„Iškylos metu mums iškvietė policiją dėl to, kad gamtoje susikūrėme laužą. Ir kad automobilis ant dviračių tako stovėjo. Tačiau atvažiavę pareigūnai ne nubaudė, o kartu su mumis užkando. Patikrinę dokumentus, patys nuvarė mano mašiną į stovėjimo aikštelę. Juk buvome jau pradėję „baliavoti“. Lietuvoje to nebūtų“, – kelionės nuotykį reziumavo Dovydas.
Paprašytas papasakoti viską nuosekliai, birštoniškis sutiko. Prisipažinsiu, jo dviejų dienų kelionės istorija ne kartą privertė nusišypsoti. Privertė ji ir susimąstyti: kokie gi vis dėlto didžiuliai mūsų šalies ir skandinavų mentaliteto skirtumai. Jei Lietuvoje pareigūnų bijoma, tai Danijoje jie nuoširdžiai išties pagalbos ranką, prajuokins ir netgi kartu prisės prie „nelegalaus“ laužo.
Pasirenkame maršrutą ne greitkeliu, o daniškais žemės ūkio keliais. Juose telpa vienas automobilis: tik tu, kelias, daniška gamta, karvytės, žolytė.
15min pateikia Dovydo Vaitkevičiaus pasakojimą.
Kelyje – du lietuviai, italė ir čekė
Kadangi atvažiavau į Daniją automobiliu, su viena kurso drauge, kambarioku ir jo drauge sugalvojom pakeliauti po šalį. Susidarėme maršrutą, aplipdėme mašiną savo šalių vėliavomis. Buvome tarptautinė komanda: Čekija, Italija, Lietuva. Nusprendėme keliauti dvi dienas ir miegoti gamtoje. Net nesvarbu kur. Svarbiausia – nuotykis.
Silkeborge išsinuomavome valtį su varikliu, ko Lietuvoje, turbūt, be kvalifikuoto aptarnaujančio žmogaus nepadarysi. Ten pamoko, kaip užkurti, užgesinti. Prasuki ratą su trijų minučių „instruktoriumi“, sumoki 200 daniškų kronų – ir valanda kanale bei gražiame ežere yra tavo. Gausu prisišvartavimo vietų: ką nors pamatei, nuplaukei, pabuvai, nusifotografavai ir keliauji toliau.
Kadangi į kelionę leidomės su mano sena „Honda“, o dujų Danijoje nėra, nes visi važinėjasi su elektra varomais automobiliais, supratome, kad kelionės kaštai bus didesni nei tikėjomės.
Galutinis tikslas – už 120 km esantis Holstebro miestas, kur ieškosime vietos nakvynei ir iškylai. Pasirenkame maršrutą ne greitkeliu, o daniškais žemės ūkio keliais. Juose telpa vienas automobilis: tik tu, kelias, daniška gamta, karvytės, žolytė. Kelionės metu skamba juokas, dalijamės patirtimis, jaučiamės išsiilgę namų. Bet nenužudome gero nuotykių jausmo ir pasiekiame Holstebro.
Liko be stovyklavietės
Holstebro – keistas miestelis. Galbūt visi jo gyventojai buvo pavargę po penktadienio nakties, nes gatvės – tuščios. Tik penkių riedlentininkų populiacija. Jie patarė, kur pigiausiai pavalgyti, kur atrasti laužavietę, aprodė miestą. Man tai priminė gimtąjį Birštoną ne sezono metu arba kokį vasaros trečiadienį, kai mes taip pat aprodome miestą turistams. Danai yra labai uždari, kol jų nepradedi kalbinti, rodyti natūralų norą bendrauti, išmokti ką nors iš jų. Tik tada jie tampa draugais.
Taigi užsukome į rekomenduotą restoraną, kuris buvo tuščias. Suvalgėme po keisčiausią kada nors valgytą picą su makaronais ir Bolognese padažu. Buvo įvairių kombinacijų ir su bulvėmis bei burokėliais. Draugei italei buvo neįprasta, bet ji vis vien tvirtino, kad viskas – puiku.
Atėjo laikas „gin and tonic“ iškylos vakarui. Surandame ežerą, apie kurį pasakojo vietinis jaunimas. Sužinome, jog yra stovyklavietė. Tačiau susimokėti nepavyksta, nes niekas nebedirba, o tai reiškia, kad negalime įvažiuoti į teritoriją. Tad ieškome kitos vietos.
