Vilniuje šią savaitę vyksta dokumentinio filmo „Paprastos svajonės“ (rež. Šarūnas Mikulskis), pasakojančio įvairių Nepalo žmonių istorijas, peržiūra.
Kaip gyvenime, taip ir kūryboje – ne viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Dar iki kelionės į Nepalą Šarūnas Vilniuje turėjo pasirašęs būsimo savo filmo scenarijaus eskizą. Filmas turėjo vadintis „Nepalo ratas“ ir pasakoti istoriją per atskirus personažus, atkartojant žmogaus (ar apskritai bet kokios gyvybės formos) gyvenimo ciklą, nuo gimimo iki brandos ir mirties – kremuotų palaikų pelenų išbarstymo į upę.
Tačiau filmas gimė kitaip ir kitoks. Šarūnas pasakoja, kad atvykus į Nepalą bendradarbiaujant su Nepalo savanorių organizacija „Volunteers Initiative Nepal“ ir susipažinus su žmonėmis, su kuriais ši dirba ir kuriems padeda, tapo aišku, kad papasakoti reikia būtent jų istorijas.
„Aruno istorija sudėtinga: jaunas vyras gyvena su transplantuotu inkstu, spėjusiu pagauti infekciją. Kitas inkstas beveik neveikia, tačiau antrai organo transplantacijos operacijai nėra pinigų, – apie vieną pagrindinių savo filmo herojų pasakoja Šarūnas. – Šeimos namas visiškai sugriautas per žemės drebėjimą, jie glaudžiasi pašiūrėje. Vyro gyvybė kabo ant plauko, jis turi nuolat važinėti į sostinę Katmandu tikrintis inkstų būklę, pirktis vaistus. Savanoriai stato jo šeimai naują namuką, Aruno vaikai dainuodami šluoja betonines grindis ir vyras yra kupinas vilties išgyventi.“
2015 m. balandį Nepalą ištiko 7.8 balo stiprumo žemės drebėjimas, kurio metu žuvo apie 9 tūkst. žmonių, sugriauti ištisi kaimai, suniokota infrastruktūra, vietos verslai ir tų metų derlius. Rimti atstatymo darbai prasidėjo tik praėjus beveik metams po nelaimės, daugelis nukentėjusiųjų buvo priversti ilgą laiką gyventi laikinose pašiūrėse. Kai kurie, tokie kaip Aruno šeima – iki šiol.
Kita filmo herojė, mergaitė iš dalitų kastos, gyvena tradicinėje šeimoje Okhaldhungos provincijoje. Jos vardas Sang Karmarkar ir savo istoriją priešais kamerą ji pasakoja laikraščiais apklijuotame kambaryje – laikraščiais, kuriuos ji užsibrėžusi išmokti perskaityti. Tačiau šeima nenori jos leisti į mokyklą, kuri šiame kaime yra tik berniukams prieinama privilegija; net ir mergaitės mama yra nusiteikusi prieš dukros norą išmokti skaityti. Tačiau Sang nenusileidžia ir pinigų savo mokslams užsidirba laukuose pjaudama soras. „Ji nori mokytis, tapti išsilavinusiu žmogumi ir turėti daugiau sprendimo galios kuriant savo gyvenimą“, – sako Šarūnas.
2011 m. Nepalo gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyvena maždaug 1.8 mln. žemiausia laikomai – dalitų kastai priklausančių moterų (iš viso Nepale yra apie 30 milijonų žmonių). Vadinamos „neliečiamosiomis“, jos yra diskriminuojamos socialiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai. „Moterys dalitės yra Nepalo kastos, lyčių ir klasės hierarchijos apačioje, – rašoma Feministinės dalitų organizacijos ir Tarptautinio dalitų solidarumo tinklo parengtoje ataskaitoje. – Jos yra „dvigubai dalitės“, nes ant jų krinta diskriminacijos ir lyties, ir kastos pagrindu našta. Kaip skurdžiausios socialinės klasės narės, jos patiria didžiausią nepriteklių, prie kurio prisideda smurtas, seksualinė prievarta ir pažeminimas.“
Kaip ir Sang, sprendimo galios savo gyvenime siekia ir Bimala Charmakar. Ištekėjusi aštuoniolikos – verčiama savo brolio ir jo žmonos – ir pirmąją dukrą pagimdžiusi būdama dvidešimties, Bimala be užuolankų, nesidrovėdama, atvirai žvelgia į kamerą ir taria: „Jeigu nori sužinoti apie mano sunkumus, galiu tau papasakoti.“
Ar šios istorijos yra ypatingos, ar bendrais bruožais atspindi realią Nepalo situaciją? „Pasirinkau tai, kas mane išties sujaudino, – sako Šarūnas. – Man jos yra ypatingos.“
– Kaip Nepalo žmonės sutiko tave su kamera?
