Atskridimas į oro uostą
Po 4 val. skrydžio su „Ryanair“, iš Vilniaus nusileidžiame Queen Alia tarptautiniame oro uoste. Einame su kitais keleiviais aiškiai sužymėtais koridoriais iki pasų patikros. Kadangi iš anksto, internetu, už 70 JD (~89€) įsigijome Jordan Pass, mums vizos mokestis yra įskaičiuotas. Neturintys Jordan Pass moka už vizą vietoje – 40 JD (~50 €).
Įsigyti šį leidimą tikrai paranku – su juo galima vieną ar kelias dienas praleisti Petroje, aplankyti dykumos pilis, įvažiuoti į Wadi Rum, aplankyti daugybę muziejų. Ir visa tai jau įskaičiuota į leidimą. Sulaukus savo eilės, ir patikros pareigūnui patikrinus pasą, atsakome į kelis standartinius klausimus dėl atvykimo priežasties. Prie greta esančio stalo kiekvieno veidą nuskenuoja biometrinis aparatas.
Viskas. Po 35 min. nuo nusileidimo jau esame lauke. Tiesa, prieš išeidami iš oro uosto nusiperkame „Zain“ mobiliojo ryšio kortelę, kuri kainuoja 13 JD (16 €). Joje yra 10GB mobilaus interneto ir nemokami pokalbiai šalies viduje. Šios kompanijos kortelės ryšys ir internetas veikė visur, išskyrus dykumoje – Vadi Rume. Be minėto „Zain“, taip pat galima įsigyti ir „Orange“ mobiliąją ryšio kortelę. Bet, kaip perspėjo vietiniai, pastarasis tinklas gerai veikia tik šalies sostinėje Amane, visur kitur ryšio pasiekiamumas – prastas.
Šypsenos ir svetingumas
Jordaniečiai pasižymi draugiškumu – sutikę gatvėje arba krautuvėlėje paklausia, iš kur esi, kur važiuoji. Kartais netgi pakviečia pavalgyti pas save namo, o mandagiai atsisakius, nepaleidžia nedavę kokio nors giminaičio telefono numerio, kuris mums reikiama kryptimi turi restoranėlį. Taip pat paprašo kartu nusifotografuoti arba kaip nors kitaip parodo, kad esi laukiamas ir priimtas.
Pavyzdžiui, vieno restorano šeimininkas neleido išeiti tol, kol visi paeiliui nenusifotografavome su jo rankomis prieš 5 metus daryta ryklio galvos iškamša. Sprendžiant iš to, kaip atsargiai jis iškamšą paėmė, padavė ir padėjo atgal į vietą priešais prekystalio langą, galima manyti, jog mums, kaip jo svečiams, buvo suteikta ypatinga garbė.
O mažame Motos miestelyje, restorane, kuris nebuvo pažymėtas jokiose žemėlapių programose, vakarienei ne tik įdėjo trigubas ryžių su vištiena porcijas, bet ir pakvietė bendrai vakarienei kartu su visais restorano darbuotojais. Padėkoję ir parodę, jog esame daugiau negu sotūs, sumokėjome 10 JD (13 €) ir išpukšėjome pro duris.
Viešint šalyje buvo juntamas bendras saugumo jausmas. Praeinant pro šalį vaikai pribėgdavo pasisveikinti, praeiviai šypsodamiesi tardavo „Hello“ (liet. labas) arba „Welcome to Jordan“ (liet. sveiki atvykę į Jordaniją). Niekur nebuvome įkyriai persekiojami nei pardavėjų, nei taksistų. Niekas nebruko prekių į rankas ir netampė už skvernų kažko prašydami. Jeigu kažko nenori, pasakyk „ne“, ir tuo visi pasiūlymai baigsis tą pačią sekundę. Be pykčių ir erzelio. Įsitikinome tuo keliolika kartų. Tik, jeigu neketinate nieko pirkti, tuomet nedalinkite pažadų, jog pirksite vėliau arba rytoj, nes šituos žodžius jordaniečiai įsimena ir vėl susitikus taip lengvai nebūsite paleidžiami. „Ne“ tuomet reikės sakyti tris kartus.