Surandame vietinę irklavimo bazę, kurioje jaunimas linksminasi ir ruošia savo transporto priemones rytojaus treniruotei. Jie mums parodo gražią vietelę kitoje ežero pusėje. Lekiam. Sukam į kairę. Ten – mažas žvyruotas keliukas, be ženklų. Nusprendžiam, kad čia važiuoti galima.
Įsirengiame laužavietę, išsikrauname daiktus. Užsikuriame laužą. Pro šalį pravažiavo keli ekipažai. Mūsų automobilis niekam neužkliuvo. Tad galime atidaryti alų, jungti „Spotify“ ir pradėti jaukų vakarą prie laužo.
Ramią naktį sudrumstė policija
Sutemo, kepame dešreles ir baisią danų duoną. Kalbamės apie savo šalių keistumus, panašumus, kalbos fonetiką. Ir matome baltą šviesą „tunelio“ gale. Policija! Politi!
Išjungiau „Spotify“, giliai įkvėpiau ir žengiau į frontą. Visi sėdi, stebi, o aš kaip kareivis einu pasitikti likimo: imkit mane ir bauskit, teiskit, bet aš puikiai leidžiu laiką.
Pirmi mano ištarti žodžiai: „Well, guys, it was a pleasure to be with you all, enough rock music for this evening (Ką gi, bičiuliai, buvo malonu su jumis pabūti, užteks rokenrolo šiam vakarui – liet.).“ Išjungiau „Spotify“, giliai įkvėpiau ir žengiau į frontą. Visi sėdi, stebi, o aš kaip kareivis einu pasitikti likimo: imkit mane ir bauskit, teiskit, bet aš puikiai leidžiu laiką.
Tačiau policininkas pasitinka mane... plačia šypsena! Ištiesia ranką ir, pasižiūrėjęs į mano mašinos registracijos numerius, ištaria: „Good evening. We are sorry to tell you this, but it's bicycles way, and car can't be held here, sir. Are you the owner? (Labas vakaras. Su apgailestavimu pranešu, jog čia – dviračių takas, ir mašina ant jo negali stovėti, pone. Ar jūs jos savininkas – liet.).“
Kai sužinojau, jog čia dviračių takas, galvoje šmėkštelėjo daniškų baudų kainos. Važiuojant su dviračiu be švieselių gali susilaukti apie 120 eurų nuobaudos. Paduodu dokumentus. Neturiu teisių, palikau jas Lietuvoje. Vargo vakarienė. Bet jie pažymėjimo nepaprašo. Vienas policininkas eina tikrinti mano ir automobilio dokumentų, kitas liekas su manimi.
Ir iškyla virto Ramzio virtuve...
Pastebiu jo plačią šypseną. Pastebiu ir tai, kad neturi ginklo, nes, matyt, nėra kur jo naudoti. Pareigūnas paklausia manęs, kokį įspūdį susidariau apie Daniją. Atsakau, kad keliaujame po ją. Prožektorius nusukamas į draugus. Nuskamba garsus „Hi“ ir baikštus „Good evening officer (Labas vakaras, pareigūne – liet.)“.
Pareigūnas informuoja, kad, vadovaujantis įstatymais, naktį laužą deginti yra draudžiama. Tad jeigu turime ką nors kepti, daryti tai reiktų tuomet, kai policija šalia. Mūsų rami laužavietė staiga virsta Ramzio virtuve, gyvenimas ima virti. Kepam, žmonės, kepam. Iškepę dedame viską į foliją, kad naktį turėtume bent kiek ar bent ką nors panašaus į šiltą maistą.
Ruošiu vieną dešrainį policininkui, kuris toliau maloniai bendrauja, stebisi, jog Danijoje praleisime ketverius metus, paklausia, kaip sekasi tvarkytis dokumentus. Paduodu jam maistą: „Čia jums“. O jis: „Padarykite ir mano kolegai, jeigu galite – jis kažkoks liūdnas, gal pradžiuginsit.“
Aš nežinau, kaip jaučiasi didieji šefai prieš nešant maistą kritikui, kuris nulems tavo restorano sėkmę, bet tikėtina, kad jausmas panašus. Keturi užsieniečiai inspektuoja: popierius, bandelė, dešrelė. „Nešk greičiau! Kol šilta“, – skamba žodžiai iš čekės lūpų.
