
Jidiš kalba tai reiškia „rūmai“, Hebrajų kalba – „pirmagimis sūnus“. 1957 metais pervadintas į Polesskoje, ukrainietiškai Poliskė (Поліське), tapo rajono centru.
Jame veikė dvi gamyklos, keletas fabrikų, buitinio aptarnavimo kombinatas. Miestelyje buvo net dveji kultūros rūmai ir 1988 metais pastatyta mokykla.
Polesskoje nuo Černobylio elektrinės nutolęs apie 50 kilometrų vakarų kryptimi. Po elektrinės avarijos, 1986 m. balandžio mėn., didžioji dalis radioaktyvaus debesies nukeliavo į šiaurės vakarus ir nusėdo Baltarusijoje, dalis pasiekė netgi Skandinaviją.
Tai vadinamasis šiaurinis radiacijos pėdsakas. Vėliau, tyrinėjant užterštas teritorijas ir nustatinėjant evakuacijos ribas, gyventojai buvo iškeldinti 30 km spinduliu aplink elektrinę.
O platesnius atstumus tikrinti niekas neapsiėmė. Žemiau yra to laikmečio mokslininkų sudarytas gama spinduliuotę skleidžiančių dalelių paskleidimo žemėlapis.
Kairėje žemėlapio pusėje raudonu apskritimu pažymėjau Polesskoje. Puikiai matosi kokiu atstumu nuo miestelio pasibaigė tiriama zona. Taip pat matosi ryškiai bordo spalvos radioaktyvaus ploto liežuvis nusidriekęs link šio miestelio. Tada niekas apie tai kalbėti nenorėjo, niekas nekėlė panikos.
Miestas plėtėsi, augo, buvo investuojamos milžiniškos pinigų sumos į naujų daugiabučių statybas, gatvių tiesimą.
Tuometė valdžia atvedė naują vandentiekio linija ir netgi pastatė mokyklą.
Maždaug 1988 metais pradėjo sklisti nemalonios kalbos apie žiaurius radiacijos normos viršijimo atvejus. Miestelio teritorijoje radiacija buvo 3-15 kartų didesnė nei įprastai, o pakraščiuose buvo vietų, kur įprastą vidurkį viršijo net 40 kartų.
Prasidėjo savarankiškas gyventojų išsikraustymas. Valdžia smerkė bėglius, kai kurie netgi gavo „vilko bilietus“.
Miestelio teritorijoje radiacija buvo 3-15 kartų didesnė nei įprastai, o pakraščiuose buvo vietų, kur įprastą vidurkį viršijo net 40 kartų.
Žlugus Sovietų sąjungai paaiškėjo ilgai slėpti tikrieji nelaimės mąstai. 1993 metais Ukrainos parlamentas priėmė sprendimą iškeldinti žmones. Prasidėjo lėta evakuacija.
Polesskoje gyventojai (priešingai nei Pripetės) turėjo laiko „normaliai“ išsikelti. Todėl namuose nebuvo palikta baldų, asmeninių daiktų.
Gudresni netgi sugebėjo iškasti ir parduoti naujos vandentiekio magistralės vamzdynus.
Miesto evakuacija buvo pabaigta 1999 metais ir Polesskoje oficialiai buvo išbrauktas iš miestų sąrašo, Černobylio draužiamosios zonos plotas padidintas apimant ir šį plotą.
Šiuo metu čia gyvena 10 žmonių. Tai savavališkai atvykę žmonės, kurių valdžia nesugeba iškeldinti. Vadinamieji „samosiolai“.
Apie kadaise čia virusią buitį liudija vos vienas kitas užsilikęs rūbelis, žaislas, batas ar sąsiuvinis.
Šiuo metu miestelis atrodo apgailėtinai. Dauguma privačių namų beveik visiškai sugriuvę.
Kiek geresnės būklės yra tik mūriniai daugiaaukščiai pastatai, tačiau iš jų išrinkta viskas, kas tik įmanoma.
Aš jau nekalbu apie nupjautus ir juodojoje rinkoje atsiradusius radiatorius ir vamzdžius.
Atrodo, kad žmonės išsikraustydami išlupo net akutes iš durų ir bandė nusilupti tapetus.
Tiesa, langus visur išdaužė valdžios atstovai. Oficiali versija taigė, jog tai buvo daryta tam, kad nesusidarytų „radiacijos kišenės“. Tikroji priežastis – kad žmonės neturėtų kur grįžti.
Apie kadaise čia virusią buitį liudija vos vienas kitas užsilikęs rūbelis, žaislas, batas ar sąsiuvinis. Visos kelionės metu matavau radiacinį foną. Polesskoje pavyko išvengti aukštos radiacijos vietų.
Didžiausias užfiksuotas skaičius – 0,32 mikrosiverto per valandą. Tai tris kartus viršija įprastą foną ir tik 0,02 mikrosiverto daugiau už maksimalią leidžiamą sanitarinę ribą.
Pasakojimą baigsiu užrašo, kurį radau ant pastato sienos centrinėje miesto aikštėje, vertimu:
Tėvyne mano,
Mūsų kaltė, kad tave drasko plėšikai, atleisk mums neišmintingiems ir nusidėjėliams. Mano jaunystės mieste, mano vaikystės lopšy, kadaise žydėjęs ir jaukus, lenkiu, dabar jau žilą savo galvą, prieš amžiną ir dėkingą tavo atmintį. Aš jus visus pamenu: savo mokytojus, savo klasiokus, savo draugus – taikos jums. Gyviems ir tiems, kurių jau nėra su mumis.
Pirmoji pasakojimo dalis čia.
