2019 m. vasario 17 d. Vilniaus oro uoste renkamės ankstyvą rytą (po 5 val.). Pasišnekėjome apie pėsčiųjų žygį dviem savaitėms. Ar mes jau pasiruošę žygiuoti tolimajame Madeiros krašte? Taip, mes pasiruošę!
Apvyniojome kuprines polietileno plėvele. 6.35 val. išskridome iš Vilniaus į Frankfurtą. Po valandos – skridome iš Frankfurto į Lisaboną. Ten, kol laukėme kito lėktuvo, Tomas Kuzminskis ištraukė Madeiros žemėlapį, ir sudėliojome visą maršrutą. Nuo pat kelionės pradžios lydi gera nuotaika!
Štai skrendame, matome artėjančią Madeiros žemę pro lėktuvo langą. Neramiai galvojome, kaip nusileisime – juk Madeiros oro uostas dėl trumpo nusileidimo tako laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje. Bet viskas įvyko sklandžiai ir sėkmingai.
Mus pasitinka gaivus nuo Atlanto vandenyno atneštas oras, ir vykstame į Funšalį. Nuo seno šis Madeiros oro uostas buvo vadinamas „Funšalio“, tačiau 2017 metais buvo pervadintas Christiano Ronaldo vardu, kadangi šis garsus futbolininkas yra gimęs saloje.
Čia jau mūsų laukė iš kitos šalies atskridęs Edgaras Vaskelis. T.Kuzminskis ištraukė butelį kurui, Kazimieras ir Edgaras nubėgo pripilti benzino.
Pradėjus temti pagaliau važiuojame autobusu. Pirmi vaizdai – važiuojant pro Mašiko miestą, tarp kalnų vingiuotu, siauru keliu. O žmonės čia pastato namus ant uolos!
Ir čia prasidėjo pirmasis iššūkis. Adas krapštė, vėl kažką krapštė kišenėje... Ir suprato, kad pametė asmens tapatybės kortelę! Jam ūpas nukrito, prašė grįžti į Madeiros uostą, kuriame tikriausiai ir pametė. Tomas ramino – dar paieškok kišenėje ir kuprinėje. Vis važiavome tolyn.... Kruopštus Adas vis dar ieškojo, bet niekur kortelės nerado. Dar kartą prašė grįžti į oro uostą...
Tomas suko galvą, kaip išspręsti situaciją, ir sumanė susisiekti su vienu portugalu. Paprašė jo padėti atgauti Ado tapatybės kortelę, o nuoširdus portugalas sutiko padėti. Jis nuvyko į Madeiros oro uostą, o mes išlipome iš autobuso. Jau buvo tamsu, įsižiebėme savo prožektorius. Žygiavome į ryčiausią salos tašką.
Pasiekėme stovyklavietę, kurioje jau stovėjo geltona palapinė, iš jos išlindo du žmonės. Pasisveikinome, parodėme žemėlapį, iš kur atvykome į Madeirą. Jie – du po salą keliaujantys ir žygiuojantys vokiečiai.
Greitai pastatėme dvi savo palapines ir išvirėme vakarienę. Kol naktį valgėme, minėtas portugalas mums pranešė gerą naujieną. Oro uosto policijos ofise yra laikoma Ado tapatybės kortelė. Adas jau atsipalaidavo ir plačiai nusišypsojo! Nuėjome ir kietai užmigome.
Vasario 18 d. atsikėlėme be žadintuvo. Išlipome iš palapinių ir pasijutome lyg kitoje planetoje – aplink pilkos uolos, nuklotos raudonomis dulkėmis. Vakar naktį žygiavome ir nematėme visko aplink. O ryte išvydome ir Ponta de Sao Laurensu iškyšulį. Žygiavome visą dieną.
Pėsčiųjų žygis pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Nešėme kuprines, lipome aukštyn ir žemyn. Kojų raumenis degino skausmas. Patyrėme ir smulkių traumų... Labai troškome atsisėsti – tą padarius iškart atsileido kojų skausmas. Širdyse darėsi lengviau ir šviesiau.
