Karantinui atėmus iš žmonių spontaniškų kelionių galimybę, Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius M.Kavaliauskas ir pats kitaip pažvelgė į savo nuo 2005 m. kuriamą projektą apie keliones lėktuvu ir lėktuvus stebinčius žmones (angl. plane spotters).
„Projektas „Travel'AIR“ yra apie gyvenimo būdą, kai savaitgaliui rinkdavomės ne iškylą dviračiu, o miesto atostogas lėktuvu. Šokdami į lėktuvą kaip autobusą manydavom, kad skrydis jau nebėra toks spindintis ar žavintis. Vis tiek skridom, buvom visur. Aviacija, be kurios gyventi negalėjom, tapo vienu iš koronaviruso žaibiško paplitimo kaltininkų ir nežinia kuriam laikui sustojo“, – dabar žvelgdamas į savo nuotraukas sako fotografas.
M.Kavaliausko interviu 15min – apie tai, kas buvo ar yra aviacijos aukso amžius, apie lėktuvus ypatingose vietose stebinčiųjų stebėjimą ir apie tai, kuo žiūrėjimas į orlaivius panašus į svajonės gaudymą.
– Kuo Jus patį patraukė aviacija? Kas įkvėpė pradėti šį projektą?
– Lėktuvai mane traukė nuo vaikystės. Turėjau suklijavęs kažkiek lėktuvų modeliukų, kurie kabėjo mano kambaryje. Vis tik fotografija traukė dar labiau, ir siekti tobulybės fotografijos mene tuo metu buvo labiau įmanoma. Po pirmojo mano ilgalaikio dokumentinio projekto „Kražių portretas“ (2001-2003), kuriame iš pasaulio metropolių buvau pasinėręs į mažo Lietuvos miestelio gyvenimą, buvo įdomu susikurti kažką apie globaliu mastu paplitusį gyvenimo būdą. Žavėjausi kolegų Europos fotomenininkų darbais apie masinį turizmą, tarptautinę prekybą, biuro kultūrą ir kitus XXI amžiaus gyvenimo būdo pjūvius.
Kadangi 2004 metais pradėjau rengti fotomeno festivalį „Kaunas Photo“, asmeninei kūrybai nebuvo laiko. Festivalio projektų ir „Kražių portreto“ parodų skraidinamas po pasaulį pastebėjau įdomų gyvenimo būdą. Pradžioje tai buvo mano, kaip kuratoriaus, įžvalga. Galvojau, kad mielai surengčiau parodą aviacijos kelionių tema, tačiau taip ir neradau tokių serijų.
Sutikdamas šimtus ir gal tūkstančius fotografų (tai – dalis fotografijos kuratoriaus darbo), žiūrėdamas į jų kūrybą niekaip neradau tokio, kuris nagrinėtų keliaujančio žmogaus gyvenseną. Taigi, tai teko susikurti pačiam, ir virto asmeniniu kūrybiniu projektu apie globalią tikrovę, man pasiekiamu aspektu.
– Ši projektą kuriate jau 15 metų. Kuo skiriasi pirmosios nuotraukos nuo naujausių? Ar jose atsispindi Jūsų paties galbūt besikeičiantis požiūris į aviaciją?
– Pradžioje buvau tik keliautojas, kuris iš inercijos vis dar nešiojosi fotoaparatą. Kaip menininkas maniau, kad jei vykdai kokį nors projektą, jį tyrinėji nuosekliai, o visa kita – lyg nufotografuoti užrašai, kurie ypatingos kūrybinės vertės neturi. Todėl keliavau, o fotoaparatas ilsėjosi krepšyje. 2001-2004 metais kartas nuo karto keliaujant atrodė, kad fotoaparato išsiėmimas keliaujant lėktuvu buvo veikiau turisto įspūdžio užrašymas nei temos nagrinėjimas.
