Mizgiriai būtų ir toliau saugoję savo paslaptį apie planuojamą atverti muziejų, jei ne Neringos meras Darius Jasaitis, pristatydamas sezono naujienas užsiminęs apie unikalų muziejų, kuris, kaip planuojama, liepą turėtų atverti duris. Meras 15min tikino buvęs apstulbintas to, ką pamatė įrenginėjamame muziejuje. Tiesa, smalsuoliams teks palūkėti, norint išvysti, kas gi vyksta už uždarų durų.
K.Mizgiris sako vis sulaukiantis pasiteiravimų ir norinčių kyštelėti nosį į muziejų, tačiau, kaip teigia, pusfabrikačio nėra ko rodyti, o ir girtis dar nėra kuo, tad dirba tyliai.
Jei darbai bus baigti sklandžiai, muziejus oficialiai duris atvers liepos 7-ąją, per patį Neringos kultūros sostinės dienų įkarštį.
O kad jau žvirblis išlėkė iš Neringos mero lūpų, K.Mizgiris sutiko 15min papasakoti, ką gi bus galima išvysti muziejuje. Pasidalijo ir eksponatų vaizdais.
Gintaras – gyvenimo meilė
„Mūsų gyvenimo meilė yra gintaras, norime įprasminti savo gyvenimą“, – pasakojimą pradeda neringiškis, kartu su žmona puoselėjantis ir Neringoje esančią gintaro galeriją.
„Tai mūsų su žmona Virginija gyvenimo tarpsnis. Surinkome eksponatus per mūsų visą gyvenimą. Prie jūros gyvenam, su ja draugaujam ir mylim – viskas bus atspindėta gintarų muziejuje. „Mizgiris Amber muziejus“ – taip ir vadinsis. Gintaro muziejuje bus skyriai – gintaro muziejus, meno galerija, gintaro kambarys, Šarapovo ošiantys gintarai, toks kabinetas, kur gintarai oš ir žmogus atsisėdęs galės klausytis. Esu fotografas, tad taip pat bus K.Mizgirio fotolaboratorija – mano visi įrankiai, su kuriais padarytos nuotraukos apkeliavo visą pasaulį ir parnešė Kuršių nerijai pasaulio aukso ir sidabro bei bronzos medalius. Dar bus gintaro dirbtuvė, visi dalykai įsikurs pastate per du aukštus“, – pasakojo K.Mizgiris.
Ir savi, ir dovanoti
Po įvairiausias šalis keliaudavusi pora buvo nuolatiniai įvairiausių gintaro, juvelyrikos parodų lankytojai, kurie žavėjosi svetur veikiančiais gintaro muziejais, tarsi po lašelį dėlioję ir savo naujo muziejaus kontūrus.
„Meksika, Dominikos Respublika, Japonija... Iš visur, kur buvome, parsiveždavome eksponatų, suvenyrų. Vežėme tikslingai, nes žinojome, kad bus eksponuojami muziejuje. Per 40 bendro gyvenimo metų surinkta kolekcija – tai ir už pieno butelį gauti gintarai, kiti dovanoti, E.Atkočiūnas didelį gintarą dovanojo su muse viduje. Tad vieni dovanoti, kiti įsigyti. Taigi įvairiais būdais eksponatai pateko pas mus, ne tik už pinigus, – sako gintarų mylėtojas. – Tą energetiką pajutę, žmonės tai idėjai padėjo vystytis, atsirado eksponatų per tiek metų ir vis daugėja – ir rinkiniai, ir morfologija, ir mėlynas gintaras, ir juodas, žalsvas, baltas, geltonas. Eksponatai po vieną gabalėlį surinkti, sunešti, kaip tas gandralizdis. Nieko neišmetėm, sukaupėm ir norim parodyti žmonėms. Žmogus nėra visagalis, jis gamtos nenugalės, žemė sukasi ir kaip tas gyvenimo ratas, kas žemyn, kas į viršų, suprantame ir norime patirtį palikti visiems“.
Iš visur, kur buvome, parsiveždavome eksponatų, suvenyrų. Vežėme tikslingai, žinojome, kad bus eksponuojami muziejuje.