Vakarop pradėjo lyti. Pastatėme palapines po namo pastoge – jos taip nesušlapins. Naktį jau laikas miegoti.
Vasario 19 d. ramiai atsikėlėme, neskubėjome krauti daiktų ir palapinių į kuprines. Netikėtai atėjo geranoriškas žmogus ir atidarė namo duris, pabendravome su juo. Išruošėme žygiuoti.
Kūnas po truputį priprato prie žygio krūvio. Ėjome palei drėkinimo kanalus – levadas. Akis dar nepratusi prie kalnų ir skardžių, tad norėjosi stoti ir paveiksluoti kiekviename žingsnyje.
Ilgai pasiekėme Ribeiro Frio. Pasitarę nusprendėme nesidaryti vakarienės, o užsukome į restoraną ir atsipūtėme. Skaniai pavalgėme upėtakių. Ribeiro Frio jie itin geri, nes miestas augino šias žuvis tvenkinyje, į kurį teka levados upelis.
Vasario 20 d. ryte dar ir apžiūrėjome šiuos tvenkinius, kuriuose augo daug upėtakių. Ir leidomės į kalnus. Pradėjus smarkiai lyti, teko ieškoti pastogės. Radome stovyklavietę – koks džiaugsmas!
Džiaugsmą kiek temdė tai, kad stovyklavietėje susiformavo didžiausios balos... Ieškojome malkų – o jos visos šlaputėlės.
Tuomet Tomas ir Algirdas nuėjo prie vieno namo ir pabeldė duris. Netikėtai pasirodė miškų girininkas. Sunkiai gestų pagalba bandėme paaiškinti, kad ieškome sausų malkų. Buvo sunku susikalbėti, girininkas nemokėjo anglų kalbos. Tomui šovė į galvą mintis – parodyti malkų nuotrauką telefone. Tiek ir tereikėjo – pagaliau girininkas suprato ir palydėjo mus į malkinę.
Atsinešę nemažai malkų, pastogėje sukūrėme laužą. Bent jau sušilome, bet vis tęsėsi lietus. Bandėm nakvoti pastogėje – sudėti bluostą sėdėdami ant kėdžių. Tomui, Kazimierui ir Algirdui tai buvo taip nepatogu, kad niekaip nepavyko užmigti – mintyse buvo tik minkštos lovos troškimas.
Ieškojome, kaip spręsti problemą – pamiegoti juk reikia. Tad trys žygeiviai nusprendė nakvoti WC namelyje – ten pasiklojo kilimėlius ant grindų. Buvo juntamas šlapimo kvapas, bet svarbiausia – gerai išmiegoti.
Vasario 21 d. Vieni išsimiegojo geriau, kiti prasčiau. Vieni labiau sušalo... O stovyklavietėje vis dar be paliovos lijo. Apsitarėme, teko pakeisti žygio planą. Nusprendėme grįžti į Madeiros oro uostą atsiimti Ado tapatybės kortelės. Iš stovyklavietės žygiavome iki Santanos. Lijo, lijo... Visi drabužiai prisigėrė lietaus, peršlapo. Bet Santanoje sužavėjo trikampiai ryškiaspalviai nameliai, kokius statė salos kalnuose gyvenantys žmonės.
Ieškojome viešojo transporto, kaip grįžti į oro uostą – bet reikėjo laukti autobuso beveik pusantros valandos. Nenorėdami gaišti tiek laiko, susprendėme važiuoti taksi – geltonu mikroautobusu. Išprašėme sumažinti kainą, ir taksi vairuotojas nuvežė mus į Madeiros oro uostą. Ten atgavome Ado tapatybės kortelę – kaip jis plačiai nusišypsojo ją vėl turėdamas!
Po to grįžome į Madeiros sostinę – Funšalį. Užsukome į kavinę, pasirūpinome visų baterijų įkrovimu, skaniai privalgėme portugališkų patiekalų. Sulaukėme portugalo, kuris padėjo mums su tapatybės kortele – padėkojome jam už pagalbą.
