Tačiau su tuo susiduria ne tik Europos Sąjungoje esančios šalys, bet ir Pietryčių Azija.
„Kuo mažesnis kaimelis, tuo giliau žmonės žvelgė man į akis,“ – pasakoja natūralios medicinos ir odos priežiūros priemonių kompanijoje „Neal‘s Yard Remedies“ Anglijoje darbuotoja, bitininkė, studijavusi šiaurės autochtonų tautas, taip pat vadovaujanti tarptautinės ekonominės botanikos (angl. Society for Economic Botany) studentų komitetui Sandra Bogdanova.
2013 metų vasarą ji turėjo unikalią galimybę pažinti Laoso, Kambodžos, Tailando, Mianmaro ir Vietnamo kaimeliuose gyvenančių gyventojų kasdienybę bei kultūrinius, politinius ir ekonominius iššūkius.
Tie, kurie gamina dažus
Dar XV – XIX a. dėl klestinčios prekybos opiumu, įvairių kurstomų maištų Pietinėje Kinijoje, Jao tautos likimas tapo miglotas. Žmonės buvo priversti migruoti į Tailando, Kambodžo teritorijas, Laoso aukštumas. Pastarojoje šiuo metu gyvena apie 68 etnines grupes.
Viena iš jų – Lanten tauta, Jao genties atšaka, kurios pavadinimas kinų kalboje verčiamas į ,,tie, kurie gamina dažus“.
„Tiesa, retai sutiksi šios tautos moterį, kurios rankos nebūtų pamėlynavusios nuo drobės dažymo mirkytų augalų mišinyje, sumaišytame su trintomis uolienomis“, – savo prisiminimais dalijosi Sandra Bogdanova.
Ji pasakojo, jog tikrą dažų gaminimo procesą, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą, matė tik Šiaurės Vietname, kur tai atliko moterys su savo vaikais. O pačiame Laose ne kartą teko pastebėti praeivių rankas, kurios išdavė jų kasdienybę.
Moterys dažniausiai dažų pagaminimui naudodavo dvejas pagrindines natūralias medžiagas: indigo žolę ir trintų akmenų miltelius. Jas sumaišius su žaliu vandeniu, šis iš karto suputodavo ir akimirksniu virsdavo indigo mėlynumo spalvos. Vaikai krykštaudavo iš laimės stebėdami šį stebuklą.
Šie natūralūs dažai nebuvo gaminami tiesioginei prekybai, o vien audinių dažymui. Iš jų moterys vėliau siūdavo rūbus visai šeimai, o kai kurios užsiimdavo ir smulkiuoju verslu – siūdavo etniniais motyvais dekoruotus krepšius, patalynes ir rūbus, kuriuos parduodavo vietiniame turguje.
Neaiškus likimas
Be priverstinės migracijos, Lanten tautos gyvenimui ir tradicijų puoselėjimui gresia dar vienas pavojus. Statistiniais duomenimis 1950 m. Laoso miškai apėmė 70 proc. visos šalies teritorijos. O jau 1992 m. vyriausybės skaičiavimais miškingumas sumažėjo netgi trečdaliu, iki 47 proc.
Šis spartus miškų mažėjimas, neteisėtas žemių grobimas Šiaurės Laose įsikūrusiam Lanten genties kaimui, ir jame gyvenančių žmonių gyvenimams, tiesiogiai priklausantiems nuo miško teikiamų resursų, turės didelę įtaką.
Tikėtina, jog netolimoje ateityje drastiškai pasikeis visa Laoso infrastruktūra: plėsis keliai, nyks vietos augalija ir gyvūnija. Šiuo metu tik nedaugelis išlikusių laukinių dramblių ir raganosių gyvena laukinėje gamtoje ar saugomose teritorijose, tačiau dauguma jų aptinkama vien gyvūnų prieglaudose ar zoologijos soduose.
Jei ir toliau skatinsime vartotojiškumą, tai tik dėl mūsų poelgių tie patys indigo rūbai, kurie dažomi natūraliais, rankomis pagamintais dažais, bus pakeisti prastos kokybės, greitai yrančiais ir byrančiais, bet prieinamais vakarietiškais rūbais.
„Pastebėjau, kad taip, kaip greitai gyvūnai nyksta iš kraštovaizdžio, taip pat greitai jie dingsta ir iš vietinių gyventojų pasakojimų, mitų bei legendų. Manau, kad tokiu būdu pamažu gali nuskursti gimtoji kalba, o vėliau ir pati tauta. Čia tenka pripažinti, jog didžiausias pavojus esu aš, keliautoja iš Vakarų.
