Toliau kelionė mus nuvedė į Džodpūrą, kuriame nemažai laiko praleidome globojami paslaugaus vietinio Chottaramo ir jo šeimos, taip pat aplankėme ypatingą gentį – Bishnoi, kurios nariai gyvena harmonijoje su gamta, o stiprybės semiasi legaliai vartodami opiumą.
Atvykus į Džodpūro traukinių stotį mūsų nuostabai (ne kartą buvome apgauti vietnių gidų bei vairuotojų, tad buvome nusiteikę blogiausiam scenarijui), mus pasitiko Chottaramas.
Su juo iš anksto elektroniniu paštu buvome susitarę dėl apgyvendinimo viename iš Džodpūro kaimelių.
Jame galėjome pajusti tikrąją Indijos dvasią bei buitį, leisdami laiką su šeimininku ir jo šeimos nariais.
Greitu žingsniu Chottaramas palydėjo mus link džipo, kuris buvo geriausia transporto priemonė, vežusi mus Indijoje per visas šias dienas.
Nuo pat pirmų akimirkų su Chattaramu buvo lengva susikalbėti ir bendrauti, nes jis buvo šiltas ir paprastas. Po 20 minučių pasikratymo džipe pagaliau atvykome į Salavas kaimą, kur mus pasitiko šeimininko žmona.
Prieš įžengiant į kiemą ji ant kaktos raudonais dažai uždėjo tašką bei pridėjo po kelis ryžius. Išvydę nuostabą mūsų akyse, paaiškino, kad tai reiškia, jog esame labai gerbiami ir laukiami svečiai.
Chottaramo šeimą sudaro 13 šeimos nariai, o gyvena jie visi kartu mažuose nameliuose, kurie yra pastatyti iš molio, šiaudų ir karvių mėšlo.
Kiemo viduryje auga vienišas nimbamedis, po kuriuo šeima slepiasi nuo kaitrios vidurdienio saulės bei gurkšnoja dieviško skonio masala arbatą.
Kiemo viduryje auga vienišas nimbamedis, po kuriuo šeima slepiasi nuo kaitrios vidurdienio saulės bei gurkšnoja dieviško skonio masala arbatą.
Šeimininkas mums pasakojo, kad šis nimbamedis unikalus: jis – vienintelis iš nedaugelio medžių – ir dieną ir naktį išskiria deguonį, tad asocijuojamas su besiliejančia gyvybe.
Be to, jis yra vienintelis medis, po kuriuo galima miegoti naktį. Tą vaikai ir daro ant išsiskleidžiančių metalinių lovų, kurių karkasas supintas iš nuostabaus grožio medvilninių bei kuprangurio kailio siūlų.
Miegas po atviru dangumi – daug ramesnis nei viduje, kadangi Radžastano regione rugsėjo mėnesį temperatūra naktį siekia iki 25 laipsnių.
Miegoti nameliuose karšta, nes tik nedaugelyje yra įrengtos vėdinimo sistemos. Tai, savaime suprantama, sunkiai pasiekiama prabanga skurdžiai gyvenantiems vietiniams.
Norėdami apsaugoti medžius sutiko žūti
Po sočių pietų, kuriuos mums pagamino Chottaramo žmona, jis mus nuvežė į vos už 20 kilometrų esantį Bishnoi genties kaimą.
Bishnoi tautos gyvenimo būdas iki šių dienų išliko nepakitęs – jie naudoja tuos pačius įrankius, kaip prieš kelis šimtus metų, moterys gamina maistą molinėse krosnyse ant grindų.
Bishnoi vyrai užsiima žemdirbyste, o moterys rūpinasi vaikais bei maisto gaminimu.
Harmonija su gamta – pagrindinis Bishnoi genties gyvenimo principas.
Bishnoi – tai hinduizmo atšaka, kurios pirmtakas yra Guru Maharaj Jambaji, 1485 metais paskelbęs 29 įstatymus, kuriais vadovaujasi kiekvienas doras genties narys.
Pagrindinių įsakymų esmė – gamtos sauga bei jos grožio puoselėjimas. Nors didesnę dalį Radžastano regiono užima dykumos, o lietus gyvenvietėse – nedažnas svečias, čiabuviai šimtmečiais užsiima žemdirbyste, propoguoja vegetarizmą bei rūpinasi gyvūnais.
Harmonija su gamta – pagrindinis Bishnoi genties gyvenimo principas. Ten augantis khejri medis – išskirtis šventas augalas, dėl kurio 1730 metais, bandydami užkirsti kelią šių medžių iškirtimui bei sunaikinimui, kaimo gyventojai paaukojo savo gyvybes.
