Pirmoji kelionės po Nepalą istorijos dalis čia.
Įsivaizduodami šį komišką vaizdą, bet nenorėdami jo patirti gyvai, paspartinome žingsnį ir pasiekėme Rapti upės krantą, kur mūsų laukė valtis.
Prieš mums įsitaisant nepatikimai siūbojančiame laivelyje, akį patraukia už kelių dešimčių metrų išsikišęs masyvus rąstas.
Manish ištiesia ranką rąsto link ir pašnibždomis ištaria „Look, look, crocodile!“. Įsižiūrime – tikrai – ant kranto gulintis rąstas pasirodo esąs krokodilas. Vis gi džiugu, kad Manish mus lydi.
Pasiplaukioję Rapti upe, grįžome į gyvenvietę, kur vos už kelių dešimčių metrų nuo namelio, kuriame gyvenome, stovėjo milžinas dramblys, laukiantis, kol šeimininkas įsileis jį po aukšta medine pastoge, prikrautą kalnais šviežios sultingos drambliažolės.
Pastebėjęs mūsų susidomėjimą, šeimininkas pasiūlė užsilipti ant milžino ir „išsimaudyti“ vandens pursluose.
Nepatikimai žiūrėdama tai į dramblį, tai į šeimininką, vis dėl to nusprendžiau išbandyti laimę nebūti sutraiškytai milžino ir, drambliui pritūpus ir palinkus ant šono, basomis užsiropščiau ant gyvūno.
Stipriai apkabinusi dramblį, nuo kurio tiesiog dvelkė šiluma, stebėjau, kaip gražuolis geria vandenį ir šelmiškai aplaisto mane vandens purslais.
Saulėlydį pasitikome Rapti upės pakrantėje, įsitaisę lauko kavinėje, kur neatsispyrėme pagundai paragauti nepalietiško alaus.
Kompaniją mums palaikė du benamiai šunys, kuriems akivaizdžiai trūko bendravimo (žinoma, alaus jie negėrė, tačiau meiliai sukiojosi po kojomis ir bandė užmegzti akių kontaktą vardan gabaliuko bet kokio skanėsto, kurio, kaip tyčia, neturėjome).
Saulei leidžiantis horizonte ryškėjo masyvios, į dangų besiremiančias Himalajų viršūnės, kurios atrodė labai arti, bet buvo už šimtų kilometrų nuo mūsų. Iki grėsmingų kalnų viršūnių kitądien mūsų laukė ilgas kelias.
Vakarieniaujant sutikome du vaikinus, kurie pasirodė esą studentai iš Lenkijos, viešintys Nepale jau trečią savaitę. Keliautojai be galo apsidžiaugė pamatę mus, kadangi visoje viešbučio teritorijoje iki šios dienos gyveno tik dviese, tad jau spėjo pabosti vienas kitam.
Studentai vos prieš savaitę grįžo iš Annapurnos regiono, į kurį kitąryt keliauti ruošėmės mes. Nepraleidome progos išklausinėti apie vietas, kurias verta aplankyti Pokaroje, o po sočios vakarienės naujieji bičiuliai pasiūlė pasivaikščiuoti po draustinio teritoriją.
Kadangi buvo jau sutemę, nusprendėme netampyti likimo (ir Bengalijos tigro) už ausų, nes naktis Chitwane – plėšrių gyvūnų metas.
Neturėjome pakankamai laiko bei finansų eiti iki Everesto bazinės stovyklos, nusprendėme vykti į kelių dienų žygį Annapurnos regione, tad pasisamdėme vietinį gidą.
Dėl to vėliau pasigailėjome, kadangi pagrindinį kalnų maršrutą sudarė lipimas masyviais akmeniniais laiptais iš kaimelio į kaimelį, ką puikiausiai galėjome įveikti ir vieni.
Įžvelgėme vienintelį pliusą – tai, kad gidas pasirūpino formalumais ir sutvarkė leidimą žygiui į kalnus (jeigu turistą pagauna vaikštinėjant kalnuose be leidimo, gali tekti susimokėti keliskart didesnę baudą, nei leidimo kaina).
Kadangi žygio pradžios tašką pasiekėme gana vėlai, o tai reiškė, kad iki tamsos galėjome nespėti įveikti suplanuoto maršruto, mūsų laukė tik trumpas 4 valandų kelias, kurio metu pakilome į 1700 m aukštį ir per stebuklą keliskart vos nenudardėjome žemyn.
Po alinančios kelionės autobusu iš Chitwano bei 4 valandų kelio aukštyn į kalnus, buvome laimingi, pasiekę nakvynės namus, kuriuos vietiniai vadina „teahouse“.
