Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Taką netikėtai atrado bendrakeleivė, kai ieškojome variantų, kur čia pasivaikščiojus gražų vasaros savaitgalį, ir kad nereikėtų važiuoti labai toli nuo Vilniaus. Tiesiog pasukti kažkur į Labanorą? Dar kartą eiti Ščiūrio rago pažintiniu taku? Taip besvarstant ir besižvalgant po „Google Maps“, draugės atsiųsta žinutė su nuoroda į Alnio ežero taką pasirodė puikus pasirinkimas. Vėliau paaiškėjo, kad tikrai taip ir buvo.
Ežeras – populiarus tarp poilsiautojų
Kaip ir reikėjo tikėtis, Alnio ežero stovyklavietė vasaros šeštadienį sulaukė daug poilsiautojų – ir įsikūrusių su palapinėmis, ir atvykusių tik vienai dienai pailsėti, pasimaudyti. Automobiliai, dviratininkai, maudynių gerbėjai – gyvenimas stovyklavietėje virė.
Čia įrengtas informacinis stendas pateikia ir tako aplink ežerą schemą su pagrindine informacija, kurią jau buvome radę ir Aukštaitijos nacionalinio parko interneto svetainėje: „Beveik 4 kilometrų ilgio Alnio ežeras – hidrografinis draustinis. Nors vidutinis gylis nesiekia net 6 m, giliausia vieta – 22 m. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, ežerą supa statūs pušimis apaugę šlaitai, vietomis panašesni į parką nei į girią. Kelionę geriausia pradėti rytiniame ežero gale įrengtoje stovyklavietėje“.
Informacinis stendas dar patarė keliaujant aplink ežerą atkreipti dėmesį į kalvotą reljefą, pušimis apaugusius šlaitus, paskanauti šalia augančių uogų, pasigrožėti Alnio ežero vandens spalva. Gerai, taip ir padarysime.
Kadangi pirmas noras buvo kuo greičiau išsimaudyti, kol kas nepaisėme rodyklių ir patraukėme tiesiog ežero pakrante vedančiu taku. Kiek nutolus nuo stovyklavietės išsirinkome patinkantį tiltelį ir pagaliau pasinėrėme į gaivinantį ežero vandenį. Išsimaudę žingsniavome toliau pakrante, vis pasižvalgydami į stačius aukštus, pušynais apaugusius šlaitus, supančius ežerą. Netrukus priėjome dar vieną stovyklavietę ir pasirodė, kad takas pakrante kaip ir baigėsi. Ką gi, kopiame aukštyn.
Kai kelią pastoja voveraitės, mėlynės ir bruknės
Išėję į kelią atradome žymėjimą ir toliau jau sekėme juo tai priartėdami, tai nutoldami nuo ežero. Kelias vedė per saulės nutviekstą pušyną, keliose vietose aptikome mėlynių, raustančių bruknių, tad žingsnis gerokai sulėtėjo. Tačiau didžiausias ėjimo stabdis dar tik laukė, ir netrukus parodė savo gelsvą galvą tarp samanų – voveraitės. Taip! Žygis glaudžiai persipynė su grybavimu, momentais jį paįvairindavo uogavimas. Tai taip ir keliavome neskubant, vis išklystant iš kelio į samanas.
Prie ežero įrengtos net kelios stovyklavietės su laužavietėmis, miško baldais. Tiesa, mums jais pasinaudoti nepasisekė, nes buvo užimtos anksčiau atvykusių poilsiautojų, įsikūrusių jose su palapinėmis. Na, žvelgdami į ežero vandenis, jį supančius pušynus, tą dieną gal kiek ir pavydėjome tiems poilsiautojams, bet vertinant situaciją iš retrospektyvos, jau žinant, kad kitą dieną prapliupo lietūs – pavydas išsisklaido.