Pasakojama, kad tuomet Džodpūro karalius atsiuntė karius tam, kad šie surinktų medienos naujųjų rūmų statybai. Vietiniai gyventojai sukilo ir, išėję į gatves, apkabino khejri medžius bei paskelbė, jog medžių gyvybės yra brangesnės už žmonių.
Kariai, vykdydami jiems pavestą įsakymą, pradėjo žmonių skerdynes. Jose žuvo daugiau nei 360 vietos gyventojų.
Bishnoi genties atstovai garbina ne tik šį medį, bet ir medžius apskritai. Norėdami juos išsaugoti net laikosi kitokių laidojimo papročių. Pavyzdžiui, mirus Bishnoi genties žmogui, jo palaikai nesudeginami, kaip tai daro hinduistai, bet palaidojami.
Taip elgiamasi, kadangi deginant žmogaus palaikus reikia uždegti malkas, t.y. deginti medį.
Skurdi buitis – ne priežastis liūdėti
Kai atvykome į Bishnoi kaimelį, mus pasitiko dvi prie namelio, pastatyto iš molio, šiaudų bei karvės mėšlo, sėdinčios moterys.
Vienai jų, atrodė, yra nemažiau nei 80 metų. Netrukome pastebėti, kad moterys čia puošiasi. Vietinės gražuolės buvo nukarstytos įvairiais sidabriniais ir auksiniais papuošimais, dėmesį traukė ant kojų esančios masyvios apie 2 cm storio apyrankės.
Netrukus sužinojome, kad jos Bishnoi moterims uždedamos ant kojų po vestuvių ir daugiau niekada nenuimamos.
Pasilabinę su vietiniais vaikais, kurie lipo mums ant rankų kaip beždžionėlės, nuvykome stebėti opiumo ceremonijos.
Bishnoi kaimas – vienintelė vieta Indijoje, kur oficialiai legalizuotas opiumo vartojimas.
Pasidavę smalsumui nusprendėme pačiupinėti šio „dieviškojo“ ir jėgas suteikiančio mišinio granules, bet ragauti jo, dėl suprantamų priežasčių, atsisakėme.
Tačiau tuomet išsigandome: suvokę, kad opiumo kvapas gali išlikti ant mūsų pirštų kelias dienas, ėmėme kaip išprotėję plautis rankas. Tai darėme gerą pusvalandį ir išnaudojome visą dezinfekatoriaus buteliuką.
Tikėjomės, kad tai padės ir oro uosto šunys neužuos opiumo kvapo.
Reikia paminėti, kad Bishnoi kaimas – vienintelė vieta Indijoje, kur oficialiai legalizuotas opiumo vartojimas.
Tačiau turintiems reikalų su šiuo „nuotaikos pakelėju“ už Bishnoi kaimo ribų, nenuginčijamai gresia kalėjimas.
Vienas kaimo gyventojas pasakojo, kad opiumas – šimtmečius Bishnoi gentyje naudojamas vaistas. Tačiau žmonės jį vartoja tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per vestuves arba įsigiję naują daiktą. Taip, vietiniams tai yra šventė!
Pasak mus lydėjusio Chottaramo, po opiumo vartojimo Bishnoi žmonės nesijaučia apsvaigę. Atvirkščiai – jie būna kupini jėgų ir pasiruošę kasdieniams sunkiems darbams.
„Makiažas“ vaikams – apsauga nuo saulės
Svečiuodamiesi kituose Indijos regionuose ne kartą matėme lyg lėlytes atrodančius vaikus, kurių akys yra dailiai padažytos.
Pastebėjome, kad ir kelių mažesnių Chottaramo vaikų akys yra kruopščiai padažytos juodais apvadais.
Kai paklausėme, kodėl ir su kuo jie dažomi, paaiškino, jog indai dažo vaikams akis, naudodami to paties stebuklingojo nimbamedžio smalą.
Tai daroma, siekiant apsaugoti vaikų akis nuo pavojingų saulės spindulių, nes vaikai daug laiko praleidžia lauke žaisdami net per kaitrą.
Nimbamedžio aliejus taip pat pasižymi stipriomis priešgrybelynėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Iš šio aliejaus gaminamas muilas, šampūnas; aliejaus ekstraktas sumažina odos sudirgimą, paraudimą, mažina patinimus.
Maistas Salavi kaime itin aštrus, bet sveikas. Nors mėsos ant stalo nerasi (kas labai mane nudžiugino), pusryčiai, pietūs ir vakarienės labai sočios.
Svetinguose Chottaramo namuose buvo nerašyta taisyklė: padėkojus šeimininkui už pietus bei pranešus, kad esi sotus, turi suvalgyti dar dvi porcijas.
Perpratę tradiciją, pradėjome gudrauti: apie tai, kad esame sotūs, pasakydavome iš anksto – prieš pradėdami valgyti.
