„Su žirgais užsiimu nuo 11 metų. Tai liga. Negali pasakyti, kad tai darbas“, – šypteli Kurtuvėnuose veikiančio Gyvojo žirgo muziejaus administratorė Veronika Šimkutė, puikiai pažįstanti kiekvieną muziejaus gyventoją, kurių čia šiuo metu 30.
Arklininkystė Kurtuvėnų dvare buvo vystoma nuo seno. Miestelyje, kur apylinkėse priskaičiuojama apie šimtas tvenkinėlių, plėtojant žuvininkystę, arkliai buvo naudojami kaip darbo jėga tvenkiniams iškasti. Žirgai auginti ir kariuomenės poreikiams.
„Pats Pliateris laikė prabangius, sportinius žirgus, prie rūmų per kliūtis šokinėjo. Žirgai čia laikomi nuo dvaro laikų, tai nėra prišlietas turizmo objektas“, – pasakoja moteris.
Visiems atviras muziejus
Pasivaikščioti po atvirą nacionaliniam parkui priklausantį žirgyną gali kiekvienas atvykęs, tai padaryti galima visiškai nemokamai, o panorėjus už papildomą mokestį galima ir papramogauti ar tiesiog artimiau susipažinti su arkliais ir jų priežiūra. Žirgynas didžiuojasi, jog yra bene vienintelis Lietuvoje pritaikytas neįgaliesiems.
„Pas mus atrodo ramu, bet iš tiesų didelis veiksmas vyksta. Ypač vasarą turime labai daug lankytojų. Be žirgiukų, yra ir du kačiukai ir šuniukas – neatsiejami gyventojai“, – sako V.Šimkutė, stabtelėdama prie erdvaus maniežo, kuriame tądien pasivaikščiojimu su žirgai mėgavosi atvykę vaikai. Žirgyne jie gali mokytis jodinėti, dalyvauti edukacinėse programose.
„Viena prasmingiausių veiklų – hipoterapijos užsiėmimai. Hipoterapija – tai kineziterapija, pasitelkiant žirgo judėjimą. Labai svarbu specialistui išmanyti tiek žirgą, tiek pacientą, jo negalią. Aišku, daug reikalavimų žirgams, jie turi būti ypač ramūs. Taikomi tiek charakterio, tiek amžiaus, tiek eksterjero reikalavimai, kad galėtų dalyvauti užsiėmimuose“, – pasakoja V.Šimkutė.
Hipoterapija gelbsti turintiems autizmo spektro sutrikimų, esant cerebriniam paralyžiui, po traumų.
„Čia Bučkis – jis hipoterapijos žirgas. Jam nuobodu stovėti, bet kai perpranti žirgo charakterį, žinai, kodėl jis reaguoja“, – su šukuojamu žirgu supažindina moteris. Bučkis nekantriai trypčioja šukuojamas, trepsi, vis dairosi. Garde arkliai paprastai nešukuojami, nes nubyrėjus plaukams šie vėliau su maistu patenka į organizmą ir gali sukelti ligas.
Šalia šukavimo vietų – žirgų dušas ir soliariumas. Pastarajame žirgai ir gydomi, ir pašildomi po masažų.
Dušuose arkliai ne tik prausiami. Anot V.Šimkutės, šaltas vanduo yra traumų prevencija, tad po treniruotės arkliams atšaldomos kojos.
„Nėra kojų – nėra žirgo. Arba kitas pasakymas, žirgai turi penkias širdis – viena krūtinėje ir keturias kojose“, – kelis posakius apie žirgus prisimena V.Šimkutė, juokaudama, jog žirgas yra didelis zuikis, pripratinti prie procedūrų prireikia kantrybės ir laiko.
Žirgai turi penkias širdis – viena krūtinėje ir keturias kojose.
Bene dažniausias klausimas, kurio sulaukia Gyvojo žirgo muziejaus darbuotojai – kaip sugalvojami vardai. Pasak administratorės, jie dažniausiai kildinami pagal pirmąją arklio mamos arba tėčio vardo raidę.
Rengia edukacijas
Vasarą žirgyne apstu klegesio. Susiderinę iš anksto lankytojai leidžiasi į valandos trukmės maršrutą žirgais. Vaikai mielai klausosi pasakojimų, ką gi reikia daryti, kad raitelis galėtų joti. Mažiesiems smalsu, ką gi šie ėda, kur gyvena, kaip yra balnojami, prausiami ar šukuojami. Imtis šukų gali ir patys, bet prieš tai svarbu žinoti, kaip šukuojant reikia stovėti.
Bene mėgstamiausia pramoga vaikams ir šeimoms – laimės pasagos paieška. Klaidžiodami po regioninio parko objektus su žemėlapiu vaikai ieško raidžių, kurias sudėlioję atranda paslėptą laimės pasagą. Radybos vainikuojamos galimybe pajodinėti žirgais.
