Vairuotojas nenusileidžia: „Ji daug darbo padaro. Ir ėda viską – net pagalius. Jei šert neduotum, tai ir tvoras suėstų. Mano pusbrolis sodybą turi, gal šešias ožkas laiko. Rudenį išpjauna, šašlykų turi, dešrų padaro. Na, kaimynams daržus apėda, kaimynai visi jau pažįsta. Na, važiuojam jau“. „Tai apėda, apėda“, – pritaria autobuso keleiviai. Autobusas pajuda.
Šis pokalbis įvyko mano atostogų Aukštadvario apylinkėse pabaigoje. Džiaugiausi juo kaip perlu, vainikuojančiu mano ieškojimus.
Šis pokalbis įvyko mano atostogų Aukštadvario apylinkėse pabaigoje. Džiaugiausi juo kaip perlu, vainikuojančiu mano ieškojimus.
Pats gražiausias dalykas, kurį patyriau Aukštadvaryje – tai ne nuostabūs gamtos paminklai, kurių lankyti čia važiuoja ir lietuviai, ir užsieniečiai.
Prisipažinsiu – neplaukiojau ežerais, neužlipau į Kartuvių kalną, net nenukeliavau pasižiūrėti Velnio duobės, kurioje, pasakojama, kadaise prasmego net bažnyčia. Gamtos grožis, kuris traukia į šį regioną keliautojus, mane domino mažiau negu puodelis kavos ir netyčia nugirstos autentiškos žmonių kalbos.
Keliavau į Aukštadvarį, nes pasiilgau civilizacijos. Dar neseniai svajojau pabėgti iš dusinančiai karšto miesto. Kai draugai pasiūlė vienai ilgiau pabūti jų sodyboje netoli Čižiūnų, kelias minutes svyravau. Norėjau, bet ir bijojau.
Nesu iš tų, kurie negali ištverti nė dienos be „Facebook“. Kaip tik išsijungiau telefoną, kad nebūtų pagundos kam nors paskambinti. Valgiau, ploviau indus, miegojau, maudžiausi tvenkinyje, stebėjau gandrus ir gerves, piešiau, meditavau, rašiau. Taip praėjo viena diena. Kitą dieną viena neištvėriau – nusprendžiau pėsčiomis pusšešto kilometro nueiti iki Aukštadvario – pajudėti ir prasiblaškyti. Išgert kavos.
Spigino saulė, todėl žingsniuodama keliu pro šalį švilpiant mašinoms, jaučiausi lyg sportininkė didvyrė.
Spigino saulė, todėl žingsniuodama keliu pro šalį švilpiant mašinoms, jaučiausi lyg sportininkė didvyrė. Galėjau iškelti ranką ir kas nors būtų pavėžėjęs. Tačiau norėjau išbandyti savo jėgas.
Rugsėjo pradžioje skrendu į Ispaniją, kur tapsiu piligrime ir pėsčiomis eisiu į Santiago de Compostela miestą. Po keliasdešimt kilometrų ištisas tris savaites – kai apie tai pagalvoju, truputį neramu – ar tik nepervertinau savo kūno pajėgumų. Štai net penki kilometrai iki Aukštadvario per karštį man jau yra iššūkis.
Į miestelį nusigavau ištroškusi, nes pamiršau pasiimti vandens. Todėl pirmiausia nuėjau pirkti mineralinio. Jaunos merginos prie prekystalio paklausiau, kur čia galima išgerti kavos. „Yra kavinė, bet toli“, – parodė neaiškia kryptimi. Išsiaiškinau, kad reikia eiti tiesiai pagrindine miestelio gatve ir prieisiu. „Gal ten toli, kur matyti bažnyčios bokštai? – susimąsčiau, – Nieko, nueisiu. Vis tiek bažnyčią norėčiau aplankyt“.
Atsidususi nusiteikiau ilgai kelionei. Tačiau kavinė (o gal kibininė, nes virš jos puikavosi ryškus užrašas „Kibinai“) pasirodė esanti vos už kelių žingsnių.
Vėsiame viduje sukinėjosi moteris su pypliu vežimėlyje. „Galima kavos?“ Moteris mostelėjo į prekystalio pusę. Ten nebuvo nė gyvos dvasios. Priėjusi arčiau, pamačiau atidarytą mažytę virtuvėlę ir po ją besisukiojančią moterį. „Kavos su pienu“, – užsiprašiau. Moteris užkaitė plastikinį virdulį. Už tris litus gavau verdančiu puodeliu užplikytos labai stiprios kavos – turbūt „Jacobs“, bent taip skelbė užrašas ant puodelio. Dar prieš mane atsidūrė mažytis pieno puodelis ir cukrinė. Visa tai nusinešiau prie savo stalelio.
Kava atrodė labai skani – nieko nuostabaus, kaime nebuvau kavos gėrusi ištisą dieną. Pamaniau, jog civilizacijos variklis ir yra kontrastai. Kai ko nors neturi, tada tą dalyką gavus jauti didžiulį malonumą. O kai viskas po ranka, tada malonumo nėra.
