Svalbardo salyne esantis miestas įsikūręs daugmaž pusiaukelėje tarp žemyninės Norvegijos ir Šiaurės ašigalio. Jis yra viena iš šiauriausių žmonių gyvenamų vietų, o ištisus mėnesius jo nepasiekia Saulės spinduliai.
Neįprastas įstatymas priimtas 1950 m., kai vietos gyventojai pastebėjo, kad kapinėse palaidoti kūnai dėl šalto klimato neyra.
Net kai 1998 m. mokslininkai ekshumavo kūnus tų, kurie mirė per 1918-ųjų gripo epidemija, jie iš kūnų galėjo paimti šio mirtino viruso pavyzdžius.
Miestelio gyventojai, kurių dauguma – angliakasiai, pradėjo baimintis, kad nuo neyrančių kūnų pradės plisti įvairios ligos, tad priėmė sprendimą uždrausti laidoti vietos kapinėse.
Nors kremuotų kūnų urnas leidžiama laidoti, tiek mažai žmonių pasirenka šį būdą, kad mirtinai sergantieji turi išvykti iš salos ir likusias savo dienas praleisti žemyninėje Norvegijoje.
„Jeigu atrodo, kad netrukus pasitrauksi anapilin, bus dedamos visos pastangos, kad būtum išsiųstas į žemyninę dalį“, – „The Sun“ sakė Janas Christianas Meyeris iš Norvegijos Mokslo ir technologijos universiteto.
Longjyrbiene gimsta ir labai mažai žmonių. Nors čia yra maža ligoninė, besilaukiančios moterys raginamos išvykti į žemyninę Norvegiją.
Tai ne vieninteliai sunkumai, su kuriais turi susidoroti Longjyrbiene gyvenantieji. Žiemos metu beveik tris mėnesius jis visiškai skendi tamsoje. Saloje taip pat gyvena beveik tūkstantis baltųjų meškų, kurios kelia didelį pavojų vietiniams. Na, bet čia galima mėgautis Šiaurės pašvaistėmis – tik reikia nenumirti nuo to grožio.