Vilnius–Nordkapas – 4 dienos kelio! Žinoma, kaip ir pridera – su pažintine, aktyviąja veikla pakeliui. Tačiau atstumas ne iš trumpųjų, jau vien į žemėlapį pažiūrėjus – akivaizdu, kad veikti yra ką. Pakely ir šiaurietiška monotonija gali apimti bei į mintis ateiti atsakymas, kodėl mums atrodo, jog šiauriečiai lėti. Užteks laiko viskam: ir pamiegoti į valias, ir kelis žygius gamtoje atlikti, ir su Vilniumi susigiminiavusį Joensu (Šiaurės Karelijos sostinė) aplankyti.
Nordkapas pasitiko mus, kaip ir pridera jam, žvarbiu vėju bei +7° šiluma. Gali, žmogau, daug svajoti, įvairiai įsivaizduoti, bet tai, kaip prieš tave atsiveria Nordkapas, iš anksto nesudėliosi! Vieni pamatę jį iš džiaugsmo pasiruošę nušokti nuo uolos. Gerai, kad supratingi norvegai tvorelę pastatė tokiam atvejui. Kitiems irgi smagu, gera, bet šalta. Tretiems, per klaidą patekusiems į tokią ekspedicinę kelionę, net labai šalta. Kai stipriau papučia vėjas, jie ima save kvestionuoti: „Koks velnias traukė mus į tą galerą? Gal geriau būtų buvę bambas padeginti Egipte ar Maljorkoje...”
Pagal įvairius šaltinius, kelionės į Nordkapą pradėtos rengti daugiau kaip prieš 100 metų – XIX a. pabaigoje. Tais laikais, kai Europos keliais riedėjo pirmieji K.Benco ir G.Daimlerio karietą primenantys automobiliai, į šį kraštą plaukdavo laivais. Numetus inkarą netoli kranto, ant vandens nuleisdavo valteles ir įspūdžių ištroškusius smalsuolius atplukdydavo prie skardžio. Palypėjus serpantinais 300 metrų į viršų, jie atsidurdavo Europos pakraštyje. Gerokai vėliau – XX a. viduryje – norvegai nutiesė 40 kilometrų įspūdingą kelią per kalnus. Taigi turistams atsirado reali galimybė iš salos pietuose esančio uosto Nordkapą pasiekti keturrate transporto priemone.
Daugeliui žmonių žinoma, kad Nordkapas nėra tikrasis šiauriausias Europos kyšulys. Toks titulas jam suteiktas dėl kitų priežasčių. Magerojos saloje, visai greta Nordkapo esančio pusiasalio, šiauriausia vieta yra keliais kilometrais toliau į šiaurę. O reali žemyninės Europos šiauriausia vieta yra vos už 6 kilometrų į rytus nuo Nordkapo esantis Nordkinas.
Nordkapo reikšmę intuityviai pradedi suprasti tuomet, kai vieninteliu keliu, vedančiu palei Barenco jūrą, važiuoji jau minėtos Magerojos salos link. Kažkaip nerealiai idealus kelias, lygiausias asfaltas ir dar amžino įšalo žemėje. Paskutinis posūkis ir tolumoje už sąsiaurio visų akis prikausto Magerojos, salos, kurioje yra Nordkapas, kontūrai.
Žemėlapyje šioje vietoje pažymėta prieplauka, iš kurios keltas turėtų perkelti į kitoje sąsiaurio pusėje įsikūrusią Honingsvago gyvenvietę – Magerojos salos administracinį centrą, kuriame gyvena beveik 4000 žmonių. Tačiau prieplaukos lyg ir nebūta, o kelias bėga tolyn sąsiaurio pakrante su pakelėje Nordkapo kryptį rodančiais kelio ženklais.
Paklūstame vietinei tvarkai ir viešai pareiškiame nepasitenkinimą žemėlapį sudariusiais kartografais už tokią klaidą. Kelios minutės kelio ir prarandame orientaciją žemėlapyje. Kelias leidžiasi žemyn po sąsiaurio dugnu į tunelį! Taip, taip. Ir nepamirškime, kad esame 71° šiaurės platumoje. Beveik septynių kilometrų tunelis po jūros dugnu į beveik negyvenamą salą, kurioje gyventojų tankumas tesiekia vos kelis žmones kvadratiniame kilometre.
Nėra šioje saloje nei tikrojo, nei juodojo aukso – naftos, nei geležies, nei kokių nors kitų naudingųjų iškasenų, galinčių pateisinti tokias investicijas. O jos ne iš mažųjų: keli šimtai milijonų. Matyt, be Rigsdago (Norvegijos parlamento) palaiminimo šis projektas tikrai nepraslydo. Vietos gyventojams, o gal ir daugeliui norvegų, kaip toli nuo čia jie gyventų, investuojami pinigai nekelia jokio galvos skausmo ir abejonių. Jie sako: „Čia yra Nordkapas. Tai didžiulis Šiaurės Norvegijos turtas. Tai magnetas, atviliojantis kasmet daugybę turistų iš viso pasaulio. Turizmas ir žvejyba yra pagrindiniai mūsų gyvenimo šaltiniai”.
Iki rimtesnio susidomėjimo Šiaurės kyšuliu, jis stūksojo virš atšiauraus Arkties vandenyno toks, kokį jį sutvėrė gamta: plika kakta, skardingais itin kietų uolienų šlaitais. Tačiau atėjo kitoks laikais – civilizacijos amžius, kai žmogus metė iššūkį gamtai. 1861 m. čia buvo pastatyta medinė trobelė, apsilankymo šioje vietoje proga taurei pakelti. Šios tradicijos pradininkas – Norvegijos ir Švedijos karalystės bajoras Germanas Karlas Vogt.