Kava atrodė labai skani – nieko nuostabaus, kaime nebuvau kavos gėrusi ištisą dieną. Pamaniau, jog civilizacijos variklis ir yra kontrastai. Kai ko nors neturi, tada tą dalyką gavus jauti didžiulį malonumą. O kai viskas po ranka, tada malonumo nėra. Tada stengiesi pabėgti atgal į gamtą. Pabūni gamtoje, ir vėl ima traukti miestas.
Kavinės interjeras – skoningas. Ant sienų – keli paveikslėliai su nupieštomis gėlėmis. Stalelius taip pat piešia geltonų gėlyčių – tiesa, kiek pavytusių – puokštės. Ryškiausias interjero akcentas – malkų prikimštas židinys. Išsitraukiu savo neišmanųjį, bet šiek tiek fotografuojantį telefoną ir fiksuoju kavos puodelį ant stalo.
„Nėra ką čia pas mus fotografuot, – sako man šeimininkė – Židinį, kai nufotografuoja, tai gerai atrodo“. Nufotografuoju židinį ir atsiranda proga užmegzti pokalbį. Sakau pardavėjai, kad čia turbūt žmonės retai sėdi, tik užeina nusipirkt kibinų. „Mums ir nereikia, kad jie čia sėdėtų. Svarbu, kad pirktų“, – pakomentuoja pardavėja.
Kibinų kaina – trys su puse lito. „Laba diena, skanaus valgantiems, – linkteli į mano pusę seneliukas su pintine, – Kaip reikalai?“. Pardavėja prikrauna šiaudinį krepšelį kibinų ir duoda atgal. „A šilti?“ – klausia senolis. „Karšti, vos rankų neapsideginau. Nespėju kept“, – atsako šeimininkė. „A nebus žali? „Maximoj“ anąkart žalius nusipirkau“, – justi, kad šis pokalbis vyksta tik dėl linksmumo. „Dar žalių niekam nesu įdavus. „Maximoj“ tai visko gali būt, pas mane nebūna“.
Aukštadvaryje yra vidutinio dydžio „Maxima“, o visai šalia jos – dar dvi maisto prekėmis prekiaujančios parduotuvės. Prieš „Maximą“ įsikūrusi parduotuvė vilioja iškaba „Nauji drabužiai“. Kita parduotuvė iškaboje nurodo, jog ne tik prekiauja maisto prekėmis, bet ir gedulingomis puokštėmis, laidotuvių reikmenimis ir dar teikia laidotuvių paslaugas.
Prie bažnyčios kaip tik būriuojasi žmonės juodais rūbais, nešantys vainiką – matyt, laukia, kad iš šarvojimo salės neš „nabašninką“. Kol kas bažnyčia užrakinta. Užeinu į kiemą – sutvarkytas už ES fondų pinigus, visur gėlės, skulptūros ir beveik vokiškai preciziška tvarka. Šventovė – ant kalnelio, apačioje tyvuliuoja ežeras.
Dangus apsiniaukia ir tolumoje ima griausti. Nenoriu kelyje patekti į lietų, todėl neskubu. Laidotuvių reikmenimis prekiaujančioje parduotuvėje nusiperku lenkiškų ledų, nekainuojančių nė pusantro lito, pardavėjos rekomenduotų kaip „labai skanių“.
Man ledai per saldūs ir nenatūralaus skonio, laižau juos, galvodama apie tai, jog reikia padėti kaimyninės Lenkijos ekonomikai. Bevalgant ima skambėti bažnyčios varpai – kažkas iškeliauja į amžinatilsį. Tebegriaudėja, bet dangus jau giedresnis. Nusprendžiu žingsniuoti atgal.
Bevalgant ima skambėti bažnyčios varpai – kažkas iškeliauja į amžinatilsį. Tebegriaudėja, bet dangus jau giedresnis. Nusprendžiu žingsniuoti atgal.
Kelyje iš Aukštadvario į Čižiūnus nelabai yra į ką žiūrėti. Prie Aukštadvario yra kartodromas. Keliu dažnai važiuoja krovininiai automobiliai – pro čia galima važiuoti į Vievį. Sutinku ir pulką keliautojų su kuprinėmis, kurie traukia žygio dainą.
Prieinu kryžių, apsodintą gėlėmis – truputį sustoju ir pabūnu tyloje. Čižiūnuose praeinu kapines, virš kurių vartų kryžius visiškai nulinkęs. Už raudonai užbraukto užrašo „Čižiūnai/Semeliškės 10“ jau matyti bokštas, už kurio yra man reikiamas keliukas į sodybą. Dangus apniukęs, lietus tik lengvai nukrapnojo. Taip eiti – vienas malonumas.
Kai pasuku į savo keliuką, po pievą varlinėja gandras ir dvi gervės. Dar tebegriaudėja.
Po kelių dienų dar kartą nueinu į Aukštadvarį. Šįkart esu nusprendusi eiti prie ežero. Vietiniai sako, kad ten „labai gražus krantas“. Tačiau vos tik įėjus į miestelį ima lyti. Kranto gatvėje vyrai taiso šaligatvį. Vienas entuziastingai pasakoja kitiems savo nuotykius. Suprantu tik rusiškus žodžius iš b ir n raidžių – keiksmai kartojasi dažnai, lyg darbininkų širdies malda.
