Kelionės į JAV kaina – užstatyti namai
Tiesa, patekti į išsvajotąjį kraštą nėra nei paprasta, nei pigu. Asmenys, užsiimantys nelegalių kelionių į JAV organizavimu, Gvatemaloje vadinami „kojotais“. Jų paslaugos paprastai atsieina 75–80 tūkst. kecalių (8300–8850 eurų). Kartais ir daugiau. Gvatemalos mastais tai sunkiai protu suvokiami pinigai.
Mokytojai, gydytojai ir tarnautojai šioje šalyje uždirba apie 1200–1500 kecalių (132–166 eurus) per mėnesį, o lauko darbininkai dar mažiau – apie 1000 kecalių (110 eurų). Norėdami išvykti į JAV, gvatemaliečiai užstato namus ar kitą giminės turtą bei ima banko paskolas.
„Pažįstu ne vieną žmogų, kuris nelegaliai dirba JAV. Kartais nesuprantu, kodėl jie išleidžia tiek pinigų, norėdami ten patekti. Juk Amerikoje jų niekas nelaukia, o ir darbą susirasti sunku. Žinoma, kai kurie sugeba įsitvirtinti ir atsiųsti pinigų Gvatemaloje likusioms šeimoms“, – pasakoja San Pedro La Laguna miestelyje gyvenanti Marta.
Dykumos spąstuose
Kojotai yra tarpininkai tarp geresnio gyvenimo ieškančių žmonių ir Meksikos–JAV sieną kontroliuojančių narkotikų baronų. Be jų žinios joks emigrantas apie kelionę į JAV net negali svajoti. Negana to, žmonės verčiami gabenti per sieną narkotikus. Nenori? Kulka į kaktą ir baigta.
Ne viename Holivudo filme matyti dykumą kertančių negalių imigrantų vaizdai nėra tik kino kūrėjų išmonė. Tiesa, norint pasiekti dykumą, laukia ilga ir sunki kelionė per Meksiką, kurios metu rizikuoji būti apiplėštas šalyje siaučiančių gaujų.
D.Trumpo grasinimas pastatyti sieną tarp JAV ir Meksikos davė netikėtų vaisių: nelegaliai sieną kertančių meksikiečių drastiškai sumažėjo. Tačiau žmonės iš Centrinės Amerikos valstybių ir toliau plūsta į JAV. Nemažai jų taip ir miršta dykumoje, nepasiekę savo tikslo. Kiekvienais metais dykuma pasiglemžia apie pusantro šimto gyvybių.
„Dykuma pavojinga vieta. Štai neseniai vieną kaimynystėje gyvenusį 25 metų jaunuolį, bandantį kirsti sieną, užpuolė ir sudraskė laukiniai žvėrys“, – šiurpiomis istorijomis dalinasi Marta.
Amerikietiškų autobusų metamorfozės
Viešojo transporto paslaugas teikiantys Gvatemalos verslininkai JAV yra dažni svečiai. Čia vykstančiuose aukcionuose jie perka naudotus amerikietiškus mokyklinius autobusus. Naujojo pirkinio iškart laukia ilga kelionė per Meksiką.
Paprastai visi parduodami autobusai yra geltonos spalvos, tačiau Gvatemalos gatvėse tokių mažai. Jų metalinės detalės nuchromuojamos, o korpusas perdažomas įvairiausiomis spalvomis.
„Norime, kad tie autobusai pavirstų kažkuo, kas būtų mūsų, gvatemalietiška“, – apie transporto priemonių metamorfozes pasakoja autobuso vairą sukantis Carlosas.
Kelionė tokiu vietiniu autobusu kainuoja bent keletą kartų mažiau nei turistiniu. Jų vairuotojai kelyje spaudžia iki dugno ir posūkiuose reikia stipriai įsikibti, kad neišlėktum iš sėdynės. Tokiomis sąlygomis po autobusą pirmyn–atgal kažkokiu mistiniu būdu vaikšto pinigus renkantis kontrolierius. Žmonių limito čia nėra, tačiau niekas ir neburba, jeigu reikia pasispausti keliems ant vienos sėdynės.
Autobusus dažnai sustabdo vietiniai policininkai ir paprašo visų vyrų išlipti. Tada kiekvieną nuodugniai apieško ir palinki laimingo kelio.
Šios prevencinės priemonės taikomos ne atsitiktinai. Gvatemaloje siaučia įvairios gaujos, kurios reketuoja vairuotojus ir verslininkus. Laiku nesusimokėjęs, rizikuoji būti nušautas arba susprogdintas kartu su savo autobusu. Kartais nukenčia ir niekuo dėti keleiviai. Būtent dėl šios priežasties, vis mažiau žmonių nori dirbti vairuotojais. Tačiau Gvatemala yra skurdi šalis, ir darbo pasiūlymai čia nesimėto.