Nuo maždaug 2005 metų, kai kelionės lėktuvu tapo visiška kasdienybe, supratau, kad toje dokumentinės fotografijos kūrėjo pareigoje nešiotis fotoaparatą kažkas suskambėjo, šalia kuratoriaus nusivylimo atsirado ir vidinė pareiga fiksuoti tai, ką gerai pažįstu. Kai kelionės lėktuvu buvo nebe įvykis ar atsitikimas, o vientiso gyvenimo dalis be susižavėjimo kaukės, reklaminio fono, ėmiau dažniau fotografuoti, ką mačiau aplink save – žmonių santykį su oro uostų erdve, masyviais lėktuvų tūriais, keliautojus, jų nuotaikas, specifinius laiko praleidimo būdus.
Vis tik „travel’AIR“ projekto pavadinimą ir kūrybinį tikslą suformulavau tik 2009 metais, ir iki 2013 metų intensyviai keliavau, o tai reiškė – fotografavau. Kai 2013 metais išleidau knygą ir ją kartu su paroda pristatinėjau Lietuvos pirmininkavimo Europos Komisijai metais Briuselyje, Europos oro transporto eismo agentūros „Eurocontrol“ būstinėje, skaičiau paskaitą apie fotografavimo kelionių lėktuvu metu specifiką. Tai paskaitai nusiskenavau pačias pirmąsias fotografijas iš kelionės į ir iš JAV 2000 metais ir radau, kad jau tada ieškojau tų pačių siužetų. Tai buvo žmogiškų būsenų paieškos oro uostų aplinkoje, orlaiviuose.
Knygos „travel’AIR“ išleidimas 2013 m. buvo riboženklis. Viena vertus, jos fotografijų atrankoje buvo potemių įvairovė, nors beveik viskas buvo apie keleivius ar jiems artimus žmones. Antra vertus, vėliau nenorėjau kartotis ir pradėjau dėmesį kreipti į tas potemes, iš kurių gimė atskiros mažesnės ar didesnės serijos, pavyzdžiui „Dream Over“ apie diskomfortą, tiesiog būdama atranka iš didžiulio mano fotografijų archyvo.
Kita, tapusi didele serija – „A-SPOT“ – apie lėktuvų stebėtojus. Pastaroji buvo labai skirtinga – ne vien dėl to, kad sukurta kitoje oro uosto tvoros pusėje, bet ir dėl to, kad nebeleido tenkintis tik bet kokiomis kelionėmis.
Siekiant papasakoti, kas yra „spottingas“, reikėjo specialiai nukeliauti į neišvengiamus taškus – Londono Heathrow, Kopenhagą, Ciurichą, Los Andželą, Vašingtoną, kitas vietas ar Šv. Martyno salą – be kurių pasakojimas nebūtų pilnas. Kartais tai būdavo pusiau pakeliui. Kai kur teko tiesiog nuskristi iš taško B į tašką C ir atgal, o nuvykus ieškoti vietinių kelių ir takų, kaip patekti tinkamu laiku į tinkamą vietą.
„A-SPOT“ seriją jau baigiau ir tęsiu kitas potemes. Travel’AIR – besivystantis projektas, kurį maniau pritaikyti tam tikram gyvenimo tarpsniui.
– Tradiciškai aviacijos aukso amžiumi vadinamas laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Jūs apie savo projektą sakote, kad tai „aviacijos aukso amžius, kurio dalyviais buvom mes“. Bet jame – ne besišypsantys pasipuošę pasiturintys keleiviai ir jiems gėrimus pilstančios skrydžių palydovės, o ir per keliones lėktuvu patiriamas nuovargis, diskomfortas, gal net stresas. Kuo svarbu Jums nuotraukose parodyti ne tik glamūrinę kelionių lėktuvu pusę?
– Seni geri laikai bendrąja prasme tapatinami su tuo, ko jau nebėra, todėl aviacijoje neretai pirštu buvo rodoma į jau užverstus istorijos puslapius. „Aukso amžius“ kaip ir daugelis laikmečių apibrėžimų – labai fluidus. Aviacijos atveju tai priklauso nuo požiūrio ir yra lyg baumaniškosios takiosios modernybės viena centrinių tribūnų.