Šiltuoju metų laiku Gyvojo žirgo muziejaus gyventojai noriai tempia bričkoje ar karietoje įsitaisiusius lankytojus po miestelį.
„Labai prašom pasiskambinti prieš atvykstant, kad galėtume sureguliuoti, ką daryti, nes vasarą būna didelis srautas. Kad neliktų nusiminusių vaikų“, – ragina darbuotojai.
Netikėtai užklydę smalsuoliai taip pat neturėtų likti nusivylę, čia galima tiesiog pavaikštinėti po žirgyno teritoriją, aplankyti arklides. Tiesa, nors visiems labai maga, žirgų geriau nešerti.
„Turime tą bėdą, kad lankytojų šeriami žirgai įgyja blogų įpročių – kišti nosis ar baladoti kojomis, nes nori dėmesio sulaukti, todėl ekskursijų metu šviečiame, kas galima, o kas ne“, – sako V.Šimkutė.
Liejasi vulkanas
Pernai Kurtuvėnuose duris atvėrė modernus lankytojų centras. Jame galima pažinti krašto istoriją, augmeniją, gyvūniją, išraiškingą reljefą, išgirsti apie milžinus ar išvysti, kaip veržiasi interaktyvus vulkanas. Moderniame muziejuje pažinti galima per patyrimą – liečiant, sukant, sūpuojantis, žaidžiant ir pan.
„Ši vieta vaikų mėgstama. Galima su smėliuku pažaisti, yra keletas programų. Viena – vulkano programa. Padarysim kraterį, turėtų pradėti veržtis... Štai pasirodo lava“, – su centru supažindina Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis.
Anot jo, čia itin trūko tokios vietos, kur lankytojai visą informaciją rastų patrauklioje ir jaukioje vietoje, suprastų krašto vertybes ir istoriją. O pastarosios būta itin įdomios ir išraiškingos. Tai atskleidžia ir regioninio parko ženklas, kuriame garbingą vietą užima Svilės šaltiniai – vieni iš įspūdingiausių Lietuvoje. Jie yra didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį. 1,8 hektaro plote verda per šimtą šaltinio akių, iš kurių išteka maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenis Svilės upelis.
„Parko ženklas susideda iš dviejų dalių. Vienas kultūrinis objektas – tai Kurtuvėnų dvaro medinis dviaukštis svirnas. Jis vienas seniausių Lietuvoje, pagal dydį turbūt vienas gražiausių ir įspūdingiausių. Keletas panašių telikę, o ženklo apačioje – gamtos objektas. Pavaizduoti Svilės šaltiniai. Vidury esanti balta juosta simbolizuoja tipingą kraštovaizdžio liniją. Pas mus reljefas kalvotas, daubotas. Čia kadaise ledynai sustoję buvo. Labai išraiškingas reljefas, galima sutikt visko – ant kalvų viršaus pušynai, apačioj pelkynai, ežerėliai, labai daug dirvožemių, visokios augmenijos ir gyvūnijos. Poetiškai visi aprašo šį kraštą, kaip ir daugelį vietų. Ir Šveicarija vadinta“, – pasakoja R.Tamulaitis.
Labai išraiškingas reljefas, galima sutikt visko – ant kalvų viršaus pušynai, apačioj pelkynai, ežerėliai, labai daug dirvožemių, visokios augmenijos ir gyvūnijos.
Kurtuvėnų krašte esama labai daug legendų apie milžinus – kaip ežerai priverkti buvę, o slėniai iščiaudėti atsiradę. Dėl šios priežasties viena pagrindinių lankytojų centro temų – kraštovaizdžio įvairovė. R.Tamulaičio teigimu, tokio kraštovaizdžio įvairovės Lietuvoje nelabai kur išvysi.
Ragauja karpio ir cibulynės
Itin svetingai svečius miestelyje priima Kurtuvėnų smuklės šeimininkė Zosė Kalnikienė, vadinama tiesiog Zosele. Jau porą dešimtmečių ji kraštą pažinti kviečia per tradicinius valgius – keptą karpį, cibulynę, kastinį, o bene unikaliausias Zoselės patiekalas – ypatingai paruoštas keptas tradicinis Kurtuvėnų kumpis.
„Jau 17 metų su didele meile su kumpiuku bendrauju“, – šypsosi Zoselė. Kumpį jį paruošia prieš keletą dienų, šis susidraugauja su prieskoniais ir kepamas penkias valandas.
Maisto ruošimo paslaptis moteris paveldėjo iš mamos, taip pat daug sužinojo patalkinus regioninio parko specialistams, kurie apklausė senuosius krašto gyventojus ir surinko informaciją, kas gi seniau buvo gaminama Kurtuvėnuose.
„Esam mažutė kavinukė, bet mes išgyvename. Daug užsieniečių vasarą lankosi, ragauja ir karpio, ir kastinio, cibulynės, kumpio“, – pasakoja Zoselė, kaip pati sako, smuklėje dirbanti ir valytoja, ir virėja.
