Mažas elektrinis laivelis atitrūksta nuo „Baržos“ kavinės prieplaukos – tolimiausio Šventosios uosto taško. Laivelį vairuoja „Baržos“ kapitonas Aurelijus Kinas. Pats pasiūlė tokią pramogą, nes žino, jog plukdo tikrą Šventosios legendą – žmogų, kurio mintys ir žinios gali padėti pajūrio miesteliui atrasti savastį ir neišnykti. Ekskursija laiku ir po Šventąją prasideda. Mikelis Balčius rodo į kopose stovintį metalinį bokštą.
„Tai rūko detektorius. Kai migla pakyla, įsijungia toli sklindantis baubimas. Švyturio žvejai nebemato, bet garsą galima girdėti“, – pasakoja gidas.
Tiesą sakant, šis į drėgną orą reaguojantis aparatas jau seniai neveikia, bet šventojiškiams buvo įgrisęs iki gyvo kaulo – neleisdavo miegoti, o ir niekam nėra dorai pasitarnavęs. Todėl visi labai džiaugėsi, kai jis nustojo staugti. Šventojoje daug kas neveikia. Net ir uostas.
Ekonominis pakilimas – blogio pranašai
Plaukiame iki Šventosios uosto tilto. Dabar yra atgimusi viltis, kad uostas bus sutvarkytas bent jau turizmui, tačiau tokių pakilimų Šventosios istorijoje buvo daugybė. Ir jie visi baigėsi nekaip.
Kai tik į Šventąją nukreipiamos investicijos, Lietuvoje kyla neramumai, o visos investicijos užpilamos smėliu, nuniokoja karai arba audra. Kaip tik dabar Palanga planuoja sutvarkyti uostą. Gal ne prieš gera?
„Štai čia švartavosi laivas „Prezidentas Smetona“, kuriuo šalies vadovas bėgo į Vakarus. Tada reikėjo vienu metru pagilinti vartus, kad laivas galėtų išplaukti. Iš kito uosto buvo gabenama žemsiurbė“, – pasakoja enciklopedija dažnai vadinamas šventojiškis.
1923 metais čia prasidėjo didžiuliai darbai, kurie plėtojosi gerus 15 metų. Kroviniai, žvejyba. 1938 metais uostas įgavo ir karinę perspektyvą.
Užėjus Antrajam pasauliniam karui bei sovietmečiui, visa uosto galybė subyrėjo į šipulius ir neatsigauna iki šiol. Tačiau tai ne vienintelis uosto nuopuolis kelių amžių istorijoje.
Galima sakyti, kad uostas dar prieš 500 metų laikėsi neblogai. Panašu, kad čia vietinėms gentims buvo tinkamas uostas ir prieš 1000 metų.
Tai ne iš piršto laužtos žinios. Šventojiškis pats sijojo gruntą ir smiltis, kuriuos patikrino archeologai. M.Balčiui yra labai aišku, kad čia ilgai gyvavo kuršiai.
Amžius uostas niekam per daug neužkliuvo, prekiavo ir šiaip taip vertėsi, po truputį plėtėsi. 1639 metais, pakurstyti Vladislovo Vazos, žemaičiai sugriovė čia veikusią anglų prekybos kontorą.
1655 metais Švedijos karalius Karolis X Gustavas užėmė uostą ir tapo konkurentu Klaipėdai bei Karaliaučiui. Anuomet su konkurentais buvo kovojama kitaip. Visai gali būti, kad švedai buvo papirkti ir jie 1701 metais patys sugadino uostą – užvertė jį akmenimis. Tuo buvo patenkinta Ryga.
M.Balčius įtaria, kad Šventosios uostas iki nelemto švedų užvertimo akmenimis puikiausiai veikdavo ir jūra vartų taip neužnešdavo smėliu. Gali būti, kad riedulių sangrūdos šį bei tą pakeitė, todėl smėlis čia nuolat elgiasi negailestingai.
Apie „šį bei tą“
Šventojiškis kadaise dirbo statybininku, o vėliau – katilinės kūriku. Taigi, paprastas krosnies prižiūrėtojas per savo gyvenimą sugebėjo šį bei tą surinkti –daugybę žinių apie Šventąją, kone visą jos istoriją, nuo tų laikų, kuomet čia apsigyveno pirmieji žmonės.
„Šį bei tą“ – būtent tokius žodžius gali išgirsti iš kone kiekvieno vietinio šventojiškio. Kažko panašaus nuolat norėdavo užkrimsti Mikė Pūkuotukas.
Kituose turistiniuose miestuose lankytojų yra daug arba jie turtingi, o Šventajai lieka kiekvieną skatiką taupančios šeimos ir komunizmo rojaus likučiai – kiauri mediniai namukai.
Klausiame to paties ir M.Balčiaus – ką jis ir kiti vietiniai veikia žiemą, kai turistų nebėra? „Tai ten, tai šen. Tai šį, tai tą“, – juokiasi pašnekovas.
Vietiniai iš tiesų yra ne tokie kaip giliau žemyne gyvenantys žmonės. Jie tarsi pasidavę laiko pulsavimui ir jūros bangavimui. Kad ir ką pastatysi – bangos nuplaus.
Vietiniai niekada nebuvo išlepę, todėl griebiasi beveik visko, kas nors šiek tiek naudos atneša. Juodkrantėje žmonės giriasi unguriais, o štai Šventojoje džiaugiasi ir plekšnėmis.
Kitur vyksta rimta prekyba, o šventojiškiai po kruopą renka gintaro lašelius arba kontrabanda gabena degtinę į blaivėjančią Lietuvą. Visi derliaus kainą turguje jau mažina, o čia viskas tik baigia nokti. Visiškas „nei šis, nei tas“.