Automobilio nuoma
Automobilio nuoma savaitei kainavo ~170 €, papildomai 10 € mokėjome už tai, kad mašiną mums atvairuos į oro uostą, ir dar 20 € už tai, kad nuomos laikotarpį pradedame jų savaitgalio dieną. Mat Jordanijoje penktadienis ir šeštadienis atitinka Lietuvos šeštadienį ir sekmadienį.
Kol tvarkėmės dokumentus ir fotografavome mašiną pasižymėdami jos trūkumus, „Monte Carlo“ automobilių nuomos agentūra pasiūlo papildomą draudimą nuo avarijų. Kaina – 10 JD (~13 €) per dieną. Draudimo atsisakius paaiškinama, kad avarijos arba vagystės atveju, esant kaltam mašinos nuomininkui, jam išrašoma 1500 USD bauda. Avarijoje kaltam esant kitam eismo dalyviui, automobilio nuomininkui tektų sumokėti 800 USD baudą. Galbūt todėl pėstieji nesivargina rasti pėsčiųjų perėjos ir eina tiesiai per gatvę aplink zujant automobiliams ir autobusams. Netgi patys policininkai gali eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui su pirkinių maišais ir pasidėti juos tiesiog vidury gatvės, nes tiesiog pavargo nešti krepšius. Tačiau, turiu pasakyti, kad bėgimas per kelią yra greitai perimamas įprotis... Ir gana patogus...
Pats vairavimas vyksta gana chaotiškai – ne visų miestų ar užmiesčių gatvės sužymėtos skiriamosiomis juostomis, veikia ne visi šviesoforai, pėstieji vaikšto skersai gatvės nesidairydami į abi puses. Pasitaikė ir situacija, kada sustojome priešais sankryžą, kurioje buvo žmogus neįgaliojo vežimėlyje. Prašė išmaldos iš vairuotojų tiesiog vidury gatvės. O nesulaukęs brovėsi tarp mašinų važiuoti toliau. Kadangi automobiliai gatvėje buvo susigrūdę, lengvai galėjo nubraukti automobilio dureles ar šoną.
Vairuojant naktį, kai kurie priešais atvažiuojantys vairuotojai neišsijungia ilgųjų šviesų. O greičio kalneliai retai būna sužymėti neapšviestuose keliuose. Be to, greitkeliai dažnai pasitikdavo kelių remonto darbų eismo ženklais, po kurių laukdavo ištisi kilometrai remontuojamo asfalto.
Stebino tik kuro kaina: ji visose degalinėse yra vienoda. Vietiniai sakė, jog fiksuotą degalų kainą nustatė šalies vyriausybė. Mūsų nuomotas automobilis naudojo 90 markės benziną, kurio kaina – 0.695 JD/L (~0.86 €), o, pavyzdžiui, 95 markės benzino kaina – 0.905 JD/L (~1.12 €). Mokant kortele prisideda papildomas ~0.5 JD mokestis.
Sostinė Amanas
Sumaištis... Iki vidurnakčio ir dar ilgiau dirbančios užeigos... Daugybė žmonių... Toks vaizdas ir jausmas pasitiko atvykus į sostinę. Ir iš tiesų, Amane veikia beveik pusė šalies gamybos taškų. Atrodo, kad gyventojų skaičiumi Amanas taip pat sutiko priimti pusę šalies gyventojų. Taigi, įsikūrę nakvynės namuose „Cliff Hotel“ ir už lovą keturviečiame kambaryje sumokėję po 5 JD (~6 €), išėjome pasižvalgyti aplink.