Po Indiją keliaukite pasikliaudami nuojauta
Prieš grįžtant iš Džodpūro į Delio oro uostą turbūt pirmą kartą aplankė keistas, nemalonus jausmas, kuomet suvoki, kad visus žemėlapius ir kitą turistinę informaciją be sąžinės graužaties galima suplėšyti į skutelius ir paleisti vėjais.
Indija – ne ta šalis, kurioje verta keliauti, vadovaujantis orientyrais bei gatvių pavadinimais. Pirma priežastis – jokių gatvių pavadinimų čia nerasi, o žmonės čia prieštarauja vieni kitiems, kartais nurodinėdami visiškai priešingas kryptis.
Indija – ne ta šalis, kurioje verta keliauti, vadovaujantis orientyrais bei gatvių pavadinimais.
Ko galite tikėtis iš tokio tipo kelionių? Kultūrinio šoko. Tačiau pasistenkite mėgautis spontaniškumu, neprarasdami budrumo.
Keliaujant į Indiją savarankiškai, neįmanoma suplanuoti visko nuo „A“ iki „Z“. Tiksliau suplanuoti galite, tačiau liekia didžiulė tikimybė, kad planai apsivers aukštyn kojomis, kadangi teks taikytis prie netikėtų situacijų, į kurias gali įeiti vėluojantys traukiniai, sukčiaujantys vairuotojai ir begalė kitų nemalonių dalykų.
Kas kartą vykdama į kelionę susimąstau apie tai, kaip žmonės sureikšmina materialius dalykus.
Tomis akimirkomis suvokiu, kad: štai jis, mano gyvenimas, telpantis į vieną mažą kuprinę: pora kelnių ir marškinėlių, sportbačiai, rankšluostis, lietpaltis, pora apatinių, kojinių, šukos, dantų šepetėlis su pasta, vaistai nuo galvos skausmo ir viduriavimo (neįsivaizduoju, kaip mums jo pavyko išvengti), fotoaparatas, pasas.
Tuomet pagalvoju, kad jeigu su šiuo turtu laisvai gali „pratempti“ 17 dienų, tuomet be didesnių pastangų to užtektų ir visam likusiam gyvenimui.
Patarimai planuojantiems savarankiškai keliauti į Indiją:
1. Nieko nesitikėkite iš kelionės. Girdite? Nieko. Jeigu ketinate keliauti traukiniais, iš anksto pasirūpinkite bilietais, kadangi yra 80 proc. tikimybė, kad traukinių bilietų nebeliks.
2. Apgauti bando visi. Vadovaukitės šia taisykle ir geriau būkite pernelyg įtarūs, nei patiklūs – nepamaišys.
3. Būkite paprastesni. Net tie, kurie bando apgauti, nebūtinai yra „blogi žmonės“. Galiu drąsiai teigti, kad per visą kelionę nesutikau nė vieno blogo žmogaus.
4. Pasiruoškite stresui. Didelė tikimybė, kad pavargsite ne tiek fiziškai, kaip psichologiškai, nes būsite nuolatinėje įtampoje nuo įkyraus dėmesio, nuo stebinčių akių ir sekančių žvilgsnių.
Keliaudami į šventų karvių žemę nebūkite turistais – būkite keliautojais.
5. Teks daug kartų paklysti. Žemėlapiai čia negalioja, gatvės nesužymėtos, tad tenka pasitikėti vietiniais. Net jeigu pasirūpinote vietinių autobusų bilietais iš anksto, į stotį patartina atvykti iš anksto – kad surastumėte vietą, iš kurios išvyksta autobusas.
Neverta aklai pasitikėti informaciniais elektroniniais stendais – geriau klausykitės, ką skelbia stoties darbuotojai per garsiakalbį.
Peronas, nuo kurio išvyksta traukinys, gali staigiai pasikeisti, ir jums gali tekti šviesos greičiu „teleportuotis“ nuo vieno stoties galo į kitą, kaip tai teko daryti mums.
6. Nelyginkite Indijos su kitomis šalimis. Lyginti šių dviejų skirtingų pasaulių (mūsų ir Indijos) neverta ir neįmanoma. Geriau pasidžiaukite, kad gimėte ir gyvenate Lietuvoje.
7. Indija – ne atostogoms. Jeigu norite atostogauti – vykite į Tenerifę. Jeigu norite nuotykių – į Indiją. Keliaudami į šventų karvių žemę nebūkite turistais – būkite keliautojais.
Pajuskite ją ir „perfiltruokite“ per kiekvieną savo sielos dalelę. Būkite paprastesni, pasileiskite pasroviui. Kiekvieną mažą nuotykį priimkite kaip naudingą patirtį, kuri leido jums geriau pažinti save ir gyvenimą!