Kelionių portalas „The Culture Trip“ sudarė 10 šalių sąrašą, kuriose naudojamos tam tikros metodikos ar tradicijos leidžia jų gyventojams jaustis laimingais. Pirmąją šio sąrašo dalį rasite čia.
Gezelligheid, Nyderlandai
Verčiant pažodžiui gezelligheid yra gerovės jausmas. Kas tai galėtų būti? Iš esmės bet kas: ir susitikimas su geriausiais draugais kavos puodeliui pamėgtoje miesto kavinukėje, ir seniai išsvajotos atostogos ar veikla vienumoje, teikianti jums malonumą.
Olandai mano, kad gezelligheid gali būti bet kas, net ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai, tokie kaip mėgstamo serialo žiūrėjimas savaitgalį visą dieną su pižama, iš lovos išlipant tik užkandžių.
Svarbiausias kriterijus – tai, kad gezelligheid neturi būti kuriamas specialiai, įdedant daug pastangų. Tai turi kilti kaip natūralus noras ir poreikis. O svarbiausia – teikti malonumą. Visa tai – labai subjektyvu. Nes skirtingiems žmonėms patinka visiškai skirtingi dalykai. Iš esmės laikantis Gezelligheid principo jūs neturite savęs versti kažką daryti.
Ko galima pasimokyti iš olandų?
Paprasčiau nebūna: tereikia įsiklausyti į savo norus ir leisti jiems išsipildyti. Žinoma, tai neturi kenkti aplinkiniams ir jums patiems.
Buen vivir, Ekvadoras
Buen vivir verčiant pažodžiui reiškia „geras gyvenimas“ arba „gyventi gerai“. Ekvadore vyrauja požiūris, jog svarbiausia – bendruomenės, šeimos gerovė, o ne asmeninė. Kolektyvinis mąstymas lemia daug sprendimų. Priimant net ir labai asmeniškus sprendimus, dažniausiai įvertinama ne tik nauda sau, bet ir kitiems. Ekvadoriečiams svarbiausia – gera šeimos narių sveikata, jų ramybė. Tačiau jie moka džiaugtis net ir mažais dalykais, pavyzdžiui, šviečiančia saule ar skaniu maistu.
Kadangi šalyje nemažas skurdo lygis, kurį dar padidina nuolat ištinkančios stichinės nelaimės, ekvadoriečiai kaip niekas kitas moka branginti tai, kas jiems svarbiausia – šeimas. Todėl užuot leidę ilgas valandas biuruose dirbdami, jie stengiasi kuo daugiau laiko būti su artimaisiais. Ir kalba eina ne tik apie vaikus, vyrus ir žmonas, bet ir tėvus, pusbrolius, tetas, sūnėnus ir pan. Jie įsitikinę, kad buen vivir yra pasiekiamas nepriklausomai nuo turimo turto. Reikia tik įvertinti tai, ką turi dabar, ir mokėti tuo džiaugtis.
Ko galima pasimokyti iš ekvadoriečių?
Mažiau rūpinkitės savimi. Išmokite laiką leisti su šeimos nariais, draugais ir giminaičiais. Užuot žiūrėję saulėlydžių nuotraukas telefone, raskite laiko kartu su brangiausiais žmonėmis išvysti besileidžiančią saulę gyvai. Mąstymas, kad svarbiausia – bendra (maloni) patirtis, o ne daiktai, ekvadoriečiams leidžia nesigraužti, kad kažko neturi.
Tachles, Izraelis
Tachles iš esmės yra mąstymo būdas, būdingas Izraelyje gyvenantiems žmonėms. Jis pasižymi aiškiomis nuostatomis, kurių svarbiausia – sąžiningumas prieš save patį. Taip pat tai atvirumas ir nebijojimas išsakyti aplinkiniams savo tikrąją nuomonę tiesiai ir aiškiai, be užuolankų.
Izraeliečiai tiki, jog tai padeda išvengti pasyvios agresijos, taip pat užbėgti už akių galimiems nesutarimams, kurie galėtų kilti dėl įvairiausių interpretacijų.
Ko galima pasimokyti iš izraeliečių?
Pirmiausia – sąžiningumo ir konkretaus nuomonės išsakymo. Nepatikėsite, bet atvirumas daro stebuklus ir išlaisvina.
Wu wei, Kinija
Wu wei, kuris verčiamas kaip „be pastangų“, yra daoizmo samprata, kurios esmė: kai kada išorės jėgos veikia per mus, nepriklausomai nuo mūsų norų. O geriausia tokiu atveju nesipriešinti ir susitaikius su situacija tiesiog plaukti pasroviui.
Europiečiams sudėtingiausia turbūt susitaikymas su esama padėtimi, o ne kovojimas. Vis dėlto kinų patirtis rodo, kad būtent tai padeda atrasti harmoniją ir ramybę su pačiu savimi ir aplinka. Iš esmės wu wei sako, kad kartais nieko nedarymas atneša daugiau naudos nei kovojimas su vėjo malūnais.
Ko galima pasimokyti iš kinų?
Pirmiau pagalvoti, o tik po to imtis veiksmų. Nešokti ir negriebti kiekvienos galimybės, kuri pasitaiko kelyje. Perduoti darbus, leisti kitiems bent jau kartais priimti sprendimus. Ir tiesiog kvėpuoti.
Pakikipagkapwa-tao, Filipinai
Pakikipagkapwa-tao reiškia pagalbą kitam, nesitikint už tai atlygio – tiek moralinio, tiek finansinio. Ši tradicija vis dar gyva Filipinų kaimuose, kur, pavyzdžiui, persikraustant ar statant naują būstą vienam iš kaimo gyventojų tai padaryti padeda visi kaimynai. Pakikipagkapwa-tao taip pat reiškia ir bendrų patogumų, komforto pasidalinimą su visais, kas yra šalia. Pavyzdžiui, bendra vakariene. Sakoma, kad pirmiausia ši tradicija gimė kariuomenėje, kur kartu su eiliniais kariais maistu dalindavosi ir jų vadai.
Dabar ši tradicija padeda išlaikyti fililiniečiams tvirtas šeimas ir bendruomenes, nes kiekvienas jų narys gali tikėtis pagalbos iš bet kurio kito ir negalvoti, jog už paslaugą reikės užsimokėti. Iš esmės tai besąlygiškas tikėjimas aplinkiniais, žinojimas, kad nutikus nelaimei neliksi vienas ir visada sulauksi pagalbos.
Ko galima pasimokyti iš filipiniečių?
Empatijos. Išmokę suprasti kitus ir padėti jiems neprašomi vakariečiai iš tiesų kurtų geresnį pasaulį sau ir kitiems.