Pirma stotelė – garsusis „Hashem“ restoranas. Jame meniu nėra, o vos atsisėdus atnešama duona ir dubuo su žalėsiais – svogūnais, pomidorais ir mėtomis. Taip pat pasiūloma juodos arbatos, į kurią čia pat susitrynus galima įsidėti mėtos stiebą. Po kelių minučių ant stalo padedami švieži ir ką tik pagaminti falafeliai bei kelios lėkštelės humuso. Humusas gausiai užpiltas alyvuogių aliejumi, tačiau nesijaučia per didelis riebumas. Už vakarienę kasininkas prašo 2 JD (2.5 €) arba 3 USD. Tiesa, restoranas bankinių kortelių nepriima.
Traukiame ragauti skanėstų. Pačiame senamiestyje lengva pamatyti ilgas nusidriekusias eiles vietinių perkančių kanafę. Jis gaminamas dideliuose apskrituose padėkluose iš balto minkšto sūrio pagrindo, kurio viršus dengtas traškia saldžia plutele, padengta ghi sviesto, trintų pistacijų bei anakardžių mišinio. Jo kaina priklauso nuo svorio – 250 g – 1.4 JD, 125 g. – 0.7 JD. Žmogui sočiai pavalgyti užtenka 125 g. Vėliau randame cukranendrių sulčių spaudėjo vagonėlį. Čia pat sukišamos 2 ilgos cukranendrės ir supilama į 330 ml stiklinę už 0.5 JD. Stiklinė granatų sulčių kainuos 1 JD (~1.2 €).
Pusryčiams jau reikėjo išsikeisti grynųjų pinigų, nes vietiniai ne visur priima USD, arba keitimo kursas gali būti gerokai prastesnis. 100 € vietinėse keityklose pakeis į 80 JD, papildomai mokesčio už tai neims, nes kokį 1 JD uždirbs iš keitimo kurso. Beje, „Western Union“ valiutos keitimo kursas už vietines keityklas yra prastesnis keliais procentais.
Nakvynės vietose taip pat galima išsikeisti USD ar € į JD fiksuotu kursu. Pvz., už 100 USD gausit 70 JD, už 100 € – 80 JD. Už keitimą mūsų nakvynės šeimininkas neėmė užmokesčio. Iš pradžių metalinių pinigų vertė atrodė nesuprantama, nes nepastebėjome smulkiomis raidėmis iškaltų angliškų užrašų. Be to, kartais pardavėjai tiesiog arabiškai pasakydavo „nuus“ (pusė t.y. 0.5 JD) arba „rubia“ (ketvirtis t.y. 0.25 JD).
Užėję į „Abu Zaghleh“ restoraną užsisakėm skalsiai – sriubos, šašlykų, kelias šviežiai keptas pitas, salotų, šavarmą, humuso, mosabahos, gruzdintų bulvių, daržovių, taip pat gavom po buteliuką vandens. Viską valgėm bendrai ir sumokėjom 10 JD.
Pavalgę traukiame apžiūrėti miesto dienos šviesoje. Romėnų amfiteatras jau atidarytas, o 10 valandą ryte esame pirmi lankytojai. Jame telpa apie 6000 žmonių, o statytas buvo maždaug 2 amžiuje. Tiesa, jis buvo restauruotas, tad akmenyje naujieji laikai sumišę su autentiškumu. Statūs laiptai ir sėdimos vietos veda iki pat viršaus, nuo kur atsiveria didelė dalis miesto panoramos. Apačioje besirenkantys japonų turistai atrodo gana maži. Nejučiomis pagalvoji, kaip turėjo atrodyti čia prieš šimtmečius vykę vaidinimai. O vasaros renginiai arba muzikos festivaliai amfiteatre vis dar vyksta iki šiol.
Dykumų pilys
Traukiame iš sostinės tolyn. Maždaug už 60-70 kilometrų nuo Amano yra kelios dykumos pilys. Viena jų – Qasr Al-Kharanah. Manoma, kad ji buvo statyta maždaug 8 amžiuje, jos architektūrą puošia Sasanidų imperijos braižas. Tai – viena iš ankstyviausių islamo architektūros pavyzdžių apylinkėse. Tiesa, nors pilis ir yra didelė, žmonių tuo metu be mūsų ten nebuvo. Pilies koridoriai truputį painoki, bet beveik visi jungiasi vienas su kitu. Pilyje vaikščioti galima visur, bet be plikų sienų ir daugybės kambarių nieko daugiau nebuvo.