– Taip, kaip sutinka žmones su kamera – smalsiai ir įtariai. Pirmas porą dienų tik gerdavau arbatą ir kalbėdavausi arba tylėdavau su būsimais filmo personažais. Pasitikėjimas atsirado po truputį, vis labiau gilinantis į žmogaus gyvenimą, padedant jiems.
– Kas buvo įdomiausia ir kas – sunkiausia filmuojant?
– Filmuojant gauni progą atsidurti ten, kur retas užklystų. Kalbu ne apie kokias egzotiškas vietas ir papročius, kurių turistams ten nestinga, o apie paprastą, kasdienį vietinių žmonių gyvenimą, jo užkulisius. Tai buvo unikali galimybė mėnesį pagyventi kaip paprastam nepaliečiui, vietinių žmonių šeimoje, pajusti kitokį gyvenimo tempą, tiesiog ten būti.
Sunkiausia turbūt buvo atstumai. Vietovės kalnuose yra labai apgaulingos. Vizualiai atrodo, kad nueiti iki reikiamo kaimelio užtruks kokį pusvalandį. Bet ne, tai užima pusę dienos, nes su motociklu visur taip pat neprivažiuosi ir dar paaiškėja, kad reikiamo žmogaus tuo metu ten nėra... Dar pusdienis grįžimui. Taip pat sunku kalbinti žmones, nesuprantant vietinės kalbos. Man regis, dažnai vertėjas versdamas stipriai pridėdavo nuo savęs.
– Kokį Nepalą pamatei tu, kaip užsienietis savanoris?
– Kartais pagaunu save, kad mintyse vėl sėdžiu tame mažame kaimelyje Himalajų pašonėje, gaubiamas mirguliuojančio oro, užuodžiu vietinius kvapus, girdžiu tolumoje kažką šūkaujant „babuuu“, cikadas, paukščius, buivolų bliovimą. Tai yra mano sugertas mielas emocinis turinys, savotiška vidinė oazė. Nepalas, nepaisant gamtos ir kultūros paveldo grožio – itin skurdi šalis, stipriai nukentėjusi nuo žemės drebėjimo, didelės valdžios korupcijos, praūžusio pilietinio karo, smarkiai veikiama ribojančios kastų tradicijos. Žmonės pavargę, nori geresnių gyvenimo sąlygų. Tuo naudojasi kinai, siūlydami savo paslaugas statant šalies infrastruktūrą ir... ideologiją. Šalyje neišvengiamai bręsta permainos – tik norėtųsi, kad jos būtų geros.
– Pasidalink šioje kelionėje tau įstrigusiu susitikimu.
– Viename kalnų miestelyje sutikau gydytojų iš Norvegijos porą. Jie Nepale gyvena jau penkiolika metų. Norvegijos vyriausybės subsidijų pagalba kaimelyje įkūrė medicinos centrą, į kurį nemokamai gali atvykti viso regiono žmonės. Vienintelės rimtesnės gydymo įstaigos yra Katmandu, o iš kalnuotų vietovių nuvykti į sostinę labai sudėtinga. Paklausiau jų, kas motyvavo priimti tokį sprendimą. Jie atsakė, kad pagrindinė priežastis – milžiniškas skirtumas tarp vienam gydytojui tenkančių pacientų skaičiaus Norvegijoje ir Nepale. Būtent taip aš ir įsivaizduoju dvasingumo paieškas „egzotiškose“ šalyse. Visa kita skirta tik asmenukėms feisbuke.
– Kodėl, tavo nuomone, lietuviams turėtų rūpėti Nepalas ir jo žmonės? Ir apskritai – pasaulis?
– Gal ir neturi rūpėti. Lietuvoje taip pat yra daugybė spręstinų problemų, tik jos kitokio mastelio. Man regis, svarbu daryti tai, kas tau pačiam atrodo prasminga ir įdomu. Man ši kelionė leido trumpam pasijusti universalia žmonijos dalele, kuriai nėra svetimų žmonių ir problemų.
Dokumentinio filmo „Paprastos svajonės“ (rež. Šarūnas Mikulskis, nepaliečių kalba su lietuviškais subtitrais) peržiūra ir pokalbis su jo kūrėju vyks kino teatre „Pasaka“ (Paupio g. 26) Vilniuje ketvirtadienį, spalio 8 d., 18.00 val. Renginio anonsas: https://www.facebook.com/events/636310420409169/
Straipsnis parengtas pagal projektą ,,#DVT2030’’, kurį finansuoja LR Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programa.