Mes esame linkę manyti, kad mūsų civilizacijos sistema yra universali ir visa apimanti. Jei ir toliau skatinsime vartotojiškumą, tai tik dėl mūsų poelgių tie patys indigo rūbai, kurie dažomi natūraliais, rankomis pagamintais dažais, bus pakeisti prastos kokybės, greitai yrančiais ir byrančiais, bet prieinamais vakarietiškais rūbais.
O šie tikriausiai atkeliaus iš kaimyninių Laoso šalių ar bus pagaminti tų pačių moterų ir jų vaikų rankomis už skatikus,“ – tvirtino S.Bogdanova.
Vienuolynai atstoja mokyklas
Didžiausioje Pietų Azijos šalyje, Mianmare, kuris ribojasi su Bangladešu, Indija, Kinija ir ankščiau minėtais Laosu bei Tailandu, vaikų gyvenimas ir pasaulėžiūra daugeliu aspektų skiriasi nuo Europoje gyvenančio jaunimo. Skirtumas ypač pastebimas išsilavinime, mokymo įstaigose, jų laisvalaikyje ir kasdienybėje.
Nors Mianmaro visuomenė tradiciškai supranta ir akcentuoja švietimo svarbą, tik vietos gyventojai gali nuspręsti ar jiems reikalinga Vakarietiška mokymosi sistema. Todėl kaimuose švietimas dažnai vyksta vietos budistų vienuolynuose, o vidurinis ir aukštasis išsilavinimai įgyjami valstybinėse mokyklose.
Užsienio šalių pagalba
S.Bogdanova sako, jog 2013 metais, kai ji lankėsi Mianmare, didžioji dalis švietimo buvo organizuojama tuomet, jei pavykdavo gauti užsienio šalių ar tam tikrų tarptautinių organizacijų paramą.
Pavyzdžiui, viename budistų vienuolyne, ant sienos kabo lenta, kurioje kreida įrašomi vardai kitataučių rėmėjų, t.y. žmonių, kurie įkūrė ir toliau remia šią švietimo įstaigą. Pėsčiomis per kalnus, per kelias dienas su bendražygiais nuėjusi 75 km, viename kaimelyje mergina taip pat turėjo galimybę pamatyti vietinius vaikus pamokos metu.
„Mums paklausus, buvo pasakyta, kad juos remia Jungtinių Tautų Organizacijos kelerių metų projektas“, – sakė ji.
Vaikų kasdienybė, popamokinė veikla dažniausiai skiriasi ir priklauso nuo to, kuriame Mianmaro regione jie gyvena. Iš viso jų yra 7: Ajejarvadžas, Bagas, Jangonas, Magvė, Mandalajus, Sagainas, Tanintajis.
Tikriausiai retai kada galima pamatyti mianmarietį vaiką sėdintį prie kompiuterio ir žaidžiantį įvairius kompiuterinius ar internetinius žaidimus, kaip yra įprasta Europoje.
Tikriausiai retai kada galima pamatyti mianmarietį vaiką sėdintį prie kompiuterio ir žaidžiantį įvairius kompiuterinius ar internetinius žaidimus, kaip yra įprasta Europoje.
,,Šiose apylinkėse vaikai daug laiko praleidžia kartu su kitais kaime gyvenančiais vaikais. Jie buriuojasi, žaidžia važinėdami dviračiais, maudydamiesi upėje, jodinėdami vandens buivolais, nardydami lotoso žiedais apaugusiuose ežeruose, drožinėdami budistines statulėles ir gamindami ryžių ar mangų paplotėlius, sodindami sodinukus ar nuimdami derlių, padėdami vyresniesiems.
Vaikai yra labai laimingi. O tai ir yra didelė dalis jų ugdymo, pasaulio ir jų kultūros pažinimo,“ – įspūdžiais dalinosi S.Bogdanova.
Žemės ūkis – svarbi gyvenimo dalis
Mianmaras jau nuo senesnių laikų buvo laikomas vienas iš didžiausių Azijos ryžių eksportuotojų. Žemės ūkis yra didžiausia pramonės šaka šalyje, kuri sudaro netgi 60 proc. bendro vidaus produkto (BVP). Šiuo metu tuo užsiima apie 65 proc. šalies gyventojų. Todėl ryžiai vis dar išlieka svarbiausiu šalies užauginamu produktu. Tai pat pagrindiniai pasėliai yra pupelės, sezamas, žemės riešutai, cukranendrės. Gyvuliai auginami tiek maistui, tiek pagalbai sunkiame žemės išdirbime.
