 |
| E.Goubytės nuotr./Lesbiečių istorijos archyvas iš išorės |
„Aš tik norėjau išsiaiškinti, ar ji iš tikrųjų tokia, kokią aš ją įsivaizduoju“, – atrodo, šita pilkai balta apdulkėjusi CampFest dėžė slepia savyje puikias istorijas, nuo kurių verta nubraukti dulkes. Nekantraudama skaitau toliau: „Galiausiai man pavyko kelioms minutėms pakalbėti su ja viena. Sutarėme, kad pokalbį pratęsime vėlai vakare po koncertų, jos namelyje ant ratų, o kadangi namelių festivaliui buvo parūpinta daugybė ir visi jie atrodė panašūs, ji paliks įjungtą šviesą, kad aš žinočiau, kuris yra jos“. Namelių ant ratų su įjungta šviesa tą naktį buvo ne vienas, todėl tik atsidarius keliomis „ne toms durims“, pavyko surasti reikalingąsias“.
Tą naktį šviesa taip ir neužgeso, o ryte atlikėjos Dianne Davidson ir Doney Oatman nusprendė, kad tokių vakarų jų gyvenime privalo būti daugiau. Jos tapo pora, o šią istoriją CampFest moterų festivalio kuratorei jos papasakojo 1995 m., po aštuonerių metų, praleistų kartu.
Aš – Lesbiečių istorijos archyve Brukline. Sėdžiu šalia didžiulio Viktorijos laikus menančio stalo, prie kurio prieš gerą šimtmetį pasiturinti buržua šeima su savo patriarchu šio baldo gale valgė vakarienes, o aš šiandien skaitau, kaip moterys, mylinčios moteris, jas pradėjo mylėti ne paslapčiomis pogrindiniuose baruose ar savo miegamuosiuose, bet miestų skveruose, kavinėse, moterims skirtuose festivaliuose .
 |
| E.Goubytės nuotr./Grožinės literatūros kolekcija |
Niujorkas – bene geriausia vieta pasaulyje pasinerti į LGBTQ (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai ir kvestionuojantys) kultūrą. Be galvą svaiginančių LGBTQ spektaklių, komikų, vakarėlių ar net operos, miestas turi ir istorinį „Stonewall“ barą, kurio svarbą LGBTQ teisių plėtrai pabrėžė ir prezidentas B. Obama ne bet kokioje, bet savo inauguracinėje kalboje! Taip, čia tikrai gali pajusti LGBTQ kultūros gylį, kuri neapsiriboja pigiais fonograminiais koncertais. Dalyvauti eisenoje už lygias teises, švilpti ir ploti kartu praeiviais, nuo kurių policijai maršo dalyvių saugoti nereikia... Arba sėdėti kalnus informacijos turinčiame lesbiečių istorijos archyve ir, siurbčiojant arbatą, skaityti meilės istorijas ar senus laikraščius, kurie savo aprašomomis realijomis kartais atrodo tokie lietuviškai iki skausmo pažįstami.
 |
| E.Goubytės nuotr./Darbo vieta lankytojams |
 |
| E.Goubytės nuotr./Off our backs - moterų žurnalas |
Pamačiusi mano susidomėjimą, viena iš Archyve dirbančių savanorių – Rachel – pasiūlo man aprodyti pastato užkampius. Lubas siekiančios pilkų dėžių lentynos rūsyje – tik dalis didžiausio pasaulyje lesbiečių archyvo. Antrame aukšte jų ne ką mažiau, atrodo, kiekviena, kad ir mažiausia archyvo erdvė, užpildyta knygomis, fotografijomis, lankstinukais, atvirutėmis, konferencijų medžiaga, dažnai niekur nepublikuota poezija, asmeninėmis nuotraukomis, laikraščiais ir pan., kurie neleidžia užmarštin nugrimzti moterų istorijai. Akis užkliūva už įvairaus storio aplankų su šalių pavadinimais – Nyderlandai, Japonija, Albanija, Zimbabvė. Rachel paaiškina, kad archyvas kaupia medžiagą ne tik apie JAV lesbiečių istoriją, tačiau apie Lietuvą jame dar nieko nėra...
Nusitveriu pluoštą laikraščių ir su Rachel leidžiamės atgal į pirmą aukštą. Jame daugiau erdvės, nors sienų „dekoras“ panašus – baltos lentynos, pilnos knygų – nuo bene garsiausios atviros lesbietės rašytojos ir esėistės Adrienne Ritch iki praėjusio amžiaus 4-5 deš. pigių detektyvų, kuriuose lesbietės vaizduotos kaip kriminalinis elementas. Suprunkščiu iš juoko – „Keršto dievas“, „Tamsos dukterys ir tamsūs angelai“, „Tamsioji žmona“, „Medžiotojos“ – jei šių „veikalų“ autoriai nebūtų rašę apie lesbietes, jų knygos gulėtų tik jų anūkų asmeninės bibliotekose. Archyvas jas saugo kaip šaltinį, atspindintį tuometinį visuomenės požiūrį į moterų homoseksualumą. Dar Rachel primena, kad prieš 60 – 70 metų tokios knygos buvo vienintelė kalbėjimo apie homoseksualumą forma, kad ir nelabai vykusi.
 |
| E.Goubytės nuotr./Erotikos kolekcija |
Kresteliu ant violetinės sofos šalia kitos savanorės Shawn skaityti savo iš antro aukšto atsineštų laikraščių. „Labai patogi sofa, ar ne,“ – pasako Shawn, aš linkčiodama pritariu, mintyse svarstydama, ar ji omenyje turi tą patį, ką ir aš.
 |
| E.Goubytės nuotr./Laiptai archyve |
Laikraščiai iš visiškai atviros ir ramios archyvo aplinkos perkelia į neramius dvidešimto amžiaus 6 – 9 dešimtmečius, kurie atrodo tokie panašūs į šiandienines Lietuvos realijas. 1981 m. balandžio mėn. „Womannews“ rašo apie tai, kaip ypač konservatyvi krikščionių grupė, kurios lyderis buvo artimas tuometinio JAV prezidento Reagano draugas, bandė prastumti „Šeimos apsaugos aktą“. Atrodo, jog tų politikų pasisakymus bus užmatęs ir Petras Gražulis, išsivertęs su „Googletranslate“, pridėjęs keletą lietuviškų pagardų ir dabar kartoja lyg užsuktas Lietuvos žiniasklaidoje. Taip, Niujorke homoseksualai irgi kažkada vadinti iškrypėliais ir ištvirkėliais. Tačiau šiandien jie – viena iš miesto gyvenimo arterijų. Ir, taip, atvira lesbietė yra viena realiausių kandidačių tapti miesto mere kitų metų rinkimuose. Vilniuje tai turėtų įvykti po maždaug dvidešimties metų.
Tačiau laikraščiuose ne tik slogios naujienos: juose reklamuojasi teisininkų firmos, kavinės, kepyklos, kirpyklos, įdarbinimo agentūros. Atrodo, 9 – ojo dešimtmečio pradžios Niujorke nėra rajono, kur nevyktų feministiniai poezijos skaitymai ar pjesių statymai. O vieną adresą aptinku visai šalia, kur aš gyvenau, kai tik persikrausčiau gyventi į Niujorką. Ten prieš trisdešimt trejus metus vyko diskusiją apie seksizmą operoje „Traviata“! O aš kaip tik turiu bilietą į Niujorko Metropoliteno operos naująjį „Traviatos“ pastatymą! Laukiu „Traviatos“, bus daugiau...