Miškas tikrai gražus ir eiti juo malonu, nors įrengiant šį taką pastangų daug nereikėjo – tiesiog sužymėti medžius, kad būtų aišku, kuriuo keliu ar taku pasukti. Nors iš pradžių atrodė, kad takas taip ir eis per saulėtą pušyną, šiaurinėje vakarinėje jo dalyje krantai pasirodė esą lėkštesni ir užpelkėję, čia išteka nedidelis Alnės upelis, kuriuo ežeras jungiasi su Aisetu. Priėjome ir pelkę su nedideliu ežeriuku.
Kurį laiką teko eiti ir per tamsų eglyną, bet netrukus kraštovaizdis pasikeitė – vėl pušynai, pro medžius atsiveriantis ežeras. Ir daug voveraičių...
Grįžome prie automobilio ne kaip iš žygio, o kaip iš prekybos centro.
Kai priėjome nusukimą į Alnio pusiasalį, jau ieškojome vietos, kur galima būtų palikti maišelius su grybais, kad nereikėtų jų neštis pirmyn ir atgal. Nes Alnio pusiasalis – saugomas hidrografinis gamtos paveldo objektas, į kurį tik užsuki pasižiūrėti ir vėl grįžti atgal į pagrindinį kelią. Apie kilometras nuo jo – ir vėl sugrįžome į pradinį tašką.
Kiek laiko ėjome tuos 13 km – geriau net nerašysiu. Ir viskas per tas voveraites, bruknes ir mėlynes. Grįžome prie automobilio ne kaip iš žygio, o kaip iš prekybos centro. Tiesa, pamačius, kiek viename iš prekybos centrų kainuoja voveraitės, supratome, kad pasivaikščiojimas buvo ne tik malonus, bet ir pelningas.
Kaip vertinčiau šį taką? Tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką su maudynėmis ežere – nenuviliantis, bet ir nepateikiantis jokių išskirtinių vaizdų.
13 km aplink ežerą
Kaip eiti – tako pradžioje, stovyklavietėje yra tako schema su trumpu aprašymu, atkreipiančiu dėmesį, kad aplink ežerą vedantis takas nužymėtas geltona-žalia-geltona markiruote, jo ilgis – apie 12 km (mums gavosi 13 km, ir kitur buvau radusi tokį skaičių). Žymėjimas kaip ir aiškus, yra keliose vietose ir rodyklės su nurodytais atstumais. Na ir šiaip – eini labai nenutolstant nuo ežero, tai nėra daug galimybių pasiklysti.
Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, vienoje vietoje, eglyne, gerokai drėgniau, yra balų, per upeliuką permestas toks palaikis tiltelis. Laiptų nėra, eiti kelias geras, bet jei kas sugalvotų ežerą ne apeiti, o apvažiuoti, vietomis be džipo gali būti sudėtinga. Nelengva būtų jį įveikti ir stumiant vaikišką vežimėlį.
Kaip privažiuoti?
Šį kartą negaliu tradiciškai rašyti, kad tako vietą navigacija žino. Na, žino, bet paskutiniu momentu apgauna. Nes tada, kai važiuojant keliu 114, vedančiu iš Molėtų į Kaltanėnus, navigacija liepia sukti į kairę, sukti nėra kur. Reikia neklausyti navigacijos ir dar pavažiuoti šiek tiek į priekį, link Labanoro, ir tada jau pamatysite rodyklę, nukreipiančią į Alnio stovyklavietę.
Keli kilometrai miško keliuku ir Jūs jau pasiekėte tikslą – stovyklavietę, tako pradžią, koordinatės maždaug: 55.264224, 25.707016. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km, nuo Kauno – apie 140 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku.
Stovėjimo aikštelė nėra labai kaip įrengta – tiesiog palieki automobilį šalia miško keliuko ir tiek. Kaip jau minėjau, mes ėjome taku šiltą vasaros dieną, tad automobilių ir poilsiautojų stovyklavietėje netrūko, bet vietą kažkaip lengvai radome.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