Saugus turistinis burbulas
Nors Gvatemala, kaip ir kitos Lotynų Amerikos šalys, nuolatos patenka į dešimtukus valstybių, kuriose įvyksta daugiausiai žmogžudysčių, turistų tai neatbaido. Užsieniečiams sukurta infrastruktūra leidžia keliauti po Lotynų Ameriką saugiame burbule, kartais net ir nelabai nutuokiant apie kasdienius vietinių gyvenimo iššūkius. Be to, ne tik teisėsauga, bet ir šalyje įsitvirtinusios gaujos suinteresuotos, kad turistams nieko nenutiktų. Turizmas – vienas iš pagrindinių šalies ekonomikos variklių.
Gvatemalos sostinėje visos parduotuvės turi grotuotus langus ir pirkėjai į vidų neįleidžiami. Išsirenki prekę, pasakai pardavėjui, ir šis iškiša ją pro tarpą grotose. Net prie įėjimų į kai kuriuos viešbučius ar nakvynės namus įtaisytos kameros, kurios nusprendžia, kam atverti duris. Keliautojų pamėgtoje Antigvoje, Florese ar Atitlano ežero kaimeliuose tai negirdėti dalykai. Visos parduotuvės čia atviros.
Vietiniai perspėja, kad situacija skirtingose šalies dalyse nevienoda. Visgi matant ramiai tekantį jų gyvenimą, niekada nepagalvotum, kad kažkur, visai netoli, būna ir kitaip.
Demokratijos „žibinto“ nešimas Lotynų Amerikoje
JAV visuomet skambiai save tituluodavo demokratijos pasaulyje gynėja. Tačiau tokia ji yra nebent naivių vakariečių akyse. XX a. viduryje demokratiškų rinkimu metu į valdžią Gvatemaloje atėjo kairiąsias idėjas atstovaujantys politikai. Šitai nepatiko stambiesiems žemvaldžiams ir Gvatemaloje veikiančioms JAV įmonėms. Greitai naujoji valdžia buvo nuversta ir šalies vadovu tapo JAV remiamas Castillo Armas. Jis uždraudė visas kairiąsias partijas ir profesines sąjungas bei pradėjo uoliai tarnauti oligarchijos interesams.
1960 m. prasidėjo net 36 metus trukęs Gvatemalos pilietinis karas tarp valdžioje esančių dešiniųjų karinės chuntos ir kairiųjų sukilėlių. Kariuomenė persekiojo, žudė ir plėšė nekaltus žmones, prisidengdama kova su komunistais. JAV šioje istorijoje nebuvo tik pasyvi stebėtoja.
Amerikiečiai finansavo, tiekė ginklus ir treniravo Gvatemalos kariuomenę, kuri nesibodėdama savivaliavo šalyje. Po apsimestine kova už demokratiją visada slypėjo imperialistiniai JAV motyvai. JAV remiami kariuomenės perversmai vyko ne tik Gvatemaloje, bet ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Tai leido amerikiečiams išlaikyti įtaką regione ir suteikė šansą korporacijoms nebaudžiamai išnaudoti vietinius gyventojus bei jų žemėse slypinčius turtus.
„Kai kurie amerikiečiai labai supyksta, kai pasakai, kokius nusikaltimus padarė jų vyriausybė Gvatemaloje. Ne visi žino šias istorijas. Žinoma, kai kuriems atsiveria akys ir jie puola atsiprašinėti“, – pasakoja mokytoja dirbanti Estela.
Majai ir jų genocidas
Estela yra majų palikuonė. Pilietinio karo metu majai buvo diskriminuojami ir žudomi ištisais kaimais. Karinė chunta kaltino majus, kad šie esą remia kairiuosius sukilėlius. Jei dabar Gvatemalos mokyklose vaikai mokosi ispanų ir kurios nors iš dvidešimt vienos šalyje egzistuojančių majų kalbų, tai aštuntajame dešimtmetyje, kai Estela ėjo į mokyklą, majų kalbos buvo uždraustos.
„Vakare apie 20–21 val. visi gyventojai privalėdavo išjungti šviesą. Jei kareiviai pamatydavo lange degant šviesą, belsdavo į duris ir liepdavo tuojau užgesinti. Jie tikėjo, kad įjungta šviesa reiškia, jog komunistai planuoja perversmą“, – vaikytės prisiminimais dalinosi Estela.
Nusileidus saulei prasidėdavo susirėmimai tarp kariuomenės ir sukilėlių. Po pilietinio karo praėjus jau 22 metams, Gvatemaloje retai pamatysi vaiką su žaisliniu šautuvu. Karas čia nėra nei juokų, nei žaidimų objektas.
Šiandien majai Gvatemaloje sudaro apie 40 proc. gyventojų. Valdžia skatina jų kultūrą ir tradicijas. Spalvingais rūbais vilkinčios vietinės moterys atrodo lyg nužengusios iš senovinių laikų. Nors vietiniams gyventojams jau nebereikia kiekvieną vakarą krūpčioti nuo šūvių garsų, tačiau šalis vis dar kenčia nuo smurto.
„Tikiu, kad žingsnis po žingsnio viskas pasikeis, tereikia kantrybės“, – sako Estela. Kaip norėčiau ja tikėti.
