Lietuviams labiausiai žinomas Naručio arba tiksliau – Naroč ežeras. Tai pats didžiausias Baltarusijos ežeras. Į ežerą įteka 15 upelių, o išteka tik viena upė Naročia (Naračanka) – dešinysis Neries intakas. Aplink ežerą nemažai sanatorijų, poilsio bazių. Vienoje iš jų – autokempinge „Naroč“ – ir įsikūrėme.
Centrinis pastatas – tikras medžiotojų namas, kurio vestibiulyje ir laiptinėje gyventojus pasitinka žvėrių ir paukščių iškamšos. Kambariai labai erdvūs, jaukūs, balinto medžio sienomis. Pro atidarytus langus veržiasi šviežio oro gūsiai, prisodrinti pušų kvapo. Už pušynėlio – savo dydžiu stebinantis Naručio ežeras.
Ežeras labai seklus. Norintiems nusimaudyti tenka įveikti nemažą atstumą, o vanduo vis tiek vos siekia kelius. Deja, maudytis ežere, ypač pavasario-vasaros sezonais, kada migruoja paukščiai, nepatariama. Vanduo užkrėstas cerkarijomis, todėl patys baltarusiai stengiasi jame nesimaudyti.
Dideliame Naručio ežere tik viena sala – Pilies. Legenda pasakoja, kad saloje stovėjusi didelė pilis, su krantu sujungta slaptu tuneliu. Kas ten žino, ar buvo tas takas iš tikrųjų, tačiau tiesiausioje vietoje nuo salos labai aukštas krantas, kuris ir galėjo slėpti slaptojo tunelio išėjimą.
Ežerų kraštas
Tačiau ne tik Naručio ežeru garsėja Baltarusija. Breslauja – tikras vietinis perliukas ir viena iš populiariausių turistinių vietų. Šioje vietoje įkurtas nacionalinis parkas „Breslaujos ežerai“, kuris užima virš 70 000 hektarų ploto. Kiekvienas ežeras vis kitoks, savitas. Aplink begalė ežerų, kurie jungiasi vienas su kitu, sudarydami apgaulingą įspūdį, jog gyvenvietės randasi salose.
Tarp turistų labai populiarus nedidelis Breslaujos miestelis – tvarkingas, kaip ir visos Baltarusijos gyvenvietės. Įsikūręs ant Driviaty ežero kranto. Ežere šešios salos, į kurias galima nusiirti išsinuomavus valtį. Tačiau vėjuotu oru čia kyla nemažos bangos, todėl visada reikia atsižvelgti į oro sąlygas. Ežeras žuvingas, tad nenuostabu, kad jį labai pamėgę žvejai.
Čia daugybė poilsio namų, bazių ir sanatorijų. Vienoje iš jų, poilsio bazėje „Driviaty“, mes ir įsikūrėme. Bazės teritorija didelė – išsidėsčiusi ežero pusiasalyje. Keli gyvenamieji korpusai siūlo skirtingas gyvenimo sąlygas, taip pat galima pasilepinti gydomojo komplekso teikiamomis paslaugomis.
Gražiausias vaizdas į Breslaujos miestelį atsiveria nuo 14 metrų aukščio Pilies kalno. Apačioje pūpso nedideli namukai, bažnyčia, cerkvė ir du ežerai, kurių vienas, kaip juokauja vietiniai, atiduotas cerkvei, kitas – bažnyčiai. Daug kur Baltarusijoje cerkvė ir bažnyčia stovi viena priešais kitą.
Ant kalno VIII – IX a. stovėjo medinė pilis-tvirtovė. Yra norinčių atstatyti senąją pilį ir, manau, būtų įdomu, jei idėja būtų įgyvendinta. Pasakojama, kad po kalnu gali būti požeminiai praėjimai, kuriuose paslėpti lobiai, tik kol kas niekas jų nerado.
Ant kalno stovi senos supleišėjusios medinės skulptūros, įkūnijančios legendos herojus. O legenda porina, kad kažkada gyveno kunigaikštis Dvinsas su žmona Druika ir turėjo labai išdidžią gražuolę dukrą Drivą, kuri atstumdavo visus jai besiperšančius jaunikius. Ir štai vieną kartą jai vienu metu pasipiršo trys broliai. Atkakliems broliams kunigaikštytė pažadėjo, kad sutiks tekėti už to, kuris nugalės surengtose varžybose.
Vienas iš brolių – Brasas, pasirodė geriausiai, todėl kiti broliai iš pavydo nutarė jį nužudyti. Patykojo vakare ir nužudė, o tada to paties pavydo vedini, susirungė vienas su kitu ir mirė nuo žaizdų. Ryte paaiškėjo, kad iš tikrųjų Brasas nenužudytas. Vietoj jo broliai susipainioję nužudė jo tarną, kuris buvo apsivilkęs šeimininko apsiaustą. Aišku, supykęs Brasas apkaltino kunigaikštytę dėl brolių mirties.
Išdidi mergina, negalėdama susitaikyti su tokia mintimi, šoko iš bokšto į ežerą. Sugniuždyti dukters mirties kunigaikščiai niekaip negalėjo atsigauti. Jie pasiūlė Brasui tapti naujuoju to krašto kunigaikščiu. Jis sutiko ir buvo teisingas valdovas, tačiau visą gyvenimą pragyveno vienas. Kada šioje vietoje įsikūrė miestas, jis buvo pavadintas Braslavu, šalia tekanti upė – Druika, o ežeras gavo Driviatų vardą.
