Pažintis su Urumči, Sindziango regiono sostine, kurioje gyvena šiek tiek daugiau žmonių nei Lietuvoje, prasidėjo jau Astanos oro uoste. Mane užkalbino vietinė mergina Michelle (vakarietišką vardą sau susigalvojo pati), kuri nusistebėjo, kad toks padaras kaip aš gali norėti vykti į Urumči, kuriame be smogo žiemą daugiau nieko nėra. Ir Michelle ištiko lengvas šokas, kai ji suprato, kad aš nei kiniškai šneku, nei žinau, kur yra mano hostelis. O dar ir esu visiškai vienas – tik su savo sunkiai kalbančiu draugu panda, kuris menkai padeda tvarkytis su buitimi.
Michelle pasisiūlė mane pavežėti nuo oro uosto iki hostelio. Mandagus atsisakymas mano situacijoje nebuvo išeitis, todėl sutikau. Esate matę azijietiškus filmus apie žmogžudystes? Tai Michelle tėvas, kuris pasitiko mus oro uoste, atrodė tarsi samdomas žudikas iš tų filmų. Tiesa, jo nuoširdumas ir paslaugumas privertė mane pasijausti Urumči laukiamu svečiu. Po valandos jau buvau savo hostelyje.
Viena naktis kainavo 5 eurus. Sąlygos irgi atitinkamos. Niekas nešnekėjo angliškai, patalynę apsivilkti reikėjo pačiam, raktų nuo kambario man nedavė, o apie higieną net nėra kalbų. O kai paprašiau, kad užrašytų ant lapo adresą, kad galėčiau taksistui parodyti, tai atsakė, kad jie nenori, jog juos kas nors atrastų. Galbūt tiesiog nesusišnekėjom, o galbūt hostelio savininkas, kurio gerumas nusvėrė visus buitinius nepatogumus, bijojo policijos dėmesio.
Pasirodo, kad bijoti Urumči policijos yra visai suprantamas dalykas. Visų politinių subtilybių neįsisavinau, bet esmė paprasta – Urumči valdžia be galo engia vietinę uigūrų (musulmonų tikėjimo) bendruomenę, ypatingai po 2008 teroristinių išpuolių, kurie vietiniams kinams prilygsta Rugsėjo 11. Būtent todėl mieste yra sugriežtintas saugumas ir visur įsigalėję draudimai bei kitos prevencinės priemonės. Mes jau puikiai žinome kaip gerai tai veikia, ar klystu, valstiečiai? Norint įeiti į bet kokį Urumči pastatą tenka praeiti oro uosto procedūras – visi daiktai skenuojami, o pilietį apčiupinėja dažniausiai smulki kinė policininkė. O gal ir ne taip blogai? Prieš įsėdant į traukinį, man teko skenuotis 3 kartus. Vietiniai visur priduoda savo ID, ir tada dideliam ekrane iššoka jų gražūs veidai su šūsniu informacijos – kaip per sci-fi filmus. Kraupu. Didžiulis kalėjimas.
Be viso to, policijos patruliai stovi gatvėse kas 100 metrų. Susidaro jausmas, kad iš trijų milijonų gyventojų bent kas trečias dirba policininku. Ir kiekvienas patrulis gali bet kada sustabdyti žmones gatvėje ir patikrinti jų telefonus, prijungdamas kažkokią specialią įrangą. Neabejoju, kad nuo tos akimirkos tampama Kinijos šnipu. O jeigu patikros metu atrandama kas nors neypatingai legalaus, tai tada tenka praeiti specialius smegenų plovimo kursus, kad iš naujo galėtum pamilti savo valdžią.
Man pasisekė – telefono nelietė. O ten juk VPN, kad „Facebook“ (visi vakarietiški kapitalistiniai puslapiai kaip „Google“ ir „Facebook“ Kinijoje yra uždrausti) veiktų. Būtų net kažkiek romantiška apsilankyti tuose kursuose, bet gal kitą sykį. Žodžiu, norit „Prisukamo apelsino“ – vykit į Urumči.
Prie viso to, dar ir interneto greitį valdžia numušė iki 2G, vietomis palikdama 3G. Kodėl? Kad naujienos apie nesklandumus ir įtampą regione sklistų šiek tiek lėčiau. Genialu. Ir aišku, valdžia taip dar labiau įbaugina žmones. Net nekalbu apie kameras, kurių dar nėra tik tualetuose (tikiuosi). Manau, kad jei saugumiečiai norėtų atkurti mano kiekvieną žingsnį Urumči mieste, tai padaryti nebūtų sunku. Turiu pripažinti, kad keliaudamas dar niekur nesijaučiau taip saugiai, nes plėšikavimui čia vietos nėra. Deja, dauguma vietinių ir paveikti paranojos, ir gyvena nuolatinės grėsmės nuotaikomis. Taip kad Lietuvai dar tikrai yra kur pasitempti suvaržymų klausimu. Palyginus, mes, lietuviai, esame laisvi kaip Simarono žirgas, skriejantis virš tarpeklio ir plevėsuojantis savo karčius.
Per dvi dienas Urumči gatvėse ir turistiniuose taškuose nesutikau nė vieno turisto ar keliautojo. Angliškai irgi žmonės nebendravo, tai teko pritaikyti tikimybių teoriją – arba nuveš autobusas kur planavau, arba tiesiog vietoje pakeisiu planą. Atsitiktinumo dėka aplankiau budistų šventyklą, kurioje tvyrojo kaip niekad taiki atmosfera. Bažnyčioje to nesu pajautęs, tai sumąsčiau, kad gal kadaise buvau budistų vienuolis.
Vėliau užklydau į didžiulį musulmonų turgų, kuriame kilimų užtektų apklijuoti visas Lietuvos namų sienas. Taip ir šmirinėjau be didelės idėjos, bandydamas į save sugerti Urumči kultūrą. Žmonės mane nuolatos nužiūrinėjo – tarsi būčiau Kinijos simbolis. Ypatingai vaikai. Bet tai nebuvo įkyrus spoksojimas, o labiau draugiškumo ir nuostabos persmelktas dirsčiojimas. Supratau, kokie kinai yra drovūs ir mandagūs žmonės. Tiesa, skreplius spjaudo kur papuola, bet jei to nedarytų, tai smogas galutinai išgraužtų jų gerkles.
Urumči nenustojau šypsotis, o vietiniai atsakė tuo pačiu. Nestūkso šiam mieste Maču Pikču ar Laisvės Statula. Neplūsta čia minios turistų. To ir nereikia. Keliaujant juk ir norisi pažinti tikrąją šalies kultūrą su visais nesklandumais ir unikalumais, o ne sėdėti turistiniam autobuse ir klausytis gido pasakų, kurios dažniausiai neturi nieko bendro su būtimi toje vietovėje. Manau, kad Urumči pažinau, todėl sėdau į traukinį ir išvažiavau į kitą miestą, kurį išsirinkau atsitiktinai.
Daugybė faktorių sudaro mano nuomonę apie aplankytą vietovę, bet vietiniai žmonės visuomet taria lemiamą žodį, nes juk jie (arba jų nebuvimas) ir sukuria visą atmosferą. Ir jau žinau, kad kai manęs klaus, ar verta yra aplankyti Urumči, aš atsakysiu, jog tikrai neverta, nors tai yra tikrai be galo šaunus ir įdomus miestas. Tik tos įdomybės yra be galo subjektyvios.
Daugiau nuotykių iš Kinijos galite sekti WritingAmigo paskyroje.
