Pavadinimo legendos
Kaip teigė ekskursiją surengusi gidė Žavinta, Vilkija dėl savo pavadinimo yra apipinta įdomiomis legendomis.
Senais laikais Vilkijos kalnai buvo apaugę tankiomis giriomis, o keliautojai, plaukdami Nemunu, dažnai sustodavo šioje vietovėje ir girdėdavo vilkų staugimą. Pasakojama, kad būtent vilkų staugimas ir pasufleravo miesteliui jo pavadinimą.
Kita legenda, kurią mėgsta vietiniai gyventojai, pasakoja apie lenkų bajorą, kuris, eidamas per girią, įkrito į duobę, o joje buvo vilkas.
Bajoras, desperatiškai prašydamas pagalbos, šaukė: „Vilkija, Vilkija!“.
Šis šauksmas, pasak legendos, ir tapo miestelio pavadinimu.
Didžių žmonių pamėgta vietovė
Vilkija pirmą kartą paminėta 1426 m. Vytauto Didžiojo laiškuose, skirtuose kryžiuočių ordino magistrui.
Strategiškai svarbus kelias nuo Vilniaus iki Ragainės vedė per Vilkiją, todėl manoma, kad Vytautas čia lankydavosi dažnai. Praėjus ketveriems metams po miestelio paminėjimo, Vytautas, kviesdamas ordino magistrą į savo karūnavimo iškilmes Trakuose, rekomendavo sustoti ir pavalgyti Vilkijoje.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vilkijoje lankydavosi ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas. 1549 m. jis padovanojo Vilkijos dvarą Barborai Radvilaitei. Nors nėra žinoma, ar Barbora kada nors aplankė dvarą, šis gestas parodo Vilkijos svarbą to meto Lietuvos didikams.
Po Barboros Radvilaitės mirties, dvaro savininkai sparčiai keitėsi – valdymą perėmė Radvilos, Pacai, Tiškevičiai. Deja, bet šiems savininkams nerūpėjo pats miestelis, todėl per karus, marus ir gaisrus XVIII-XIX a. Vilkija pradėjo nykti, sumažėjo gyventojų skaičius.