Pasislinkus laiko juostai, tiek gilioje, tiek nesenoje praeityje randame kažką auksinio. Lietuvos aviacijos muziejuje, kur dirbu, aukso amžiaus sąvoka neartikuliuojama, bet Lietuvos aviacijos aukščiausių pasiekimų laiką įvardiname kaip tarpukarį – ANBO epochą – dėl inžinerinių pasiekimų.
JAV ir Vakarų pasaulio „aviacijos aukso amžių“ – ne vienas. Juo galime apibūdinti ankstyvąją kelionių erą, tarpukarį, kai skrydis prilygo viso gyvenimo safariui, žmonės ruošdavosi jam apsirengę lyg į operą. Aviacijos keleiviais tuomet buvo tik turtingi ir įtakingi.
Kai kas skrydžio aukso amžių laiko ir 6-7 XX a. dešimtmečius, vis dar pasižymėjusius stiliumi ir spindesiu, beveik nuline keleivių kontrole ir su tuo pat metu įsivyravusiu reaktyviniu keleiviniu transportu. Tapo įmanoma vienos dienos kelionė iš vieno Atlanto kranto į kitą, o europiečiams – į Braziliją, Pietų Afriką ar Azijos šalis. „Auksas“ buvo galimybėje keliauti greitai ir toli.
Kiek vėliau, 1970 m., „Boeing 747“ ir „McDonnell Douglas DC-10“ atvėrė plačių fiuzeliažų orlaivių (angl. wide-body) erą. Apie ją taip kalba aviacijos darbuotojai, pamenantys, kad verslo klasės keleiviai vis dar mėgaudavosi omarais, ikrais ir rinktiniais gėrimais erdviuose ir tylesniuose lėktuvų salonuose, o įgulos – 4-5 žvaigždučių aptarnavimu tarp skrydžių. Nuskridę į tolimą šalį, ten ilsėdavosi kelias dienas, o kartais – net ir savaitę.
Į klausimą apie įkvėpimus serijai „travel’AIR“ čia įterpčiau, kad tos epochos liudininkų prisiminimai man darė didelį įspūdį. Tėtis pilotas savo sūnaus klausdavo: „Vaikai, šiandien skrendu į Tokiją. Ar važiuojat su manim? O kitą savaitę į Delį?..“. Ir jei keliaudavo, jausdavosi kaip ekrano žvaigždės – užsakytu transportu palydimi į kurortinius viešbučius, mėgavosi baseinais ir egzotiškais patiekalais ir aplinkinių žvilgsniais.
Užtenka aviacijai sustoti, kad fotografijose užfiksuotas gyvenimo nuovargis, stresas dabar atrodytų romantiškai, ilgesingai, nostalgiškai.
Prisiminus viršgarsinį „Concorde“, būtų lengviausia įvardinti vyraujantį požiūrį į aviacijos spindesį. Jame „aukso amžiaus“ pagrindinis kriterijus yra paprastiems žemiečiams nepasiekiama prabanga. Tačiau pastaraisiais metais keleivinės aviacijos apžvalgininkai vis labiau ėmė kelti mintį, kad aviacijos aukso amžius – mūsų amžius, argumentuodami, kad aviacija niekada nebuvo tokia saugi ir finansiškai pasiekiama, o komforto ar prabangos lygį renkamės pagal savo norus ir galimybes.
Tarpkontinentiniai skrydžiai ir mūsų dienomis (iki COVID-19 krizės) net ekonominės klasės keleiviams dar turėjo elementus to stiliaus, skonio, aliūro, apie kuriuos galvojame kaip apie mūsų neišgyventąjį aviacijos aukso amžių, kai orlaiviai buvo netobuli, skrydžių valdymas – mažiau patikimas nei dabar. Žymus lietuvių egzilio diplomatas Kazys Lozoraitis, kuris nemėgo skraidyti, apie XX a. vidurio aviacijos „aukso amžių“ buvo atsiliepęs maždaug taip: kai lipi į lėktuvą, palydovės tau šypsosi tam, kad prigesintų keleivių baimę, jog lėktuvas gali nukristi…
Taigi, tas mūsų „aukso amžius“, kaip ir pati dokumentinė fotografija – niekuo neypatingas, kai jis matomas esamuoju laiku. Nenublizginta, kasdieninė aviacijos pusė yra tikro gyvenimo atspindžiai. Juos rinkti sudėtingiau nei kurti svajingus vaizdinius.