Jis mus palydėjo į mokyklą, kurioje dirba gestų kalbos mokytoju. Pristatė jiems mūsų žygį Madeiroje, paplepėjome su mokiniais. Tuomet užsukome į garsiąją „Pereira D‘Oliveira“ vyninę, kur turo metu susipažinome su vyno gamybos procesu. Jo taip pat paragavome ir nustebome, kad nereikėjo mokėti už vyno ragavimą.
Užsukome į žymųjį Funšalio turgų, kuriame – švieži egzotiniai vaisiai, daržovės, prieskoniai ir žolelės. Ragavome tokių vaisių, kurių nėra Lietuvoje. Truputį nusipirkome jų ir kelionei, prisidėjome į kuprines. Vakare nuvažiavome į kitą stovyklavietę ant kalno.
Vasario 22 d. Puikus oras! Kraštovaizdžio panorama gniaužia kvapą. Susikrovėme į kuprines daiktus, išsiruošėme žygiui. Laukė dar didesnis iššūkis – kopti į 1862 m kalno viršūnę. Ėjome sudėtingu keliu, atsidūrėme net virš debesų. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą.
Pasiekėme Madeiros aukščiausią tašką Pico Ruivo. Tiek čia atsivėrę vaizdai, tiek vaizdai žygiuojant tikrai verti to prakaito ir nuovargio.
Viršūnėje stebėjome ir nuostabų saulėlydį.
Vasario 23 d. Ryte pavalgėme ir žygiavome toliau – tai leidomės žemyn, tai lipome laiptais. Visą kelią grožėjomės gražiausiais gamtos peizažais. Pasiekėme Pico do Areeiro viršukalnę, kurioje veikia kavinė. Buvo puikus oras, atsipalaidavome...
Po keletą valandų vėl lipome žemyn, ir vėl kopėmė aukštyn. Ir ėjome vingiuotu keliu. Pasiekėme Curral das Freiras apžvalgos aikštelę, nuo kurios matėme visą slėnį.
Vasario 24 d. Stovyklavietėje išaušo nuostabus rytas. Maišėsi šiltas ir vėsus oras... Netrukus pasiekėme Sao Vincente, pamatėme požeminius urvus.
Vėliau lipome aukštyn ir išsiskyrėme. Trys žygeiviai (Algirdas, Adas ir Kazimieras) pasirinko ilgesnį kelią, kiti – trumpesnįjį. Trise nuėjome gilyn į mišką ir.. įstrigome. Kiti laukė pusantros valandos, kol galiausiai iš spygliuočių krūmų išlipo trys nukentėję žygeiviai. Įsivaryta daug rakščių, ir spyglių, buvo ką veikti juos traukiant.
Naktį sparčiai nužingsniavome iki stovyklavietės, susikūrėme laužą ir pavalgėme naktipiečius.
Vasario 25 d. Išruošėm judėti toliau. Žygiavome ilgiausiu tuneliu. Lipome į kalną, ėjome per geltonus krūmus. Laikas greitai bėgo. Pradėjo temti – naktį ėjome su prožektoriais iki stovyklavietės. (Ir vėl kaip vakar – nužygiavome naktį).
Vasario 26 d. Pasimokėme, kad vakar ir užvakar labai vėlai išėjome iš stovyklavietės. Atsikėlėme anksčiau, pavalgėme ir leidomės į kelią. Patekome į mistinę vietą. Ėjome per laurų mišką, apgaubtą rūku. Labai įspūdingi medžių spiečiai. O dar kiek daug karvių laisvai ganosi!
Tuomet mūsų laukė Porto Moniz baseinas. Buvom nesimaudę duše, nebuvo nei paplūdimo, nei ežero, nei upės. Smirdėjome... Rūbai – prisigėrę ir prakaito, ir dūmų kvapo. Sparčiai žingsniavome, kad tik greičiau pasiektume baseiną – taip troškome išmaudyti...
Pagaliau mes – natūraliame vulkaninės kilmės baseine! Į čia atplūsta vanduo iš vandenyno, o jo temperatūra baseine siekia +18 C.