Negali vairuoti? Pavairuos pareigūnas
Aš nežinau, kaip jaučiasi didieji šefai prieš nešant maistą kritikui, kuris nulems tavo restorano sėkmę, bet tikėtina, kad jausmas panašus. Keturi užsieniečiai inspektuoja: popierius, bandelė, dešrelė. „Nešk greičiau! Kol šilta“, – skamba žodžiai iš čekės lūpų.
Antrasis pareigūnas tuo metu tikrina dokumentus, nesupranta jis to mūsų draudimo. Kolega atidaro duris, daniškai sako „siurprizas“. Aš paduodu dešrainį, kurį ir pats su malonumu suvalgyčiau. Pagaliau ištraukiame šypseną iš antrojo policininko lūpų.
Kol jis valgo, bandau paaiškinti, jog draudimas – tvarkingas, rodau jam datas, draudimo įmonės ir paties draudimo numerį. Tada viskas tampa aišku – dokumentai atiduodami. Paprašoma užgesinti ugnį, nes būtent ji ir privertė policininkus atvykti: žmonės pamanė, kad kažkas dega.
Paklausiu, ar būtų įmanoma patraukti automobilį, juk esu šiek tiek išgėręs. „No problem (Jokių problemų – liet.)“, – atsako man pareigūnai. Juk stovėjimo aikštelė – vos už 200 metrų. Tada nuskamba policininko „perliukas“: „Well, guys (prožektorius vėl nukrypsta į merginas) you understand that we don't want to interrupt your evening with girls (Ką gi, vaikinai, juk suprantate, kad nenorime jums trukdyti vakaro su merginomis – liet.).“ Ir ta pasalūniška šypsenėlė, po kurios norisi atsakyti: „My Man (Savas žmogus – liet.).“
Nusijuokiame. Kristupas nueina prie stalo, o aš su policininku sėdu į savo automobilį. Nuvažiuojame iki stovėjimo aikštelės, išlipame, paspaudžiame vienas kitam ranką. „Džiaugiuosi, kad tokie jauni žmonės atvyksta į Daniją“, – ištaria pareigūnas. Jo žodžiai paglosto ego. Pareigūnai išvažiuoja.
Mano kūne – chaosas. Prapliumpu juoku. Eidamas atgal iki mūsų stalo, susimąstau apie tai, kokia skirtinga danų ir lietuvių kultūra, bendravimas, mentalitetas. Būdamas Lietuvoje policijos bijau, o Danijoje juos matau kaip autoritetingas asmenybes, mylinčius savo darbą, šalį. Neįtikėtina.
Be laužo – tai be šilto miego
Grįžtu prie stalo. Prasukame džino butelį. Sėdime. Šypsomės. „Pasikrovėme“ tokios geros nuotaikos. Ilgai netyla pokalbiai. Atėjo laikas miegui.
Kadangi manėme, kad miegosime prie laužo, pasiėmėme tik turistinių patiesalų ir miegmaišius. Suprantame, jog iškilo problemėlė: niekas nenori sirgti, o lauke gal 5 laipsniai šilumos. Pasiūlau, lyg sardinėms konservuose, talpintis į automobilį. Iškrauname „boružėlę“, kaip kokie architektai bandome sukurti kuo daugiau plokštumos, kur galėtų tilpti dvi menkos merginos, aš (save laikau ganėtinai aukštu) ir krepšininkas Kristupas. Daugelis daiktų lieka lauke – kišam juos po automobiliu.
Juk pasiėmiau pripučiamą čiužinį! Ot, nustebinsiu visus, bus minkšta. Bet, pasirodo, pamiršau pompą. Kaip gi kitaip. Striukės, pirštinės, papildomi drabužiai nugula vietoj paklotų. Tikras Woodstock'as. Visiška improvizacija, bet juk kelionės ir turi tokios būti! Kupinos netikėtų posūkių.
Atsibundame ryte dėl intensyvios saulės šviesos: truputį „perlaužti“, bet gyvi ir šiltai praleidę naktį. Žiūrime vienas kitam į akis, kuriose spindi kelionės įspūdžiai. Apsitvarkome „skarbonkę“, nes japoniškų automobilių kitaip nepavadinsi, ir skriejame namo.
Su kiekvienu kilometru suvokiame, kad nuotykis baigiasi. Tas nemalonus jausmas viduje, kai norisi iškrėsti dar ką nors spontaniško, sukti vairą į kitą pusę ir lėkti dar toliau. Tačiau laikas grįžti namo. Skamba Michaelo Buble'o daina „Coming home, baby“ („Grįžtu namo, mieloji“).