Antra pilis – gerokai įdomesnė. Qasr Amra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą jau virš 30 metų. Atvykome valandą prieš uždarymą, todėl pasitikęs gidas vėl pasiėmė raktus ir nusivedė aprodyti kalifų medžioklės rezidencijos, kuri daugiausiai tarnavo kaip pirtis – hamamas. Užėjus į pilį laukimo salė pasitinka daugybe mozaikų ir piešinių, kuriais išmarginti sienos ir lubos. Pavaizduoti piešiniai pasakoja istorijas – apie medžioklę, nugyventus gyvenimus ir valdovus. Ant sienos nutapyta šešių karalių freska su valdovais iš Bizantijos, Persijos, Aksumo imperijų ir Vestogtų karalystės.
Salės gale yra du tušti kambariai, kurie tuometiniams kalifams tarnavo kaip miegamieji. Užėjus pro kitoje salės pusėje esančias duris patenkama į romėnų pirties patalpas. Pirmasis kambarys yra frigidarijus – šalta pirtis, jos viršuje pavaizduotas žmogaus gyvenimo ciklas – nuo gimimo iki mirties. Antrasis kambarys tepidariumas – šilta pirtis, ornamentuota gyvūnais. Gidas prasitaria, kad paskutinis laisvėje gyvenantis liūtas šiose apylinkėse buvo pastebėtas maždaug prieš šimtą metų. Galiausiai trečioji patalpa buvo kaldariumas – karšta pirtis. Šiame kambaryje labai šviesu, aukštai viršuje pro siaurus langelius kupole šviečia saulė ir maloniai šilta šviesa užpildo visą kambarį. Lubos tapytos zodiakų ženklais ir 35 žinomais žvaigždynais.
Čia gidas baigia savo pasakojimą ir paprašo už pravestą ekskursiją atsilyginti iš viso ne daugiau negu 5 JD (~6 €). Kadangi buvome paskutiniai svečiai, gidas, čia dirbantis jau 8 metus, paprašė mūsų pavežti jį iki savo namų už 40 kilometrų nuo pilies. Kadangi pakeliui į jo darbą nekursuoja autobusai, kiekviena diena į pilį ir iš jos yra kaip loterija, kokiu būdu ir kada pateks į darbą.
Kadangi pakeliui į jo darbą nekursuoja autobusai, kiekviena diena į pilį ir iš jos yra kaip loterija, kokiu būdu ir kada pateks į darbą.
Džarašas
Būnant šiame mieste geriausias lankytinas objektas yra senovės romėnų miesto griuvėsiai. Bilietas patekti į archeologinį paveldą kainuoja 10 JD, tačiau su Jordan Pass pro vartus įleidžia nemokamai. Pati senovės miesto teritorija yra didelė, neskubant apeiti viską užtruks apie 5 valandas. Visa architektūra ir išplanavimas kalba apie laikus, kuomet visas miestas buvo svarbus imperijos centras, pradėjęs plėstis nuo mažo miestelio ir pasiekęs savo šlovės viršūnę 3 amžiuje, kuomet jame gyveno 20 000 gyventojų.
Pasižvalgius nedideliame turguje praeiname pro didžiulę Hadriano arką, kuri buvo pastatyta norint pagerbti čia 129 m. apsilankiusį imperatorių Hadrianą. Toliau kiekvieną lankytoją pasitinka hipodromas, kuriame tilpo apie 10 000 žiūrovų, kurie stebėdavo karietų lenktynes. Toliau nuo žaidynių vietos įrengta forumo aikštė, apjuosta beveik 60 korintinių kolonų, vedančių gilyn į miestą plačiu keliu, kurio šonuose ilgus šešėlius meta kolonų eilės.
