Bergamo provincijos Scalve slėnis dovanoja įspūdingus vaizdus – snieguotų Alpių vaizdai, žalios pievos... Atrodytų, idiliška vieta, tačiau 1923 m. čia įvyko šiurpus įvykis, vadinamas „Gleno tragedija“.
XX a. pradžioje, sparčiai augant energijos paklausai, hidroelektrinės buvo tapusios pažangos sinonimu, rašo „Atlas Obscura“. Jos tarsi rodė žmogaus pergalę prieš galingą vandens jėgą. Tačiau ne visada žmogui pavykdavo įveikti gamtą.
1916 m. prasidėjo hidroelektrinės prie Gleno upės Scalve slėnyje statybos. Nuo pat pradžių projektas neatrodė itin sėkmingas – tiek medžiagos, tiek darbas buvo prasti, o pritrūkus pinigų buvo net pakeistas pats užtvankos planas. Iš pradžių buvo statoma gravitacinė, tačiau įpusėjus darbus nuspręsta ją visgi daryti arkinę.
Vos ją pabaigus regione buvo sulaukta gausaus lietaus, kuris pripildė rezervuarą. Atsirado ir keli plyšiai užtvankoje, kurie sukėlė didelį nerimą slėnio gyventojams.
Tragedijos laukti ilgai nereikėjo. 1923 m. gruodžio 1 d., 7.15 val., centrinė užtvankos dalis griuvo. Ant slėnio kaimelių išsiliejo 4,5 mln. kubinių metrų vandens. Žuvo 356 žmonės, buvo sugriauti pastatai, keliai, tiltai.
Užtvankos griuvėsiai taip ir liko stovėti. Dabar jie tapę populiaria žygiuotojų po kalnus lankoma vieta – niūrus industrinis palikimas įspūdingų kalnų peizaže.
