Nemenčinės bažnyčia
Istoriniuose šaltiniuose dar XIV a. minima Nemenčinė pakeri. Pasak gidės Loretos Krylovičienės, žinomiausias ir dažniausiai lankomas miestelio objektas – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuri liudija krikščionybės užuomazgas Lietuvoje.
Nemenčinės bažnyčia yra viena iš septynių pirmųjų Lietuvoje pastatytų bažnyčių. Tad nors per savo istoriją Nemenčinė patyrė daug įvairių negandų ir čia neišliko daug senųjų originalių statinių, tačiau šis paminklas krikščionybės ištakas siekiančiam palikimui tebestovi.
Dabar miesto svečiai gali pasigrožėti jaukiu parku su šokinėjančiais fontanais pačiame centre, pailsėti ir pasimaudyti žydro vandens Gėlos ežere.
Atgimimo ir geresnių dienų tebelaukia netoliese stūksantis garsus Parčevskių dvaras, statytas dar XVIII a. Iki mūsų dienų išliko dvare veikusio bravoro komplekso griuvėsiai.
Savo klestėjimo laikais dvaras alumi aprūpindavo Vilniaus miestą ir didelę dalį Lietuvos. Važiuojant Ažulaukės kryptimi, svečius užsukti kviečia Europos parkas bei Liubavo dvaras, kur išlikęs XVI a. vandens malūnas.
Vandens pramogų sočiai
Didžiausio turistų antplūdžio sulaukiama Asvejos pakrantėse nuo Sužionių pusės Žingių poilsiavietės link. Virinta, Ūla, Šalčia, Merkys ar Šventoji yra gerai vandens turistams žinomos upės, o štai rytinė Asvejos ežero dalis – dar nepažintas kampas.
Vladislavas Maliukas, vietinis baidarių entuziastas, juokaudamas sako, kad čia renkasi tik tikri sportininkai, nes vandens maršrutai nėra paprasti.
Tam yra pagrindo. Asveja – vienas giliausių ežerų, tad jį įveikti reikia jėgų ir atkaklumo, nes įsismarkavę vėjai baidares bando numušti nuo tiesaus kurso. Per sezoną Vladislavas sulaukia arti 1000 baidarininkų.
Vladislavas mini ir kiek neįprastą tendenciją – vyrai atsijungę nuo visų mobilių ryšių Asvejos platybėse dingsta 3 paroms. „Gal jie kur salose gyvena ir tiesiog nori pabėgti nuo civilizacijos, – šypteli Vladislavas. – Jų daugėja geometrine progresija.“
Dažniausi žodžiai, išgirstami atsisveikinant su Vladislavu – „nematytas kampas“, „nenuzulinta aplinka“, „daug laukinės gamtos“.
Molis ar klintis?
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas po baidarių žygio Asvejos apylinkėse siūlo ramiai pailsėti prie Gėlos ežero. Daugelis vilniečių yra girdėję, kad šis ežeras garsėja „baltuoju moliu“. Ir ne tik girdėję, bet ir išbandę šį gamtos stebuklą.
22 ha Gėlos ežeras yra netoli Nemenčinės, tyvuliuoja melsva gelme pušynų apsuptyje, itin švarus, gaivus ir unikalus savo baltuoju paplūdimiu. Vadinamasis „baltas molis“ yra toks populiarus, kad link ežero vedantys takai yra pabalę nuo baltos medžiagos, kuria gausiai tepasi šio laukinio SPA centro lankytojai, įtikėję „baltojo molio“ sveikatinimo galia.
Daugelis vilniečių yra girdėję, kad šis ežeras garsėja „baltuoju moliu“.
Tyrimai parodė, kad ši medžiaga nėra molis nei pagal mineralinę sudėtį, nei pagal rupumą. Tai – ežerinė klintis, kitaip vadinama ežerų kreida. Ši chemogeninės kilmės puri, poringa, lengvai trupanti nuosėdinė uoliena susidaro ežeruose išsiskiriant jų vandenyje esantiems cheminiams junginiams, dažniausiai kalcio karbonatui. Grynos klinties cheminė sudėtis artima kalcito sudėčiai.
Ežerų klinties yra ir Balsio ežero, Žaliųjų ežerų grupės, dugne. Dėl to vanduo turi žalsvą atspalvį. Tačiau Gėlos ežeras yra bene vienintelis, kurio pakrantėje ir krante virš vandens plyti baltųjų nuosėdų klodas. Kodėl šis dugno nuosėdų sluoksnis atsirado pakrantėje, dar reikės ištirti.
Tuo tarpu tikras baltasis molis – tai kaolinas, tinkamas fajanso gamybai bei kosmetikai, o Afrikoje – tai itin mėgstamas valgomasis molis. Tokio Nemenčinėje dar nėra, bet gal tiesiog nesurastas?
Gėlos ežeras yra bene vienintelis, kurio pakrantėje ir krante virš vandens plyti baltųjų nuosėdų klodas.
J.Satkūnas taip pat išskiria ir Buivydžių atodangą. 2016 metų rudenį Buivydžių atodangoje buvo nustatytos seisminės tekstūros – seismitai. Tai labai retas reiškinys Lietuvoje, nes šalies teritorija nėra seismiškai aktyvi. Lietuvoje iki šiol nėra registruota nė vieno žemės drebėjimo epicentro, tačiau geologinėje praeityje žemės drebėjimų tikrai būta.
O štai Vilkiškių atodanga – ypatinga tuo, kad čia aptikti klimato atšilimo metu, prieš maždaug 170 tūkst. metų, susiklostę smėliai. Todėl šis geologinis periodas yra pavadintas Vilkiškių pavadinimu, kaip kad juros periodas pavadintas nuo Juros kalnų, ar devono – nuo Devono grafystės Anglijoje.
Įdomi ir aukšta Tartokų atodanga dešiniajame Neries krante – tai morenų sluoksnių išeigos, stačios tarsi sienos. Netoli esanti kita – Vyrių atodanga, sudaryta iš smėlių sluoksnių, juose rasti smiltainio stulpai, primenantys skulptūras.
Jau kitąmet Vilniaus rajono savivaldybė planuoja išleisti vandens kelių ir kitų lankytinų vietų žemėlapius.