Laikas greitai bėgo. Nutarėme važiuoti taksi į Ponta do Pargo. Pasiekėme švyturį ir apžiūrėjome kraštovaizdį.
Temstant prašėme apsaugininko leisti nakvoti prie švyturio. Bet neleido – parodė žemėlapyje, kur galima nakvoti prie kavinės. Pasiekėme kavinę, esančia už 2 km, bet ji buvo uždaryta. Na ką, nakvojome prie jos.
Vasario 27 d. Žygiavome lengvesniu keliu. Matėme pajuodusią žemę ir apdegusius medžius. Šiose vietose gaisrai padarę didelę žalą. Akim labai trūko žalumos. Žygiavome iki Rabacal. Atsidūrėme prie didelio, ilgo ir tamsaus tunelio. Lindom į jį, ir iš jo išlindome kitoje kalno pusėje. Miškas ir kalnas vėl žaliuoja!
Pasiekėme Rabacal kavinę. Atsipalaidavome ir skaniai pavalgėme. Laikas bėgo, jau temo. Ir vėl jau laikas ieškoti stovyklavietės... Radome ją, bet čia nėra pastogės. Tomas žemėlapyje rado tokią, kur būtų stogas. Ėjom, neradom... Truputį pradėjo lyti. Algirdas bandė grįžti į kavinę, bet ji jau buvo uždaryta. Bet pabeldus į langą pasirodė vyras, kuriam gestais paaiškinus, kad ieškome pastogės, jis parodė vietą, kur galima nakvoti. Pasirodė, kad pastogė – visai šalia, tereikėjo nulipti žemyn. Sukėlė nuostabą – puiki pastogės vieta! Matosi kalnų panorama nuo kavinės. Nuostabiai praleidome laiką stovyklavietėje.
Vasario 28 d. Susikrovę daiktus ir palapines į kuprines, paprašėme leisti jas pasilikti kavinėje. Nuoširdus pardavėjas sutiko jas pasaugoti atskiroje patalpoje. Be kuprinių lengvai, greitai žygiavome levados taku (25 Fontes). Take pilna laiptelių, medžių šaknų, prikritusių akmenų, susiaurėjimų ir kitokių kliūčių.
Priėjome prie levados pabaigos. Kriokliukai bėga į skaidrų ežerėlį. Tomas, Valdas ir Algirdas drąsiai pasinėrė maudytis. Vanduo – labai šaltas, tai atbaidė kitus. Kiek daug turistų paveikslavo plaukiančius žygeivius ežerėlyje.
Prisimaudę, pradėjome lipti žemyn. Pasiekėme Ponta Do Sol miestą. Pavakare užsukome vakarieniauti, vėl skaniai pavalgėme, pailsėjome. Jau laikas ieškoti nakvynės... Tomas pasiūlė statyti palapines prie bažnyčios. Temstant nužygiavome prie jos.
Nedrąsiai, bet nusprendėme čia nakvoti. Kaip benamiai uždėjome kilimėlius ir miegmaišius ant žemės prie bažnyčios atvirame lauke. Matėme giedrą dangų, daug žvaigždžių. Greitai užmigome.
Vasario 29 d. Atsikėlėme ankstyvą rytą, nevalgėme net pusryčių. Skubėjome prie autobusų stotelės. Nuvykome prie garsiojo Cabo Girao.
Prie skardžio parko vėliau pavalgėme pusryčius, nuėjome ant įspūdingi skardžio, kuris virš Atlanto bangų iškilęs 590 metrų pietinėje salos pakrantėje. Įrengta stiklinė apžvalgos aikštelė, iš kurios galima pažvelgti tiesiai į po kojomis atsiritančias Atlanto bangas.
Po to leidomės į Madeiros sostinę. Tai vienas moderniausių Portugalijos miestų su gerais sutvarkytais keliais, jaukiomis ir žaliomis gatvelėmis, pėsčiųjų promenadomis. Miestas įkurtas kalnų papėdėje, iš kurio tarsi amfiteatro atsiveria vaizdai į vandenyną, uostus.