Kai jo žmona Virginija ėmė dėlioti, kas gi pateks į gintarų muziejų, paaiškėjo, jog dailiai ir skoningai sudėlioti pavyks tik trečdalį kolekcijos. K.Mizgiris sako, jog perkrauti nesinori, nes lankytojas turi jausti malonumą akimis ir siela. Net ir visų inkliuzų sutalpinti tiesiog nepavyks.
Dėmesys Juodkrantės lobiui
Dėmesys muziejuje bus skirtas istoriniam Juodkrantės lobiui, kuris minimas pasaulio leidiniuose. Muziejaus sumanytojai įsitikinę, jog tai pats svarbiausias dalykas.
„Šį lobį sudėjom visą. Viso yra 430 amuletų, juos eksponuoti reikia vietos, bet svarbu palikti ir kitiems eksponatams, informacijai apie gavybą. Kaip, iš kur gaunamas gintaras? Iš jūros, kur sudaužyta Perkūno gintarinė pilis, antra – iškasama iš žemės, iš mėlynosios žemės, 60 m gylio. Kur dar vieta inkliuzams, o juose – gyvybė prieš 50 mln. metų, užkonservuota skaidriuose sakuose. Mokslui svarbiausia sakai, kuriuose ne visos rūšys išgyvena. Turistams svarbiausia įvairovė. Yra 270 gintaro spalvų ir atspalvių, mes sutalpinome 7–8”, – pasakojo K.Mizgiris.
Apie Juodkrantės lobį legendos sklando jau seniai, tačiau neaišku, kur gi paslėptas anuomet sukauptas lobis. Teigiama, jog Prūsijos muziejuje buvęs lobis buvo supakuotas ir taip gerai paslėptas, jog pėdsakai nė neaptikti. Vertingi gintaro amuletai, kurių suskaičiuojama 434, buvo iškasti per dvylika metų. Teigiama, jog maždaug 5 000 metų senumo amuletų nemažai yra dingusių, mat kasyboje dirbę darbininkai pradžioje radinius tiesiog kišdavo į kišenę, o vėliau suprasta, jog tai tikras lobis.
Būsimo gintaro muziejaus Nidoje prašymu šie amuletai P.Gudyno restauravimo centre buvo atkurti tiksliai kaip aprašyta ir atvaizduota knygose. K.Mizgiris pasakoja, jog buvo remiamasi R.Klepso knyga „Juodkrantės lobis“.
Oš gintarai
Muziejaus lankytojai galės išgirsti ir ošiančius gintarus. Tiesa, apie visa tai K.Mizgiris neatvirauja, sako, girtis tiesiog per anksti, o jų darbo vaisius įvertins lankytojai.
Šių neringiškių kolekcijos dalį lankytojai gali išvysti sostinėje, Baltijos gintaro meno centre, Mykolo gatvėje 12. Šių kolekcijų K.Mizgiris sako nedrįsęs ardyti ir perkelti į naują vietą, kuri įsikurs Nidoje, Naglių g. 27.
„Turi eurą ar centrą ir investuoji į eksponatą. Ir tokiu būdu esi turtingas moraline prasme. Viską darome iš savo santaupų, iš to, ką uždirbame iš turistų“, – šypsosi neringiškis ir priduria, kad geriau būti paskendus gintaruose, nei piniguose.
„Turėtų būti įdomu... Nenoriu atsiskleisti, bet kai pamatysit, turėtų patikti. Lankėmės Paryžiuj, Berlyne, Niujorke, Vašingtone, Čikagoj, Japonijoje, Kinijos muziejuose ir matėme, surinkome daug idėjų, parvežėme į Lietuvą, bandome tas idėjas realizuoti“, – pokalbį užbaigia K.Mizgiris, jau greit su žmona atversiantis dar vienos turistams skirtos erdvės duris Nidoje.
Miesto meras sako, jog tai geriausia, kas galėjo nutikti kurortui, mat vietoj muziejaus greičiausiai šiose patalpose būtų įsikūręs dar vienas viešbutis.