Aplink išsidėsčiusios kelios šventyklos – didžiausia jų – Dzeuso. Visai šalia yra Pietinis Teatras, talpinęs apie 3 000 žiūrovų, ir kur šiandien beduinai renkasi pagroti dūdmaišiais už tai tikėdamiesi pinigų, kuriuos čia pat į dėžutę meta turistų grupės, palydėdamos paskutinius akordus plojimais. Akustika teatre yra puiki, o sienos pastatytos taip, kad scena būtų nuolatos apšviesta šviesos.
Apvaikščioję romėnų miestą patraukėme ieškoti pietų, kuriuos radome „Zahrat Ballkis Mandi“ restoranėlyje. Užeiga įsikūrusi ant kalniuko keliaujant atgal miesto centro link. Didelė ryžių porcija su riešutais ir razinomis, kurios rūšį ir paruošimo būdą galima pasirinkti pačiam, su ketvirčiu keptos vištienos kainuos 3 JD (~3.7 €) žmogui. Čia pat už durų restoranėlio šeimininkai kartas nuo karto padeda gabalėlį mėsos katinui, kuris maisto prašo iš kiekvieno praeinančio pro šalį. Šalia restorano yra baklavos kepykla. Joje sveriama baklava kainuoja 3.5-6 JD (~4.5-7.5 €) už kilogramą, tad ~15 gabaliukų įdaryti pistacijomis, kainuos apie 4.5 JD (5.5 €).
Negyvoji jūra
Važiuojant į šalies pietus pastebimai šyla oras. Tad pakeliui Petros link sustojame išsimaudyti Negyvojoje jūroje. Visos tvarkingos teritorijos priklauso viešbučiams, kurie paplūdimių atkarpas prižiūri, tvarko, įrengia gėlo vandens dušus sūriam vandeniui nusiprausti. Žinoma, už tai ne viešbučio svečiui tektų mokėti. Kaina priklauso nuo viešbučio ir siekia iki 20 JD (25 €) asmeniui.
Tad nusprendžiame patekti į laukinius paplūdimius, kuriais naudojasi vietiniai arba pavieniai turistai. Aišku, tokie „paplūdimiai“ yra šiukšlini, nesutvarkyti, uolėti, akmenuoti, sunku rasti gėlo vandens nusiprausti. Tačiau uolėtame kraštovaizdyje sekant žalumą, kuri leidžiasi nuo kalno iki pat jūros, aptinkame ir naudojamą paplūdimį.
Jame yra šilto gėlo vandens upeliai, nuolat pratekančio vandens baseinai. Šiltas vanduo taip pat trykšta ir iš uolų, tad dušas po palmėmis – garantuotas. Įlipus į jūrą greitai grįžti, nes supranti, jog be šlepečių su užsegamais dirželiais toli nenueisi – druskos kristalai aštrūs, tad vos juos palietus galima įsipjauti odą. Vandens temperatūra džiugina – 24 laipsniai, kai lauke – 17 pagal Celsijų ir dar vėjuota. Tupime supami bangų neiškišdami galvų. Čia pat ant kranto vietiniai maišeliais semia pilką molį, kurį greičiausiai parduoda turistams.
Sausio mėnesį turistų paplūdimiuose mažai – su mumis yra dar viena šeima, visi kiti – vietiniai. Išlipę greitai išsimuiliname ir turškiamės šiltame baseine. Muilo pražiopsotos vietos greitai pasirodo – išdžiūvus vandeniui paausiai ir kakta pasidengia druskos sluoksnio dėmėmis. Plaunamės antrą sykį ir pavaikščioję pakrante važiuojame tolyn link Jordanijos vizitinės kortelės – Nabatėjų karalystės miesto.
Petra
Keliamės anksti – prieš šešias. Bilietų patikroje prašo paso ir Jordan Pass. Naujai atvykusius žmones į archeologinę vietovę lengva atpažinti – plačios akys ir bandymas įamžinti viską, kas yra aplinkui, kadangi žvilgsnis šokinėja nuo tarpeklio, pro kurio apačią einame, iki uolose išskaptuotų šventyklų fasadų ir akmens statulų.
