Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad į Lietuvos Respublikos teisę buvo netinkamai perkeltos 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – Direktyva) nuostatos, susijusios su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, ir, nustatęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą, priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą.
Apžvelgiamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl jis kreipėsi į teismą, siekdamas patirtos žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigė, kad Direktyvos nuostatos į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – Turizmo įstatymas) perkeltos netinkamai, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą byloje, nepaisė pareigos tiesiogiai remtis Direktyvos nuostatomis.
LVAT teisėjų kolegija, išnagrinėjusi aktualų teisinį reguliavimą, iš esmės tokiam pareiškėjo vertinimui pritarė. Teisėjų kolegija akcentavo, jog Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas nurodytą straipsnį, yra pažymėjęs, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, jog nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu.
Teisėjų kolegija sprendė, jog, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos.
Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgusi į tai, LVAT teisėjų kolegija sprendė, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė 594,02 Eur turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
Vis dėlto teisėjų kolegija nenustatė sąlygų pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl nustatytų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija akcentavo, jog nors buvo konstatuotas netinkamas Direktyvos nuostatų perkėlimas, jis neturėjo įtakos pareiškėjo atostogų planų pasikeitimui, dėl kurio, kaip teigia pareiškėjas, jis patyręs nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad pats Direktyvos netinkamas perkėlimas savaime jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus.
Priminsime, jog kelionių organizatorius „Plius Travel“ apie savo veiklos nutraukimą paskelbė 2014 m. lapkritį.
