Žmogui nusičiaudėjus, būtina palinkėti sveikatos
Aukštaitijos saugomų teritorijų kraštovaizdžių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Marius Semaška 1,3 km ilgio kelionę pradeda nuo Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro Šventos kaime. Šis tampa puikia įžanga laukiančioms istorijoms – dar būnant viduje, vakaro gidu tapęs Marius pasakoja apie medį, kuris padeda žmogui suprasti pasaulio struktūrą.
„Yra centrinė dalis – kamienas, ir lapija, kur, pažiūrėjus į viršų, jaučiasi šiluma, matosi saulė bei kyla asociacijos su dausų pasauliu. Į jį keliauja mūsų protėvių, mirusių giminaičių vėlės“, – pradeda M.Semaška.
Gan trumpas atstumo atžvilgiu žygis mitologiniu taku vyksta ratu – kaip sako Marius, tai yra gyvenimo ratas. Einant juo, sužinoma apie sielą, dvasią, vėlę. Į šiuos terminus neįsigilinusiam žmogui gali pasirodyti, kad jie yra sinonimai, tačiau, anot gido, taip tikrai nėra. Iš tiesų, tai – skirtingos sielos dalys.
„Jūsų laikomų deglų ugnis daro įdomų dalyką – nuo savęs metate šešėlį, kuris dėl ugnies yra virpantis. Būtent šešėlis buvo laikomas viena iš sielos dalių. Per Kūčių arba Joninių naktį, kai yra ypatingas metas, buvo stebimi šešėliai. Žmonės sėdėdavo prie stalo ir žiūrėdavo, koks kieno šešėlis. Jeigu jis būdavo be galvos arba nelygus, vadinasi, asmuo netrukus iškeliaus anapus.
Šešėlis yra sielos dalis, kuri lieka šiame pasaulyje žmogui mirus. Jis nekeliauja anapus.
Labai dažnai, kalbant apie laužus, jų šviesą ir dūmus, su šešėliu būdavo siejami būrimai, tikėjimai. Pavyzdžiui, jei laidotuvių laužo dūmai kildavo stačiai į viršų, tapdavo aišku, kad siela laisva, sėkmingai atsiskyrė ir keliauja toliau. Jeigu dūmai krypdavo į kurią nors pusę ir būdavo nestabilūs, vadinasi, kažkas negerai, – aiškina M.Semaška. – Šešėlis yra sielos dalis, kuri lieka šiame pasaulyje žmogui mirus. Jis nekeliauja anapus.“
