Į visus šiuos 15min klausimus pranešime žiniasklaidai ir atsako A.Gurevičius, Islandijoje atradęs ir pats save, ir tai, kas vėliau pastūmėjo leistis į vis labiau laukinius pasaulio kraštus, tokius kaip: Altajaus kalnai, Himalajai, Mongolijos stepės, Namibijos dykumos.
– Kokį santykį su Islandija puoselėjate pats, kaip pristatomo filmo autorius?
– Prieš 13 metų Islandija buvo viena pirmųjų mano organizuotų kelionių dviračiais. Buvau tik grįžęs iš Rumunijos, kurioje sunkiau pabėgti nuo miestų ir miestelių šurmulio. Tuomet netikėtai sau ir užmačiau Islandiją. Ji pasirodė visiška to priešingybe.
Šalyje, kurios plotas beveik du kartus didesnis už Lietuvą, gyventojų beveik 10 kartų mažiau. Didžioji dalis susitelkusi šiauriausioje pasaulio sostinėje.
– Daugelis, matyt, dar pakankamai gerai prisimena ir grėsmingąją Islandijos pusę?
– Na, ir paskutinėmis dienomis ji traukia dėmesį neseniai išsiveržusio ugnikalnio naikinančia galia, kuri kėsinasi pasiglemžti Grindavíko miestelį.
Šalyje, kurioje yra 32 aktyvūs ugnikalniai, tai yra nuolatinis pavojus. Turbūt, dar ne visi pamiršo ir 2010 metais išsiveržusį Eyjafjallajökull ugnikalnį, sustabdžiusį visą lėktuvų eismą Europoje, sukėlusį milžiniškus nuostolius aviakompanijoms bei nepatogumus jų keleiviams.
Tačiau ši šalis turi ir kitą savo pusę – tai yra nuostabaus grožio šalis. Būtent jos kontrastai ir patraukė mane po 13 metų sugrįžti į Islandiją ir sukurti dokumentinį nuotykių filmą „Islandija: paklydę dykumoje“, kuris nuo sausio 31 d. bus rodomas visuose Forum Cinemas kino teatruose.
– Pirmą savo įspūdį apie šį kraštą taip pat pamenate?
– Tuo metu į kelionę išvykome penkiese. Prisipažinsiu, pirmasis šalies įvaizdis atrodė labai nemotyvuojančiai. Nusileidome oro uoste įsikūrusiame vidury pilkų ir nykių lavos laukų. Pūtė stiprus vėjas, buvo šalta, mus sutiko visiškai apniukęs dangus.
Diskutavome, ką reikės daryti, jeigu orai nepasikeis ir išliks tokie visą mėnesį, kurį mes turėjome praleisti mindami dviračius...
Tačiau saulė išlindo. Mes išvažiavome į vidinę salos dalį, atitrūkome nuo likusių turistų ir viskas pasikeitė. Islandija atsivėrė visu savo grožiu, akimirksniu suvokėme, kodėl į ją vykome...
Islandija keliautojus džiugina labai įvairiu kraštovaizdžiu: nuo įspūdingų, uolomis raižytų pakrančių ir fiordų, iki labai žalių slėnių bei krioklių. Salos vidinę dalį užkovojusios juodo smėlio dykumos, ledynai ir galingos nuo jų atitekančios upės.
– Praėjusių metų vasaros pabaigoje su žmona, taip pat keliautoja Dagne Gurevičiene, nusprendėte sugrįžti į Islandiją. Tačiau šį kartą vykote nebe dviračiu?
– 2022-ųjų pusmetį praleidome keliaudami dviračiais Šiaurės Amerikoje o įspūdžių patyrėme penkeriems metams į priekį.
Šios kelionės metu vis pasisukdavo kalba apie Islandiją. Man nuolatos viena ar kita vieta primindavo būtent šią šalį, tad kažkaip natūraliai išsivystė mintis, kad reikėtų ten sugrįžti.
Visgi praleidus pusę metų ant dviračių, žmona nedegė noru vėl sėsti ant jo, tad kompromisas buvo kelionė automobiliu.
Visgi, išlaikydami savo kažkokį keistą potraukį kankinti save, iš karto nusprendėme, kad kelionė turės būti sunkesniuoju maršrutu – skrodžiant Islandijos dykumas skersai ir išilgai.
Taip pat žinojome, kad norėsime daug laiko praleisti ant kojų, ne tik automobilyje, tad susiplanavome nemažai žygių pėsčiomis.
Islandijoje atradau patį save ir tai, kas mane vėliau pastūmėjo leistis į vis labiau laukinius pasaulio kraštus: Altajaus kalnus, Himalajus, Mongolijos stepes, Namibijos dykumas.
– Esate aštuonių filmų autorius. Įprastai sukurti filmą užtrunka ilgai, tai reikalauja ilgo planavimo ir pasiruošimo, tačiau šį kartą viskas buvo kiek kitaip?
– Važiuodamas į Islandiją negalvojau apie kino filmą. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skirdavome internetiniam turiniui, pavyzdžiui, visa Amerikos kelionė nugulė į daugiau nei 110 vadinamųjų vlog‘ų (liet. vaizdo tinklaraštis).
Bet kelionės metu ėmiau galvoti, kad parodyti šios šalies grožį įmanoma tik dideliame ekrane... Tie fantastiniai kraštovaizdžiai: ledynai, uolėti kalnai... sukėlus į Youtube, o šiam viską suspaudus, tiesiog nebeliktų grožio...
Tada apsisprendžiau sukurti filmą sau ir draugams, bet jį vis tiek norėjosi kažkur parodyti. Taip viskas išsivystė iki susitikimo su Forum Cinemas atstovais, kurie nusprendė, kad šis kūrinys vertas didžiojo ekrano.
Visgi filmas nėra vien tik apie gražius vaizdus. Norint suprasti, kaip Islandija pasikeitė nuo tada, kai Algirdas ją išvydo pirmą kartą, žiūrovas vaizdais ir pasakojimais vis sugrąžinamas į 2010-uosius.
Siužetas kupinas įspūdžių ir nuotykių, patirtų keliaujant šalyje, ir, žinoma, sunkių žygių pėsčiomis, kurių, kaip prisipažino, Algirdas, laukė su nerimu širdyje, mat pats savęs nelaiko geru žygiuotoju...
Filmo nuotaiką kuria jauki, šilta, kartais linksma, o kartais susimąstyti verčianti, Algirdo ir Dagnės emocija, ir pokalbiai.
– Ar galėtumėte apibendrinti, kas liko jūsų širdyje iš tų Islandijos dykumų?
– Sakau, kad Islandijoje paklydome metaforiškai. Iš tokių šalių, kaip ji, negali sugrįžti namo nepaliestas didybės ir grožio. Kaip visa tai atrodė, atsakymas jau greitai ir kino teatro ekrane.
Filmo premjera Vilniuje – sausio 31 d., Kaune – vasario 1 d., Klaipėdoje – vasario 2 d., Šiauliuose – vasario 3 d. Bilietai jau prekyboje.