Pasiteiravus nakvynės namų šeimininkės, ar pas ją galima isigyti skanėsto, gavome užtikrintą, su pasididžiavimo nata nuskambėjusį atsakymą, kad šiuose nakvynės namuose galime įsigyti visko, ko tik širdis geidžia.
Čia, aukštai kalnuose, oras nebelepino šiluma, tad norėjosi kuo greičiau pasišildyti duše ir griūti į lovą - po varginančio lipimo aukštyn, sąnariai nebuvo dėkingi.
Žinoma, naiviai tikėdamiesi karšto vandens duše, jo neradome, tad išsikėlėme sau kitą užduotį – bet kokiais būdais „sumedžioti“ šokolado. Išsiruošėme į misiją „neįmanoma“.
Pasiteiravus nakvynės namų šeimininkės, ar pas ją galima isigyti skanėsto, gavome užtikrintą, su pasididžiavimo nata nuskambėjusį atsakymą, kad šiuose nakvynės namuose galime įsigyti visko, ko tik širdis geidžia.
Nuoširdžiai tikėjomės, kad šeimininkės sūnus po kelių minučių intensyvios paieškos po visus įmanomus stalčius ir stalčiukus išsitrauks išsvajotąją endorfrinų porciją, tačiau prieš mus buvo padėti tik 2 vienetai suglamžyto „Snickers“ batonėlio, kurio galiojimo laikas buvo pasibaigęs prieš 11 mėnesių.
Nusprendėme nerizikuoti ir, įtikinamai nuslėpę nusivylimą, išsiruošėme į šokolado paieškas kalnų „kioskuose“ – žavius sutriušusius medinius namelius su prekystaliais pakelėse.
Pastebėjome, kad vietiniai gyventojai ant kiekvieno kampo prekiauja bulvių traškučiais, „Coca cola“ ir „Sprite“. Matyt, dėl to, kad šie produktai turi ilgiausią galiojimo laiką, ir į kalnus retai užsuka vakarietiško maisto tiekėjai, o ir gyventojai tik išskirtiniais atvejais išsiruošia į ilgą kelionę į miestą.
Atrodė, lyg žemės plotas, ant kurio stovėjome, būtų atsiskyręs nuo lygumos, pakilęs į dangų ir plūduriuotų, apsuptas neapčiuopiamos baltos substancijos.
Taip ir negavę šokolado, nužingsniavome debesies link, sparčiai artėjusio link kalno viršūnės, ant kurios stovėjo mūsų nakvynės namai. Praėjus kelioms minutėms jau buvome apgaubti debesiu, primenančiu vatą, o buvimas jame suteikė nepakartojamą jausmą.
Atrodė, lyg žemės plotas, ant kurio stovėjome, būtų atsiskyręs nuo lygumos, pakilęs į dangų ir plūduriuotų, apsuptas neapčiuopiamos baltos substancijos.
Grįžę į trobelę gavome aštrios trintos daržovių sriubos bei tradicinių daal bhaat – lęšių ir ryžių su gardžiu daržoviu kariu bei marinuotomis daržovėmis.
Kitądien mūsų laukė 9 valandų žygis, kurį vainikavo kvapą gniaužiantys Pokharos slėnio panoraminiai vaizdai su Fevos ežeru, nuo kurio prasideda didingoji Anapurnos kalnų grandinė su aukščiausiomis Žemės viršukalnėmis.
Į Nepalą norisi sugrįžti ne kartą - artimiau pažinti žmones, kurie yra neįtikėtinai ramūs, šilti ir svetingi.
Nepalas pakeri savo kalnų didybe ir eilinį kartą priverčia susimąstyti apie tai, kokie mes esame maži ir bejėgiai prieš gamtą.
Vietinių kaimelių gyventojai visada pasisveikina ir nusišypso, jeigu reikia pagalbos – padeda ir pataria, daugeliu atveju nesitikėdami jokios naudos.
Skirtingai, nei Indijoje, žmonės čia įkyriai nespokso ir nekamantinėja turistų, tad visos kelionės metu jautėmės jaukiai ir saugiai.
Nuolat šurmuliuojantis Kathmandu ir jo gatvės, perpildytos senutėliais automobiliais, ožkomis, karvėmis ir motociklais, tolumoje baltuojančios Himalajų viršūnės, strakaliojantys Čitvano parko krūmuose stirniukai, raudona besileidžianti į Rapti upę saulė – visa tai visam laikui išliks atmintyje, nes Nepalo neįmanoma neįsimylėti, o gamtos įvairovė ir slėnių platumos ilgam palieka be žado.
Nepalas pakeri savo kalnų didybe ir eilinį kartą priverčia susimąstyti apie tai, kokie mes esame maži ir bejėgiai prieš gamtą.