Palangos prekybinė medinė krantinė išsivystė į pėsčiųjų tiltą, o aplink Šventąją galima aptikti ne vieno tilto styrančius polius.
M.Balčius tiki, kad Šventąją kažkada pakels ir išgelbės visai ne milijoninės investicijos. Na, jų irgi reikia, bet pats vertingiausias dalykas – žmogaus išmonė ir fantazija.
Daug archeologinių ir istorinių žinių į save sudėjęs vyras mano, kad Šventoji – gyvenvietė ir upė – savo vardą gavo dar gerokai iki krikščionybės. Ši vieta savaime yra šventa visų religijų atstovams. Gal tai yra vieta, kur atgims tikrasis baltų tikėjimas? O gal suras bendrą kalbą viso pasaulio ir visų religijų atstovai?
Žinoma, lieka dar vienas garantuotas variantas – reguliariai organizuoti masines nuogalių maudynes. „Tai visi sulėktų“, – juokėsi iš savo sumanymo M.Balčius.
Privati bažnyčia
Plaukiant upe kelionės gidas puikiai žino, kaip keitėsi vaga, kur glaudėsi senosios gentys, kur atsirado pirmieji poilsio nameliai ir kas anksčiau buvo vietoje vadinamojo beždžionių tilto.
Anksčiau tai buvo geležinkelio tiltas. Siauras geležinis takelis kroviniams buvo nutiestas dešiniajame upės krante ir ėjo į šiaurę. Juo naudojosi uostas. Būtent ties šiuo tiltu ir buvo vartai į senąjį Šventosios uostą. Dabartinis yra sukurtas tarpukariu. Dabar daug aiškiau.
Ties tolimesniu neaukštu tiltu elektrinio laivo stogas kiek per aukštas. Tenka sukti atgal. M.Balčius čia užsimena apie vieną įdomų architektūros reiškinį. Ar pastebėjote, kad Šventojoje yra tik nauja bažnyčia? O kur senoji?
Smalsu, todėl toliau keliaujame automobiliu. Bevažiuojant senuoju keliu į Liepoją pasibaigia Šventoji ir – staigus posūkis į tankumyną. Žemas automobilis neprivažiuotų. Netrukus pasiekiame tą pačią upę, tik šiek tiek toliau.
Ant kranto – didžiulis gražus namas. Kieme palengva į žemę smenga paskutinės sovietmečio laidos moskvičius. Puikų namą čia tarpukariu pastatė Valentinas Galdikas, nepriklausomos Lietuvos savanoris, už tarnybą gavęs žemės sklypą.
Akivaizdu, jog žmogus statė ne šiaip sau dvarą. Jis norėjo užsiimti turizmu ir nuomoti kambarius. Tai dar ne viskas. Valentinas turėjo brolį – kunigą Jurgį Galdiką, kuris 1929 metais dirbo Telšių kunigų seminarijos inspektoriumi ir dėstytoju.
Šventovė pavadinta „Stella Maris“ vardu. Visas vardas lietuviškai būtų Marija, Jūrų žvaigždė.
J.Galdikas sugebėjo įkalbėti savo brolį investuoti ir į šventą reikalą – sode pastatyti koplyčią. Na, truputėlį praplėtė savo paties darytą projektą ir išėjo tikra nedidukė miestelio bažnyčia, į kurią gana patogu atplaukti upe.
Tuomet žvejų uostas sparčiai kūrėsi ir bažnyčia atrodė kaip tik tinkamoje vietoje. Taip gimė privati bažnyčia, kuri iš tiesų veikė ne tik privačioms reikmėms. Bažnyčia aptarnavo aplinkinius gyventojus ir iš Telšių buvo prižiūrima vyskupo. Būtent dėl to ir naujoji Šventosios bažnyčia turi tokį pat vardą.
Dabar bažnyčia yra tarsi gyvas muziejus, kuriame sustojo laikas – tie patys paveikslai, puikiai veikianti fisharmonija vietoje vargonų, unikalus varpas. Beje, ant varpo užrašyta „Mark Ulman, Karaliaučius 1608 m.“. Tai vienas seniausių varpų visoje apylinkėje.
Nedidukėje zakristijoje taip pat sustingęs laikas. Sienas puošia ne tik liturgijos atributai, bet ir J.Galdiko atminimas – Telšių kunigų seminarijos vinjetės su būsimaisiais kunigais ir jų mokytojais.
Keletas faktų iš uosto istorijos
1679 m. Šventojoje stovėjo 45 sodybos, miestelio gyventojai mokėjo mokesčius už 21 valtį.
1685 m. pirkliams buvo suteikta prekybos laisvė ir teisė statyti uostą ir miestą, kuris šaltiniuose minimas Janmarienburgo pavadinimu.
Šiaurės karo metu 1701 m. devyni Švedijos karo laivai užvertė įėjimą į Šventosios uostą akmenimis.
1923–1925 m. buvo pastatytas 380 m ilgio pietinis, o 1926 m. – 228 m ilgio šiaurinis molai su 60 m pločio vartais.
1927 m. įrengtos krantinės. Vietos žvejai per metus sugaudavo iki 300 tonų žuvies.
1938 m. Lietuvos laivyno jūrų leitenanto V.Kuizino memorandume dėl Lietuvos pajūrio gynybos siūloma 1940 m.pradėti statyti Šventosios karo uostą.
1939 m. pradėtas III uosto statybos etapas ir statomas pietinis molas, o 1940 m. pradėta ir šiaurinio molo statyba. Pietinis molas – 780 m, jis baigėsi 7,5 m gylyje. Įrengti 6 m gylio vidiniai baseinai.