Užtenka aviacijai sustoti, kad fotografijose užfiksuotas gyvenimo nuovargis, stresas dabar atrodytų romantiškai, ilgesingai, nostalgiškai. Panašiai kaip A.Sutkaus, R.Požerskio, R.Kunčiaus ar kitų fotografijose iš sovietmečio, kurias šiandien žiūrėdami matome žmonių jausmus, būsenas, nuotaikas, bet kažin ar pagalvojame, kad parduotuvių vitrinos buvo tuščios, nebuvo žodžio ir kitų laisvių, o patį fotografą galbūt sekė čekistas.
Nenublizginta, kasdieninė aviacijos pusė yra tikro gyvenimo atspindžiai. Juos rinkti sudėtingiau nei kurti svajingus vaizdinius.
– Fiksuojate ne lėktuvus, o lėktuvus fiksuojančius – „plane spotterius“. Kuo kylantys ir besileidžiantys orlaiviai taip žavi žmones, net jeigu jie patys ir neskrenda?
– Kaip minėjau, ta „A-SPOT“ yra antroji teminė dalis, kuriai reikėjo atskiro tyrimo – tiek apie patį fenomeną, aplink jį besispiečiančias bendruomenes, tiek apie vietas, kurios labiausiai atspindi įvairias lėktuvų stebėjimo tendencijas. Lėktuvų stebėjimas – labai įprasta, nebrangi arba net visai nemokama pramoga, kurią paprasti žmonės praktikavo XX amžiuje. Kopenhagoje teko fotografuoti moterį, kuri prie Flyvergrillen’o ateidavo dar su savo vaikais, o dabar atsiveda anūkus, o Los Andžele – pusamžę moterį, kurios močiutė su dieduku, dar būdami jaunuoliais, eidavo prie „In & Out“ pažiūrėti į lėktuvus dar pokaryje.
Panašu, kad mūsų legendinio piloto S.Dariaus aistra aviacijai prasidėjo nuo lėktuvų stebėjimo, jo susižavėjimas brolių Wrightų skrydžiais mus nuneša toliau nei šimtą metų atgal.
Kai fotografuodavau JAV, tipiškas pusamžis vyras, iš automobilio stebintis lėktuvus, man sakydavo beveik atlietą frazę: „Neįtikėtina – toks didelis ir sunkus objektas, o skrenda“. Savo žodžiais įvardinčiau, kad žiūrėjimas į lėktuvus – lyg svajonės gaudymas. O ta svajonė gali būti labai skirtinga. Pradžioje, pamatęs BBC reportažą apie prie LHR oro uosto esančią stebėtojų meką, maniau, kad fotografuosiu kolegas fotografus, tačiau kai pradėjau savo tyrimą, supratau, kad fotografai dažni spotteriai, tačiau jie – tik maža dalis lėktuvų stebėtojų.
Antrajame pagal mano projekto eiliškumą taške – parkinge prie Oklando oro uosto Naujojoje Zelandijoje – lankiausi kelis kartus, tačiau nemačiau nei vieno fotografo. Pastaruoju žodžiu įvardinu žmones su veidrodiniais ar kitais profesionaliais fotoaparatais, teleobjektyvais. Bet Oklande nebuvo net su „muiline“. Visi ten lankėsi dėl to, kad lydėjo ar pasitiko artimuosius, kad dar buvo likę laiko iki išvykimo skrydžio, todėl neverta buvo skubėti priduoti išnuomotą mašiną, arba žiūrėjo į lėktuvus, nes jie priminė tolimus namus...
