Saulėtą sekmadienį Melnragėje poilsiu besimėgavę svečiai buvo nustebinti, kai į krantą išlipo bebras ir pasikuitęs vėl nėrė į vandenį. Gyvūnas plaukė tai į vieną pusę, Karklės link, tai atgalios. Išlipęs į krantą jis apsidairydavo ir vėl nerdavo į sūrų vandenį, kurio šiaip nemėgsta.
Anot Lietuvos jūrų muziejaus biologo Sauliaus Karaliaus, bebrui jūra yra nebūdinga gyvenamoji buveinė, neatitinkanti jo gamtinių poreikių ir gyvenamosios aplinkos. Bebrai gyvena paupiuose, grioviuose, ežero pakrantėse, stato namelius arba patvenkia upelius, rausia urvus. Šie gyvūnai pasirenka tokią aplinką, kad galėtų graužti medžius.
„Patekę į jūrą, vargšai, atsiduria nebūdingoj aplinkoj, pasimeta, plaukiodami desperatiškai į vieną ir kitą pusę ieško išeities. Bebrų netrūksta Lietuvoje, jų ypatingai nemažai Nemuno deltoje, kur daug gluosnių, krūmų, kur gali graužti pakrantėse augančius augalus. Labai mėgsta drebules, gluosnius, tai jų mitybinė ir statybinė medžiaga. Jie gyvena šeimomis, užsibūna su tėvais, o kai tampa savarankiški, tėvai juos išveja iš teritorijų. Taip sutverta, kad turi patys surast savo naują teritoriją ir priversti keliauti jos ieško, – pasakojo biologas.
– Ne visada pavyksta nukeliauti teisinga kryptimi. Aplink Nemuno deltą didžiulės Kuršių marios, be abejo, jie į jas patenka, toliau į uosto akvatoriją ir per uosto vartus išeina į jūrą. Tai reguliariai vykstantis procesas, kasmet pastebime tą dalyką. Dalis bebrų nukeliauja į miškus, Girulių girią, upeliūkštį, kuris įteka į Baltijos jūrą ties Karkle“.
Įsikuria prie muziejaus
Anot pašnekovo, tokių priklydėlių esama ir Kopgalyje, ties Lietuvos jūrų muziejumi. Apiplaukę molą jie išlipa į pakrantę ir įsikuria muziejaus kanale. Pasak S.Karaliaus, čia jau ne vienerius metus apsigyvenę bebrai prikrėtė eibių – per daug metų nugraužė gausybę medžių, tad ant šlaitų jų beveik nebeliko.
„Vieni įsikuria laikinai, kiti išnyksta, bet nugraužia daug medžių ant šlaitų. Likusieji buvo aptverti su metaliniu tinkleliu, bet ir tai, jei medis pasviręs, bando graužt virš tinklo, nepasiduoda. Medžių beveik nėra likę, o kai nugrauždavo eidavo į mišką, berželius tįsdavo, net ir pušų nugraužė. Tokio likimo bebrai apsigyvena urvuose, ardo šlaitą, kurį laiką gyvena. Vieni išeina, kiti ateina. Kartų kaita“, – aiškino S.Karalius.
Bebras – naktinis žvėris, tad išvysti gyvūną plaukiantį dienos metu galima nebent stebint jų gyvenamąją aplinką. Ir tai, pasak biologo, paprastai pastebima tik iškišta bebro galva.
„Tiesioginis kontaktas yra retas reiškinys. Sveikas žvėris vengia žmogaus, čia patekęs jis, vargšas, neturi kur dėtis, bando išlipt, apysūris vanduo, šaltas, jam nepatinka, bet tokie žvėrys kantrūs, patvarūs, randa savo gyvenamąsias vietas. Žuvimo kažkokių atvejų nesu girdėjęs, kad dažnai pasitaikytų“, – sakė žinovas.
