Su vaikinu Bovė oro uoste nusileidome ankstyvą birželio 26 d. rytą. Pirma kartą savarankiškai planuojant kelionę buvo šiek tiek neramu, tačiau viskas vyko pagal planą – įsėdę į oro uosto autobusą, Paryžių pasiekėme per keletą valandų ir mūsų savaitės nuotykiai prasidėjo. Nekantravau aplankyti įžymias vietas, pamatyti prancūzišką gyvenimą ir pajusti meilės miesto atmosferą, tačiau savaitės viduryje viskas pasisuko šiek tiek kitaip ir romantišką atmosferą pakeitė nerimas ir baimė dėl gyvybės.
Trečios dienos vakare nuvažiavome aplankyti Eifelio bokšto. Po saulėlydžio, kiekvienos valandos 5 min. Eifelio bokštas suspindi – tai vienas romantiškiausių vaizdų Paryžiuje. Vėlyvą vakarą, apsupti minios kitų žmonių, su vaikinu stebėjome Eifelio bokštą, apšviestą begalės šviesų, žibantį ir traukiantį visų dėmesį. Žmonės susižavėję žiūrėjo šį kerintį pasirodymą, plojo ir aiktelėdavo iš nuostabos, o gal iš susižavėjimo.
Tačiau romantiškas vakaras pakrypo visiškai kita linkme, kai įsėdome į metro grįžti atgal į apartamentus. Užsisvajojusi, rami, šiek tiek pavargusi po ilgo vakaro, bet besidžiaugianti, kad pavyko pamatyti kerintį vaizdą, žvelgiau pro pravirą langą. Staiga nosį sudirgino degėsių kvapas. Nejaugi jis sklido nuo bėgių? Tik pakėlusi galvą supratau, jog degėsių kvapas mane pasiekė pro pravirą langą. Tolumoje pamačiau liepsną. Iš toli nebuvo matyti, kas vyksta, tačiau kažkas degė. Pagalvojome, jog kažkur netyčia kilo gaisras. Neišsigandome, juk visko būna.
Išlipę iš metro patraukėme link apartamentų. Pirmą kartą naktį, vieni, nepažįstamame mieste. Turistams, nepažįstant miesto, žmonių, nežinant saugumo situacijos, naktį vaikščioti nėra labai smagu, o kertant gatvę vėl pastebėjome liepsnojančią ugnį. Mintyse suvokiau, kad vyksta kažkas negero, apie ką mes net nenutuokiame. Pasidarė neramu, tačiau apsidairiusi pamačiau žmones – vieni stebėjo ugnį iš savo gyvenamųjų namų balkonų, kiti gatvėje priėję arčiau. Priėjome ir mes.
Viduryje gatvės liepsnojo šiukšlės ir šiukšliadėžės, kurias į liepsną rėkdami agresyviai įmesdavo juodaodžiai vaikinai, apsirengę juodais drabužiais ir užsidėję juodas kaukes, dengiančias visą veidą ir paliekančias atvertas tik akis. Su vaikinu nesupratome, kas ir kodėl vyksta, išsigandusiomis akimis stebėjau liepsną ir agresyviai besielgiančius protestuotojus, pirmą kartą juos matydama iš taip arti. Apimta nesaugumo jausmo laikiausi arčiau kitų žmonių, tikėdamasi, jog būdama šalia jų nenukentėsiu.
Tik po kurio laiko tolumoje išgirdome policijos sirenas – atvyko ginkluotos pareigūnų pajėgos. Gatvę užtvėrė apie 5 jų furgonai. Išlipusi komanda buvo su šalmais, liemenėmis, ginklais ir skydais. Visi buvo pasiruošę. Stovėjome netoliese pareigūnų stebėdami, kas vyks toliau. Juodaodžiai pradėjo artėti, pasigirdo sprogimai – į pareigūnų pajėgas buvo pradėti mėtyti fejerverkai.
Krūptelėjau, išsigandusi sprogstančių fejerverkų. Jie sprogo taip arti, jog pradėjau nerimauti, kad gali pataikyti į mus ir sužeisti. Mindžikavau vietoje, ragindama vaikiną kuo greičiau grįžti į apartamentus. Protestuotojai buvo nenuspėjami. Nors atrodė, kad jie žmonių nesužeistų, tačiau tai nesumažino mano nerimo. Širdis daužėsi nežinant, kaip gali pakrypti ši naktis.
Tą naktį dar ilgai girdėjome už lango važinėjančius, sirenas įsijungusius policijos automobilius. Kaskart vis nueidavau prie lango patikrinti, ar aplinkui niekas nedega. Šiame mieste nebesijaučiau nei rami, nei saugi.
Kitą dieną pradėjome ieškoti informacijos. Skaitėme naujienų portalus, sekėme prancūzišką žiniasklaidą. Nerimas dar labiau sustiprėjo tos pačios dienos vėlų vakarą, grįžtant iš „Disneylando“ į apartamentus, kai neatvažiavo nė vienas autobusas. Naktį nežinomame rajone laukėme autobuso, turėjusio nuvežti mus prie pat apartamentų, tačiau jis taip ir neatvažiavo. Šiek tiek sunerimome, tačiau pagalvojome, jog tai dėl remonto darbų, pradėtų stotelėje.
Buvome pavargę, norėjome kuo greičiau grįžti namo, tad per „Bolt“ programėlę išsikvietėme taksi. Tačiau ir vėl nesėkmė – nė vienas vairuotojas mūsų užsakymo nepriėmė, visi atsisakydavo mus pavežti. Pradėjome panikuoti, pasileidome bėgti per miestą į kitą stotelę, kurioje, kaip rodė programėlė, turėjo atvažiuoti autobusas, tačiau ir jis neatvažiavo. Praradome viltį supratę, jog nevažiuojantys autobusai ir nenorintys mūsų pavežti taksi – ne sutapimas. 00:30 stovėjome pustuščiame, nežinomame rajone ir nebežinojome, ką daryti, kaip grįžti į apartamentus.
Kitą dieną perskaitėme, jog tramvajų ir autobusų eismas dėl saugumo situacijos buvo sustabdytas. Būtent dėl to nesulaukėme autobuso. Taip pat – autobuso laukėme pačiame baisiausiame Nantero priemiestyje, kuriame vyko daugiausia išpuolių. Būtent dėl to mūsų niekas nenorėjo pavežti, o mes to net nežinojome. Pajaučiau baimę supratusi, jog tą naktį galėjome rizikuoti savo gyvybėmis užklydę netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
Popietę išėję iš namų pirmą kartą pamatėme nusiaubtą miestą. Plakatų stendai buvo sudeginti, autobusų stotelėse išdaužyti stiklai, sudegintas automobilis, stovintis viduryje gatvės, pro kurį vos gali pravažiuoti kiti automobiliai. Saugantis nuo protestuotojų parduotuvių vitrinos buvo uždengtos fanera, nebevažiavo autobusai. Ne tik turistai, bet ir kiti gyventojai buvo pasimetę, išsigandę, o protestuotojai įsisiautėję.
Likusius vakarus nusprendėme niekur iš namų neiti. Saulei nusileidus gatvėse pasirodydavo protestuotojai, pradėdavo kaukti policijos sirenos. Neramia širdimi tikėjausi tik vieno – kad situacija nurims ir sėkmingai pasieksime Lietuvą, kur būsime saugūs.
