„Kelionės pradžioje daugiau dėmesio skyrėme istorinių faktų paieškai, tačiau atvažiavę į Norvegiją norėjome susitikti šiuo metu ten dirbančius ir kuriančius lietuvius. Džiaugiamės, kad jų pasitaikė net ir labai netikėtose vietose,“ — teigia ekspedicijos vadovas Gintautas Babravičius.
Reikia laiko, kad iš naujo pamiltų Lietuvą
Į susitikimą su „Baltoscandia 2016“ dalyviais Bergene susirinko jauni ir iniciatyvūs bendruomenės nariai.
„Iš Lietuvos išvykome ne tik dėl didesnių algų. Norvegijoje kiekvienas darbuotojas yra vertinamas, verslininkai supranta, kad būtent jų samdiniai ir uždirba įmonei pinigus. Galų gale, žinau, kad grįžęs į Lietuvą panaudosiu čia sukauptą patirtį apie darbo santykius bei požiūrį į verslą. Tikiu, kad kiekvienas grįžtantis lietuvis su savimi parveža didelę naudą tobulėjančiai valstybei,“ — teigė Bergene gyvenantis Kęstutis Kaupas.
Jo kolega Tomas Eidukevičius pridūrė, kad iš pradžių emigrantai būna apsvaigę nuo turtingesnės valstybės teikiamų galimybių. „Vis dėlto, pastebėkite, kad po 5-10 metų emigracijoje žmonės vėl pradeda išdidžiai dėvėti Vyčiu papuoštus drabužius. Gyvenimas kitur nereiškia nemeilės šaliai. Tai — daugiau protesto forma prieš nesikeičiančias gyvenimo ir darbo sąlygas, valdžios sprendimus,“ — sakė jis.
Kuria ir darbo vietas
Netoliese Lofotenų salyno esančioje Andoy saloje ekspedicijos dalyvius pasitiko ten kas sezoną gyvenantys lietuviai.
„Prieš šešerius metus pradėjome čia kurti verslą. Vos sužinoję, kad planuojame investuoti į pramoginės žvejybos bazę jų saloje, tiek valdžios atstovai, tiek vietiniai nuoširdžiai stengėsi mums padėti. Iš patirties žinau, kad Lietuvoje investuotojai kartais susiduria su biurokratinėmis, o kartais su žmogiškosiomis kliūtimis. Čia to patirti neteko. Labai svarbu, kad mokytumėmės iš labiau išsivysčiusių valstybių, dalintumėmės gerąja patirtimi ir patarimais, kaip išvengti nesėkmių,“ — teigė „Andoy fiske-camp“ vadovas Saulius Babravičius.
Bijo grįžti į Lietuvą
Atvykę į Magerojos salą, ekspedicijos dalyviai visų pirma apsilankė šiauriausiame turistiniame Europos taške — Nordkape. Ten paaiškėjo, kad jame dirba net apie 20 lietuvaičių. Visam centrui vadovauja Mykolas Masiukas.
„Nors kai kurie ir buvo pažįstami iš anksčiau, tačiau dauguma čia susirinkome atsitiktinai. Aš pati jau vienuolika metų gyvenu Airijoje, o Nordkape dirbu antrą sezoną. Šiemet jau planuoju sugrįžti į Lietuvą ir mėginti sukurti savo gyvenimą čia. Nors sąlygos darbui geresnės užsienyje, tačiau mane pradėjo traukti gimtasis kraštas. Žinoma, po tiek metų sugrįžti yra baisu — nežinau, kokią Lietuvą atrasiu, ar joje man atsiras vietos ir tinkamas darbas,“ — pasakojo Nordkape dirbanti Monika Račkauskaitė.
Turistinis taškas — ne šiauriausias
„Prieš važiuodami čia išsiaiškinome, kad Nordkapas, nors dažnai tokiu laikomas, — nėra pats šiauriausias taškas. Netoliese esantis Knivskjellodden yra apie 1500 m šiauriau. Nors siautė didžiulis vėjas, o per rūką buvo matomi vos pora metrų į priekį, išsiruošėme į beveik 20 km žygį akmenuotais kalnais į šiaurę.
Beje, abu šie taškai — saloje. Šiauriausia žemyninė dalis yra 2 minutėmis ir 19 sekundžių piečiau esančiame Nordkinn,“ — pasakojo ekspedicijos dalyvis Egidijus Jakubauskas. Per keleto valandų žygio jis ir dar keli komandos nariai pasiekė šiauriausią Europos vietų.
Apie „Baltoscandia 2016”
„Baltoscandia 2016“ — pirmoji ekstremalaus trejų metų žygio per pasaulį visureigiais ekspedicija. Visas laikotarpis bus suskirstytas į trumpesnius etapus, apie kuriuos bus kuriami dokumentiniai filmai: „LDK“, „Gintaro kelias“, „Šilko kelias“, „Beringia“ ir kt. Per Beringo sąsiaurį žygio komanda kelsis prie visureigių pritvirtinę pontonus. Žiemą nuvažiuoti iki sąsiaurio yra pavykę keturioms ekspedicijoms, sava eiga persikelti per Beringą — vienai, bet vasaros metu per Aliaską išvažiuoti į civilizaciją — iki šiol niekam.
„Šio etapo metu susidarys 4500 km visiškos bekelės. Tai — sudėtingiausia, bet ir įdomiausia būsimojo žygio dalis. Jei pavyks įgyvendinti šį uždavinį, būsime pirmieji,“ — teigė žygio vadovas G. Babravičius.