Besilankydamas bemaž trijų dešimčių oro uostų perimetruose, stebėtojų susikurtose ar specialiai tam įrengtose vietose, priskaičiavau kelias dešimtis lėktuvų stebėtojų tipologinių variantų, kurie, beje, gali ir jungtis tarpusavyje. Tai fotografai, socialinių profilių turėtojai (gal – influenceriai?..), spotterių organizacijų nariai, jauni pensininkai, atradę, kad lėktuvų stebėjimas – turiningas laisvalaikio praleidimo būdas, romantikai (pirmieji ir ne tik pasimatymai, atsitiktiniai pasimatymai ar galimai „į kairę“), laiko su draugais, šeima praleidėjai, sportininkai, lėktuvų modelių, registracijų numerių ar oro linijų kolekcionieriai, įvairių techninių priemonių – aplikacijų, racijų, radarų – naudotojai, išlydintys, pasitinkantys ir patys keliaujantys, kaimynai, keturkojų vedžiotojai, įvairių sričių aviacijos žmonės (nuo pilotų, inžinierių iki bagažo krovėjų), kurie stebėdami lėktuvus reiškia susižavėjimą savo ir kitų bendru darbu, piligrimai, kurie keliauja nuo vieno oro uosto prie kito, neišeidami į miestą (dažnai tokiame vaidmenyje buvau ir aš), žmonės, ieškantys, kur nuleisti stresą, socialiniai darbuotojai, atvedantys savo pacientus… Sąrašas negalutinis. Kai vienas JAV žurnalistas paklausė, kodėl žmonės žiūri į lėktuvus, spontaniškai atsakiau, kad vieni eina žvejoti, kiti žiūri futbolą, o kiti – tiesiog eina žiūrėti lėktuvus.
Žiūrėjimas į lėktuvus – lyg svajonės gaudymas. O ta svajonė gali būti labai skirtinga.
– Lankėtės ir Šv. Martyno saloje Karibuose – ar ten vykote būtent dėl to, kad ši vieta traukia „plane spotterius“?
– Žinoma. Siekiant įvaizdinti lėktuvų nusileidimus virš atostogautojų, galima buvo keliauti į Graikijos salas, galbūt į Tailandą, tačiau be Maho paplūdimio prie Princesės Džiulianos oro uosto „A-SPOT“ serija tiesiog būtų kaip be kulminacijos. Šv. Martyno sala – absoliuti spotterių meka.
Nors, tarkim, Skiathos saloje Graikijoje lėktuvo nusileidimo aukštis virš gatvės galimai dar žemesnis, tačiau Maho – ne šiaip įlanka jachtoms. Tai paplūdimys, kuriame telpa šimtai žmonių. Vienas mano modelis, pagyvenęs amerikietis, apibūdino žmonių tankį Maho palūdimyje: „Kai vienas iš tų dviejų orlaivių atvyksta ar išvyksta, neįmanoma pereiti išilgai pliažo, neprisilietus prie kieno nors privačios nuosavybės“.
Dalis jų stebi iš vandens, nuo kranto, kiti – baruose. Man pavyko spėti į Šv. Martyno salą aukso amžiuje – prieš salą nusiaubiant uraganui, kada kasdien leisdavosi dideli ir grakštūs lėktuvai – KLM „Boeing 747“ ir „Air France“ „Airbus 340“.
Graikijoje – tik siauro fiuzeliažo lėktuvai, Tailande jie (buvo, dabar spottingas ten uždraustas) skraido gan aukštai virš paplūdimio. Taip pat Maho garsėjo tuo, kad ten galima patirti kylančių orlaivių traukos vėją (angl. jet blast). Todėl ir mano fotografijose iš SXM’o yra entuziazmo, žingeidumo, kartais net ekstazės ar kvailumo apimti spotteriai, garbinantys lainerius jų nusileidimo ar išvykimo momentais.