Nupirkome funikulieriaus bilietus, per 15 minučių pasikėlėme iš Funšalio centro į Monte kalną. Madeiros sostinę pamatėme iš viršaus. Kalno viršūnėje įkurtas botanikos sodas, kurį traukia apžiūrėti daug turistų. 3,5 ha užimančiame sode surinkta ne tik visų Madeiroje augančių augalų kolekcija, bet atvežta augalų iš įvairiausių planetos kampelių.
Nusprendėme nusileisti toboganu nuo Monte kalno. Jis primena medines roges. Toboganai pagaminti iš pintos vytelių sofutės ir dviejų medinių bėgių. Roges vairuoja baltai apsirengę du vyrai. O vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis ir juodais guminiais batais būna stabdžiais.
Važiavome autobusu į garsųjį Ponta do Garajau miestą. Naktį išlipome ir nužygiavome iki Karaliaus Kristaus aikštelės. Nakvojome ant skardžio.
Kovo 1 d. Puikiai išmiegojome. Pabudę iš palapinės matėme Kristaus skulptūrą.
Ramiai krovėme daiktus į kuprines, pavalgėme pusryčius. Pavakare vykome į Madeiros oro uostą. Naktį turėjome skristi į Lietuvą.
Oro uoste padavę bilietus darbuotojui, likome priblokšti – „Lufthansa“ atšaukė skrydį. Sugedo nuotaika. Bet informacijos biuro darbuotojas padėjo mums susisiekti su oro linijų bendrove – gavome kitus bilietus skrydžiui ryte. Pernakvojome Madeiros oro uoste.
Kovo 2 d. Atskridome į Lietuvą be jokių incidento. Laimingai grįžome namo!
Labai daug nuveikėme Madeiroje, pamatėme gražiausią Madeiros gamtą. Išlindome iš komforto zonos. Pasijautėme ir kaip benamiai...
Kas mums labiausiai įsiminė?
Tomui – įspūdingas Madeiros oro uosto pakilimo-nusileidimo takas su betoninėmis kolonomis. Kiek kentėjo tris dienas nuo lietaus ir peršlapusių drabužių.... Džiaugėsi, kad žygeiviai sunkiai pasiekė kalno viršūnę. Labai patiko vingiuotas takas kalnuose. Žavėjosi levadomis, kuriose yra daug upėtakių. Deja, žygeiviai neleido Tomui neštis meškerės – kad nebūtų per sunku... Per 2 savaites kiek trūko miego, šiltų drabužių. Bet jį sužavėjo vasaros toboganas (rogės). Nereikėjo nė žiemos rogių! Per dvi savaites Tomą kankino kelio skausmas, bet jis džiaugėsi įvykdęs pėsčiųjų žygį įspūdingoje Madeiros gamtoje.
Valdą labiausiai žavėjo gamta. Labai patiko kalnų viršūnės. Jis džiaugėsi, kad ir numetė svorio per šias dvi savaites.
Kazimieras taip pat didžiausias pagyras skyrė nuostabiai Madeiros gamtai. Jam labai įstrigo ir pastogė, kurioje buvo galima susikurti laužą. Ir galimybę priragauti egzotiškų vaisių, kurių nėra Lietuvoje.
Adas iš šios kelionės tikrai prisimins ir pamestą asmens tapatybės kortelę. Jis net nesivaizdavo, kaip be jos būtų reikėję grįžti į Lietuvą.
Edgarui labai įstrigo smagi akimirka žygyje: vienoje vietoje tiesiai virš tako krenta kriokliukas, kurį kad ir kaip bandai aplenkti, vis tiek patenki į dušą.
Algirdas žavėjo nuostabia Madeiros gamta. Žygiavo ir pamatė žadą atimantį besikeičiantį salos peizažą su daug stačių skardžių. Labai smagu buvo maudytis ir vandenyno baseine, ir ežeriuke prie krioklių.
O svarbiausia – žygeiviai pasiėmė daug patirties išeidami iš komforto zonos. Po dviejų savaičių grįžus namo net buvo keista juose būti.Jau priprato leisti dienas be namų it valkatos... :)