Prie šaltinio jau smarkokai įsilyja. Pasuku atgal ir jau peršlapusi neriu į kavinę. Iš virtuvėlės išlindusi šeimininkė atsidūsta ir pareiškia, kad ruošėsi šiandien užsidaryti anksčiau. Trečia dienos. „Kavos dar padarysim. Bet baltos neturim“, – perspėja. Atsisėdu prie lango su juodos kavos puodeliu ir žvelgiu į pliaupiantį lietų. Apsidžiaugiu, kad keli žmonės užeina nusipirkti kibinų – kažkodėl rūpi, kad šeimininkė nesijaustų nejaukiai dėl mano sėdėjimo. „Užeikit dar“, – sako ji, kai lietus nustoja. Sakau, kad iš kaimo ne taip jau arti ateiti. „Maniau, kad jūs čia vietoj poilsiaujat“.
Šeštadienį miestelis dūzgia kaip avilys. Prie parduotuvės vyrai kala naują iškabą „Nauji drabužiai“ – ryškiai geltoną ir didesnę negu ankstesnioji. Nors daugybė žmonių čia suvažiuoja pailsėti, panašu, kad drabužiai parenkami atsižvelgiant į vietinių gyventojų skonį – jie primena tuos, kuriuos prieš penkiolika metų buvo galima rasti Gariūnų turguje.
Trečią kartą į Aukštadvarį iš kaimo vykstu prabangiai – draugų mikroautobusu. Šeštadienį miestelis dūzgia kaip avilys. Prie parduotuvės vyrai kala naują iškabą „Nauji drabužiai“ – ryškiai geltoną ir didesnę negu ankstesnioji. Nors daugybė žmonių čia suvažiuoja pailsėti, panašu, kad drabužiai parenkami atsižvelgiant į vietinių gyventojų skonį – jie primena tuos, kuriuos prieš penkiolika metų buvo galima rasti Gariūnų turguje.
Drabužių – ir naujų, ir dėvėtų – pilna pagal ES standartus sutvarkyta turgavietė. Mediniuose paviljonuose įsikūrusios daržovių pardavėjos. Prastesni pomidorai – pustrečio lito, geresni – pusketvirto. Už pusantro lito galima įsigyti didoką cukiniją. Dar yra svogūnų, agurkų, šviežių bulvių, medaus. Prekiaujama tuo, kas uždera.
Tuo šis miestelis žavus, kad jame viskas pritaikyta ne turistams. Vietiniai gyventojai čia gyvena savo ritmu, o atvykėliai dar tėra tik gyvenimo paįvairinimas, bet ne jo centrinė ašis.
Iki mano autobuso dar yra laiko, todėl užeinu į kavinę. Pardavėja iškart įspėja, kad baltos kavos nėra. Po keliolikos minučių čia užeina poilsiautojų pora, užsiprašo baltos kavos ir išgirsta: „Baltos neturim“. „Gerai, juoda tinka“, – dėl pieno stygiaus kavinėje niekas nereiškia pasipiktinimo. Tiesiog priima kaip faktą, kad pieno nėra.
„Sveika, ponia, duok aštuonis, jei turi“, – į kavinę vėl užeina seneliukas su pintu krepšiu. „Turiu, galiu visą pintinę pridėt“, – atšauna pardavėja. Nors diena nekaršta, abu įsišneka apie karštą vasarą. „Parodė čia vasara biškutį savo charakterį. Mes užsidangstėm langus. Žmonai daktarai taip prisakė. Ir į ežerą nelendam. Per karščius nuskęsta vandeny daugiau negu žūsta gaisruose“.
„Tai iki sekančio karto, dar vis sakau“, – atsisveikina kibinų valgytojas. Aš irgi pakylu nuo stalo ir atsisveikinu tyliai mintyse. Pažadu, kad dar grįšiu ir būtinai užsuksiu kavos.
Tai nuo žalių ežerų?“, – klausia vairuotojas, rinkdamas man grąžą. „Tai kad ne žali ežerai čia“, – sakau.
Autobusai į Vilnių iš Aukštadvario važiuoja daugmaž kas valandą. Ryškiai žaliai dažytoje stotelėje, išmargintoje įvairiaspalviais ratilais, laukiu vos kelias minutes.
Nuvykti iki sostinės iš čia kaštuoja pusketuriolikto lito. „Tai nuo žalių ežerų?“, – klausia vairuotojas, rinkdamas man grąžą. „Tai kad ne žali ežerai čia“, – sakau. „O kokie?“, – neatstoja linksmuolis vairuotojas. „Mėlyni“, – nuo liežuvio nusprūsta pirmas pasitaikęs atsakymas.
Tik tada, kai autobusas pajuda iš Aukštadvario, pamatau, kad miestelio pašonėje tikrai plyti Žaliasis ežeras. Ateina mintis – jei ne viską aplankai, tada norisi dar kartą sugrįžti. Grįžusi į miestą, atveriu „Google“ ir perskaitau viską, ką randu apie Aukštadvario kraštą.