Praleidau ten vos dvi dienas – visą laiką pliaže su fotoaparatu. Sutikau žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio šalių, kurie pasirinko šią vietą būtent dėl galimybės atostogas derinti su lėktuvų artuma, kurią galima pajusti visomis juslėmis.
– Kokios įdomiausios pažintys, istorijos Jums yra įstrigusios iš šio projekto?
– Kalbant apie istorijas ir Šventojo Martyno salą – galbūt ta mergina iš Mičigano valstijos su marškinėliais „Do What You Love“, kuri, besileidžiant lėktuvui, lyg niekur nieko be fotoaparato ar telefono žiūrėjo į vandenyną (titulinė nuotrauka). Arba kvebekietis tatuiruočių meistras, kurį fotografavau ilgai stebintį lėktuvus, kai vakarėjantis pliažas buvo jau tuščias. Atrodė, kad jis visa savo esybe bando pajausti garsą, drebėjimą, sudeginto kuro kvapą. Susidraugavom feisbuke, sekiau jo profilį gal metus, matydamas jo kovą su sunkia liga. Po kiek laiko jo socialinė paskyra užgeso…
Kvebekietis tatuiruočių meistras, atrodė, visa savo esybe bando pajausti garsą, drebėjimą, sudeginto kuro kvapą.
Iš šviesesnių istorijų paminėčiau vokiečių porą, 2009 m. keliavusią į draugų šventę Niujorke. Besišypsanti Doris ir rūstokas Guentheris atrodė kaip neįprastas derinys. Šie žmonės, sėdėję šalia manęs, paprašė, kad juos nufotografuočiau su aparatu. Pakartojau ir savu. Tada apsikeitėm kontaktais. Jie buvo tarp tų bendrakeleivių, kurie po to siųsdavo sveikinimus įvairių švenčių progomis ir vis primindavo, kad jei kada būsiu Karlsruheje, būtinai užsukčiau.
Po 5 metų keliavau pro šį miestą į Arlio festivalį. Užsukau, užvežiau ką tik išleistos „travel’AIR“ knygos kopiją. Guentheris, meistriškai sugrojęs kūrinėlį baltu fortepijonu, pasakė: „Nemanyk, kad aš toks rūstus, man tik ne visi veido raumenys veikia, todėl negaliu šypsotis“. Nežiūrint pirmojo įspūdžio, tai buvo pilni gyvenimo džiaugsmo žmonės.
2015 metais keliaujant į Oklando fotografijos festivalį, kuriame buvo rodomos „travel’AIR“ fotografijos, fotografavau aušros atmosferą lėktuve. Oranžinės saulės, vos pakilusios virš Ramiojo vandenyno, spinduliai, brovėsi pro „Dreamlinerio“ langus, o senjorai iš tekančios saulės šalies ja žavėjosi lyg vaikai. Šeima, sėdėjusi už mano nugaros, pačiame fotosesijos įkarštyje ėmė teirautis, ką fotografuoju ir kokiu tikslu. Papasakojau ir pakviečiau į lietuvių fotografijos parodos Oklande atidarymą – ten jie pamatysią, ką aš fotografuoju lėktuvuose. Tarp atidarymo svečių pasirodė šeima, kuri, nurimus šurmuliui, paklausė – „Ar atsimenat mus? Mes sėdėjom už jūsų skrydyje iš Tokijo“… Štai tokiuose motyvuose džiugu sau pasakyti, kad lėktuvai sujungia žmones, kultūras. Ne vien ekonomikas.
– Kurie pačių Jūsų mėgiamiausi šio projekto kadrai? Kodėl?
– Pačiam autoriui dažnai brangiausi kadrai būna tie, kuriuos sukurti reikėjo daugiausiai pastangų, tad žvilgsnis gali būti neobjektyvus. Vis tik yra kažkokia pagava, kuri jau sukomponavus kadrą leidžia suprasti, kad čia kažkas pavyko. Vienas tokių – su keleiviais, lipančiais trapu į lėktuvą, lyg į tirštą vakarėjantį dangų Vilniaus oro uoste.