„Kai ėjome kalnais ir slėniais, matėme imbiero, ciberžolės, ryžių, kopūstų plantacijas. Susidarėme įspūdį, kad Mianmaro gyventojai valgo daug augalinio maisto, daug jo ir sodina. Čia pat miškuose renka triufelius, nuo medžių raško laukines figas. Jų darbo sąlygos atrodė jiems patiems priimtinos, o mums pasirodė labai bendruomeniškos: moterys dainavo kartu rinkdamos derlių, daug šypsojosi, vyrai dažnai padėdavo vieni kitiems arti laukus bulių kinkiniais, kai kur – traktoriais. Eksportas, kaip mums buvo pranešta, daugiausiai vyko į kaimynines šalis. Ūkinė veikla tikrai buvo Kalau regiono ekonominės gerovės rodiklis,“ – teigė S.Bogdanova.
Turizmas drumščia kasdienybę
Tačiau ūkininkavimas nėra vienintelis Mianmaro žmonių pragyvenimo šaltinis. Gana sparčiai pastaraisiais metais pradėtas plėtoti turizmas, kurio plėtra ir įgytas pagreitis ne visada atrodo humaniški.
„Matėme, kaip ištisi Karen genties kaimai virto žmonių zoologijos sodais (angl. Human Zoo), kurie prieš kelis šimtmečius, o ypač XIX a. pabaigoje buvo klestinčios viešosios žmonių parodos.
Matėme, kaip ištisi Karen genties kaimai virto žmonių zoologijos sodais (angl. Human Zoo), kurie prieš kelis šimtmečius, o ypač XIX a. pabaigoje buvo klestinčios viešosios žmonių parodos.
Paprastai jose buvo pristatomos vadinamosios primityviosios ar dar kitaip visiškai natūraliomis laikytos tautos.
Vieni tokių buvo ir mano magistro studijų tyrimo bendraautoriai ir tyrimo dalyviai – samių tauta. Turistai dėl vienintelės nuotraukos buvo pasiruošę mokėti didelius pinigus, o tai regimai žemino vietos gyventojus,“ – sakė S.Bogdanova.
Tuo ypač džiaugėsi vietos valdininkai, kurie dažniausiai bendradarbiavo su vietiniais turizmo propaguotojais, kurie pagrobdavo, netgi prievartaudavo kaimuose ar atokiose vietovėse ramiai gyvenančius tautiečius.
Britų palikimas
Mianmare, Pjin U Lin mieste, netikėtas reginys: vietoje įprasto taksi automobilio – leisgyvis arklys su karieta.
S.Bogdanova pasakojo, jog tai šios vietovės ,,egzotika“ ir tokį keliavimo būdą regėjo tik Pjin U Lin. O priežastis visiškai paprasta ir suprantama – šiame mieste sukurtos tradicijos tapo britų palikimu, kadangi šis regionas dar kolonijiniais laikais priklausė Didžiajai Britanijai, kur toks keliavimo būdas buvo itin populiarus ištisus šimtmečius. Tačiau laikai pasikeitė ir skatindami gyvūnų laikymą ir išnaudojimą tokiam verslui, tiek vietos gyventojai, tiek juos remiantys turistai, kaskart stipriai pažeidžia gyvūnų teises.
Kokosai ir krokodilai
Mekongas – viena iš didžiausių pasaulio upių, tekančių Pietryčių Azijoje. Centrinis ir Pietų Vietnamas, kuris yra 13-tas pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir 8-tas Azijoje, yra labai dažnai vadinamas „kokoso žeme“, o kokoso palmės – tai vietinis „gyvybės medis“.
„Kai keliavome, pastebėjome, kad kokosų auginimas, jų eksportas Mekongo deltoje buvo kaimuose ir mažose gyvenvietėse gyvenančių žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Jų auginimas iki šiol neabejotinai yra svarbus centrinio ir Pietinio Vietnamo ekonomikai,“ – tikino S.Bogdanova.
Tai itin auganti pramonės šaka, kadangi pasaulyje kokoso aliejus yra vis labiau pastebimas ir vertinamas dietologų, natūralios medicinos propaguotojų, dėl savo tinkamų savybių žmogaus grožiui ir sveikatai puoselėti.
Tačiau Mekongo deltoje su kokosais dirbantys Vietnamiečiai širdyje nešiojosi ir kitą nuoskaudą. Ten jau seniai nebėra krokodilų, taip su ilgesiu vietiniai pasakojo S. Bogdanovai. Jūrinis krokodilas (lot. Crocodylus porosus) buvo aptinkamas nuo Mekongo deltos iki upės Tonle Sap ir už jos ribų, šiuo metu išnykęs visoje upėje. Gaila, bet prie to daugiausiai prisidėjo žmogus.
„Dabartiniam krokodilų gyvenimui ir veisimuisi nebetinka Vietnamo deltos laukinės sąlygos dėl intensyvios laivybos, užterštumo. Krokodilai liko gyventi tik vietinių mituose,“ – tikino S.Bogdanova.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