Daugiau kaip po šimto metų – 1988 m. – čia iškilo didžiulis pastatų kompleksas. Pagrindinė jo dalis iš tolo primena ateivių erdvėlaivį – apvalus, lengvai kylančiu stogu, kurį vainikuoja baltas lyg sniegas rutulys. Gal pastarasis simbolizuoja baltąją Arktį, o gal Žemės formą?
Priartėjus, durys atsidaro pačios. Patekęs į vidų supranti, kad tai, kas matėsi iš lauko – tik ledkalnio viršūnė. Keli aukštai, daugybė koridorių, žmonių kaip Luvro muziejuje. Naujokui būtina schema, be jos prapulsi. O kur eiti – į prabangų ar greitojo maisto restoraną, į kino teatrą ar į „Maximos“ dydžio parduotuvių kompleksą, o gal į uoloje iškaltą koplyčią ar pašto skyrių – rinktis jums. Yra čia ir viešbutis su apartamentais pirmajai jaunavedžių nakčiai ir daug daug visko.
Gerai, kad priešingoje pusėje yra dar vienas įėjimas, pro kurį iš šito atrakcionų parko galima pabėgti į Nordkapo uolos smaigalį. Viskas tvarkoje, čia vėl esi su gamta. Tik šiaurys, negailėdamas nei tavęs, nei rūsčios uolos, pučia kiek išgalėdamas.
Taurė putojančio gėrimo, tik ne medinėje pašiūrėje, o prie Žemės gaublį simbolizuojančio paminklo, akimirkas fiksuojantys fotoaparatų spragtelėjimai, šypsena iki ausų, viena kita ašara jautresnių žmonių veiduose. Ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, italų, lenkų. Žvelgi į pasišiaušusio vandenyno mėlį ir nesupranti, kaip paaiškinti paties ir kitų žmonių veržimąsi į pasaulio pakraštį, kuriame, atrodo, viskas prieštarauja normaliam gyvenimui.
Čia su panašiomis mintimis per metus atvyksta ir rymodami į tolį žiūri per 200 tūkst. žmonių. O pavyzdžiui Londone, be 10 mln. vietos gyventojų, kiekvieną dieną būna per 2 mln. turistų. Taip norėtųsi, kad ir jie visi patrepsėtų čia. O gal reikia džiaugtis, kad taip nėra...? Kad tokių, kurie supranta ir gali leistis į tikras ekspedicines keliones – mažuma. Žmogiškoji puikybė įkalba įsigyti vardinį Nordkapo pažymėjimą. Galbūt gulės stalčiuje nejudinamas, bet vis tiek... Ir aš čia buvau!
Kelionė dar tik įpusėjo. Pro šiaurinių pašvaisčių miestą Altą, pro ledjūrio Trumsę, Molselvo krioklį, per įspūdingą 1002 metrų ilgio tiltą, iš žemyninės Norvegijos dalies papuolame į Vesteroleno salyną. Svolverio „Stebuklingo ledo“ galerijoje ledo skulptūros pasakoja Lufutenų salų ir jų gyventojų istoriją.
Nakvynės mažučiuose žvejų namukuose ant polių tik patvirtina, kad kuklu – tai ne būtinai prasta, kad kartais mažiau yra daugiau. Magiški gamtos peizažai ir išskirtinė šiaurietiška ramybė užliūliuoja. Įspūdžių prisotintos dienos vaizdai kartojasi saldžiuose sapnuose, žaižaruodami šiaurės pašvaistės mirgėjimu...
Ryte kylame ne poilsiauti. Norvegijoje jau kelinta diena, o didžioji žuvis vis dar ramiai plauko fiordų vandenyse. Ruošiamės žvejoti visi: ir patyrę gaudytojai, ir pirmą kartą į rankas paėmę meškerę. Ir visiems kimba! Kiek džiaugsmo ir aistrų! Ir, atrodo, niekada anksčiau nevalgyta tokia skani žuvis, kaip tąkart pačių sugauta ir iškepta grupės vakarienei. Matyt, čia nepagailėta geriausio prieskonio – nuoširdžių pokalbių ir juoko prie bendro keliautojų stalo.
Atsimojuojame su Lufutenais. Tiltas keičia tiltą, viena nykštukinė salelė keičia kitą. Grįžtame į žemyną, persikeliame per vieną gražiausių šiaurinėje Norvegijoje Ototfiorden fiordą, stabtelime Narvike – neužšąlančiame uoste. Turime galimybę apsilankyti Kirunavaros geležies rūdos kasyklose. Naudojamės proga ir leidžiamės į beveik pusės kilometro gylyje esančius tunelius, kuriuose vis dar veikia kasybos įrenginiai.
Rytiniais Skandinavijos kalnų šlaitais bei Norlando plynaukšte leidžiamės Botnijos įlankos kryptimi ir išvykstame Suomijos link. Pamažu artėja namai, kuriuose mums grįžus apsigyvens dar viena išpildyta svajonė.
Nuostabią salų magiją galite atrasti jau šią liepą, vykdami su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ į Suomiją, Švediją ir Norvegiją iki pat Nordkapo ir Lufutenų salų. Taip pat kviečiame iš anksto registruotis į kelionę 2020 metų liepos mėnesiui!