Tas pat kadras „Do What You Love“. Stambule saulėlydžiu besimėgaujanti romantikų pora, kai saulė jau nusileidus, o saulėlydžio efektą kuria leistis išsirikiavusių lėktuvų žiburiai. Komiksai ir saugumo instrukcijos. „Nulūžęs keliautojas“ Singpūro oro uoste, kuris man buvo lyg mano įsivaizduojamas autoportretas.
– Aviaciją dar prieš metus užliejo kritika dėl neigiamos įtakos aplinkai, atsirado „flight-shaming“ judėjimas, raginimai mažinti skrydžių skaičių. Dabar visgi, atrodo, niekas nesidžiaugia matydami apytuščius skrydžių žemėlapius. Ar pasikeis keliautojų požiūris į aviaciją per šią krizę?
– Daugelis koronaviruso krizę vertina kaip gamtos apsaugos šalininkų triumfą, tačiau jeigu aviacijos susisiekimas sustotų pusmečiui ar metams, daug ko imsime stokoti, ir tai stipriai pakeis vartojimo įpročius ir galimybes, ekonomikos lokalizuosis. Galima tai vertinti kaip galimybę sulėtinti gyvenimo tempą, kurį iki šiol aviacija palaikė ir net spartino. Skrisdavom ne dėl to, kad reikėjo, o dėl to, kad buvo pigu.
Tačiau aišku viena – mūsų kelionės, aviacijai atsigavus, nebebus tokios pigios kaip iki šiol, todėl svarstysime, ar tikrai verta, būtina keliauti. Tikėkimės, kad būsim atsakingesni. Gerai pagalvojus, per tris nepriklausomybės dešimtmečius turėjom laiko apsilankyti visur, kur tik norėjom, tad dabar ateis laikas pažinti Lietuvą.
Aišku viena – mūsų kelionės, aviacijai atsigavus, nebebus tokios pigios kaip iki šiol, todėl svarstysime, ar tikrai verta, būtina keliauti. Tikėkimės, kad būsim atsakingesni.
– Ar įsivaizduojat savo kelionę be fotoaparato?
– Dabar, kai sienos užsidarė, kelionės tapo prisiminimais, taip – galėčiau leisti valandų valandas savo fotografijų archyve, juolab, kad archyvo dalis nuo 2014 metų, išskyrus „A-SPOT“ temą, beveik nežiūrėta. Ten yra kelios naujos temos, kurias pradėsiu rodyti po to, kai išeis „A-SPOT“ knyga.
– Dabar kone kiekvienas fotografuoja, dažnas vadina save „fotografu-mėgėju“. Tokia vaizdų gausa padeda ar kenkia fotografijai kaip meno rūšiai?
– Ta gausa neišvengiamai prisideda prie fotografijos meno raidos, tačiau net ir profesionalios ir meno intencijomis kuriamos fotografijos šiuo metu yra neįtikėtinai daug. Šis debatas buvo kiek aštresnis prieš dešimtėlę metų. Ribų tarp sričių ištirpimas yra šių laikų specifinė savybė, fotografija – tik viena jų, kurioje yra ištirpę ribos tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo. Tačiau meno sritis – muziejai, galerijos, festivaliai – su tuo puikiai tvarkosi, sugebėdami visuomenei pristatyti tai, kas originaliausia. Nesvarbu, ar tai sukurta ilgai kuriančio menininko, ar galbūt talentingo studento.
– Jūsų nuotraukose užfiksuoti ne tiek vaizdai, kiek būsenos. Ar būna situacijų, kai teoriškai atrodo, kad turėtų pavykti puikus kadras, tačiau jis taip ir negimsta? Kas gerą kadrą atskiria nuo vidutiniškų?