Ant Pilies kalno stovi ir paminklas – obeliskas gydytojui S.Narbutui, kuris savo profesijai buvo atsidavęs visą sielą. Jis netgi mieste savo lėšomis pastatė ligoninę. Paminklas pastatytas toks, kokio pageidavo pats gydytojas. Obeliskas panašus į švyturį. Pačiame jo viršuje įtaisytas žibintas. Anksčiau žibintą uždegdavo, kad sutemus į jį galėtų orientuotis ežere esančios valtys.
Netoli Braslavo dar viena stebuklingai graži vieta – Snudo ežeras (Snudy) ir jo apylinkės. Visai šalia – siena su Latvija. Visas šis ežeringas kraštas tęsiasi iki Lietuvos sienos, o ten jau mūsų Visagino, Zarasų ir Ignalinos ežerai.
Ežero pavadinimas kilęs nuo baltiško pavadinimo ir reiškia „užmigdyti“. Legenda byloja, kad kažkada šiose apylinkėse sustojo Livonijos ordino kariai, kurie laukė Švitrigailos kariuomenės pastiprinimo. Nuo kalvos jie pamatė didžiulį ežerą, kuris tiesiog prikaustė jų žvilgsnius, o bangelių mūša taip užhipnotizavo, kad visi kariai užmigo. Tai leido vietiniams gyventojams užmušti nekviestus svečius ir atimti jų prisiplėštas gėrybes.
Užlipus mediniais laiptais ant kalvos, atsiveria nenusakomas ežeringas grožis. Aplink spalvingos gėlėtos pievos. Tolyn į visas puses veda takeliai. Ant Švyturio kalvos (174 m virš jūros lygio) – nedidukas medinis apžvalgos bokštas. Galima prisėsti šalimais ant suoliuko ar didelio akmens ir akimis sugerti atsivėrusius vaizdus.
Netoliese dar vienas įdomi vieta – šaltinis Okmenica. Jo vanduo žiemą neužšąla. Žmonės šaltinį laiko stebuklingu ir tiki jo gydomosiomis galiomis. Neapsieita be legendos ir čia. Pasakojama, kad vanduo išteka iš po senos eglės šaknų, kuri šiose apylinkėse gražiausia ir didžiausia. Ji vandeniui atiduoda savo gyvybės jėgas. Kadangi už tokią gamtos dovaną reikia atsilyginti, anksčiau prie šaltinio būdavo paliekamos aukos. Tačiau neturtingieji neturėjo ką palikti, todėl pradėjo šalia šaltinio rišti kaspinus. Ir šiandien žmonės atsidėkodami užriša spalvotą kaspinėlį.
Pelkių keliu
Ieškantiems ko nors ekstremalesnio, savotišką maršrutą siūlo Jelnios pelkės. Tai vienas didžiausių pelkių masyvų Baltarusijoje. Jo teritorijoje 118 ežerų, iš kurių didžiausi – Jelnios ir Juodasis, sujungti upeliu. Su pelkėmis, jų flora ir fauna supažindina Jelnios pelkių informacinis centras, kuriame ekskursijas su dideliu malonumu praveda pats direktorius Ivanas Borokas – žmogus, gyvenantis savo darbu. Pasakoti jis gali be galo, be krašto.
Ekspozicijų salytės nedidelės, žaismingomis nupėduotomis grindimis, papuoštos linksmais pažintiniais plakatais. Gyvūnų pavadinimai baltarusių kalba mūsų ausiai neįprasti ir kai kurie skamba net labai juokingai. Informaciniai stendai – baltarusių, rusų ir anglų kalbomis.
Pelkių masyve auga unikalios augalų rūšys. O dugne slūgso milžiniški durpynai. Draustinyje auga durpinės samanos (lot. Sphagnum) arba kiminai, puikiai sugeriančios drėgmę. Įdomiausia, kad šios samanos naudojamos naujų sauskelnių gamybos bandymuose.
Interaktyvūs stendai nesudėtingi, gal daugiau skirti vaikams, tačiau pasitikrinti savo žinias tinka bet kokio amžiaus žmonėms. Dar vienas įdomus faktas – informaciniame centre nėra nė vienos žvėries ar paukščio iškamšos – viskas padaryta iš vilnos. Po ekspozicijos apžiūros atskirame kambaryje galima pasižiūrėti dokumentinį filmą apie pelkes.
Pelkėse yra ir pažintinis takas. Tačiau šiam žygiui reikia pasiruošti, ypač po lietaus. Čia nėra parkavimo aikštelių ir dailaus miško takelio iki pelkių tako, kaip pas mus. Iki pažintinio tako tenka privažiuoti pievų keliuku. Iki pelkių veda paprastas takas per drėgnas pievas. Po lietaus ten telkšo nemažos balos ir ganėtinai slidu. O tik stabtelk, tai pradeda pulti uodai.
Tačiau uodai dingsta tik pasiekus pelkes. Per pačias pelkes nutiesti mediniai takeliai, ir pasivaikščioti čia galima visai civilizuotai. Apylinkėms apžvelgti pastatytas apžvalgos bokštelis. Norintys netgi gali nusimaudyti durpingame ežerėlyje.