– Lėktuvus, kaip objektus, fotografuoja tūkstančiai žmonių. Tuščių, dažnai apleistų ir nenaudojamų oro uostų erdves – gal dešimtys fotografų, o man, kaip minėjau, trūko žmogiškojo keleivinės aviacijos veido. Todėl „travel’AIR“ projekte geras kadras yra derinys įvairių dalykų – pažinties ar susitikimo, oro linijų bendrovės fotografijos toleravimo politikos, momentinių kintamųjų – galbūt labai efemeriškos šviesos, nuotaikos blyksnio ar nedidelio įvykio.
Jei kelionė trunka 3, 5 ar 10 valandų, nuolatinė būklė – banalybė. Buvo skrydžių, kuriuose fotografavau, bet nieko įdomaus nepavyko, buvo skrydžių, kuriuose fotoaparato išsiimti net nemačiau reikalo, buvo labai intensyvių ir produktyvių. Neišvengiamai teko prifotografuoti ir mažiau įdomių, ir tiesiog banalių kadrų. Fotografavimas kaip užsiėmimas neretai buvo tiesiog įdomesnis laiko praleidimas.
Siekiant atrinkti įdomesnes fotografijas, vidutiniškas atsijoti ir palikti įdomesnes, teko nemažai bendrauti su kuratoriais, atvaizdo redaktoriais, kolegomis fotografais, kurių nuomonės padėjo išgryninti tai, kas įdomu gali būti ne vien man pačiam. Atskirti įdomius kadrus nuo vidutinybių padeda ir laiko atstumas. Jei atsidarau archyvinius kadrus po eilės metų, tampu labiau redaktorius ar kuratorius nei autorius. Juk prisiminimai – kaip buvo sudėtinga, brangu, ilgu laukti, toli eiti, šalta ar karšta, sugedo objektyvo diafragma ar pan. – didelis emocinis balastas, apsunkinantis neutralų autoriaus darbo vertinimą.
Atskirų fotografijų vertę gali paryškinti ir pokyčiai arba tam tikrų dalykų nuėjimas į praeitį, tarkim socialiniai peizažai, kurių fone – „Boeing 747“ šv. Martyno saloje, šiandien atrodo kitaip. Žinant, kad nuo šių metų KLM atsisveikino su šiais laineriais, nelieka net teorinės galimybės, kad Padangių karalienė leisis ir kils virš Maho paplūdimio. Tokių kadrų dokumentinę ir emocinę intrigą stiprina ir nežinia, ar sala išliks spotterių meka, jei į ją skris tik mažesni orlaiviai.
– Dabar esame uždaryti (ar užsidarę) namuose. Ar sunku tai fotografui?
– Negalėčiau kalbėti už kitus. Dabar (kad ir per atstumą iš namų), dirbu Lietuvos aviacijos muziejuje, kur darbas susijęs su aviacijos kultūros ir paveldo aktualizavimu, esu susitaikęs, kad kurį laiką taip intensyviai nebekeliauju. Tikiu, kad tas sustojimas yra prasmingas. Pagalvoju apie „A-SPOT“ knygos išleidimą, tačiau šiame gyvenimo tarpsnyje meninė fotografijos kūryba man tapo laisvalaikio užsiėmimu, dažniausiai be fotoaparato. 2019 metais dar teko šiek tiek keliauti, o 2020 m. turbūt bus archyvinių atradimų metais.
– Kokios mėgiamiausios Jūsų vietos Lietuvoje, susijusios su aviacija?
– Šis klausimas bus sunkiausias. Nesu buvęs Palangos oro uoste, tačiau man patinka tiek VNO, tiek KUN. Tarptautiniai oro uostai alsuoja dideliu pasauliu. Tačiau pamažu imu atrasti ir suprasti ir kitas aviacijos kultūras – ultralengvųjų orlaivių, sklandymo, modeliavimo. Darbų tėkmėje mano mylimomis vietomis Lietuvoje tampa lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno gimtinės, kurios yra Lietuvos aviacijos muziejaus padaliniai – memorialiniai muziejai. Ar žinojote, kad į S.Dariaus gimtinę-muziejų vasarą galima atskristi lėktuvu?
Daugiau travel’AIR projekto fotografijų galima pamatyti svetainėje www.Kavaliauskas.eu