Pačios Petros brangakmeniu tituluojamas Iždas, bene žinomiausia draustinio vieta, pasitinka dar neapšviestas saulės. Ji šventyklos vartus nugula tik trumpam, apie 12 valandą, kuomet saulė yra tiesiai virš galvos. Kadangi Iždas yra siaurame tarpeklyje, saulės šviesa čia ilgai neužsibūna. Pasitikęs didingas vaizdas iškart papildomas vaikų pasiūlymais parodyti kelią iki viršuje esančios apžvalgos aikštelės, varovų šūksniais pajodinėti asilu, pasivažinėti karieta arba gidų pasiūlymais pravesti asmeninę ekskursiją.
Kopimas iki aikštelės kalno viršuje priešais Iždą trunka apie valandą. Vaikai siūlė atvesti per 10 minučių, bet vienintelis artimesnis kelias iki čia – stačiomis uolomis. Aš nieko prieš pasivaikščioti... Pati aikštelė yra apgyvendinta beduinų šeimos – jie čia pat pasiūlo šviežiai spaustų granatų sulčių arba puoduką mėtų arbatos už kelis dinarus. Pavargę žiūrime į vakarėjančią saulę ir grožimės kalnais, siaura mėlynos ir oranžinės spalvos dangaus juosta.
Vis dėlto Iždas yra tik vienas iš lankytinų objektų Petroje. Asmeniškai labiau patiko Vienuolynas, esantis pagrindinio turistinio kelio pabaigoje ir nė kiek nenusileidžiantis Iždui. Tiesa, kelias iki Vienuolyno yra ilgas, tenka pastoviai kopti laiptais, kurių statumas nemažėja iki pat kelio pabaigos. Kartas nuo karto pralenkiantis beduinas pasiūlo už pinigus užjodinti iki viršaus su savo asilu. Kainų neklausėme, nes norėjome eiti patys, bet nuogirdos buvo, kad kai kurie turistai sumokėjo po 25 JD (~31€) už „pavėžėjimą“ iki Vienuolyno. Tiesa, asilus varovai muša lazdomis arba mažomis grandinėmis, kad asilai greičiau koptų laiptais. Tad jei ne dėl pinigų, tai dėl tokio elgesio daug kam nekyla mintys pasinaudoti asilų paslaugomis.
Kopiant Vienuolyno link iš abiejų pusių laukia prekeiviai, siūlantys suvenyrus – spalvotas skaras, magnetukus su Petros vaizdiniais, rankų bei kojų papuošalus, paveiksliukus, net margus akmenis. Kopiant aukščiau – suvenyrų kainos pinga. Tad jeigu kelio apačioje 2 magnetukai kainuoja 1 JD, beveik prie pat Vienuolyno už tokią pat suma parduoda 5 tokius pačius magnetukus. Pavyzdžiui, paprasta tradicinė skara kainuos 3 JD, pašminos vilnos šalis – 5 JD.
Atsivėrus Vienuolyno panoramai galima palipti ant šalia esančių kalnų papėdžių. Ant vieno iš jų, aukščiausio, įsikūrusi trobelė su suvenyrų staliuku ir 3 draugiškais katinais – dviem šviesaus rudo kailio su baltais dryžiukais ir vienu tamsiai rainu. Rainis be ceremonijų užšoka ant nugaros arba kelių ir gėrisi panoramos vaizdais kartu su tavimi. Tiesa, tik laikinai, nes dėmesį reikia parodyti kiekvienam atėjusiam turistui. O jų čia – bent tuzinas.
Norint pilnai ištyrinėti Petrą, geriau joje praleisti dvi dienas, nes vienos dienos pakaks tik pagrindiniams objektams aplankyti. Taip pat patartina šiek tiek nukrypti nuo pagrindinio kelio į siauresnius kelius, kurie veda pas uolose gyvenančius beduinus. Iškaltose uolų ertmėse, kurios būna uždengtos audeklais, regis, gyvena ištisos šeimos. Iš „kambarių“ ir į „kambarius“ skraido paukščių pulkai. Aplink mažesnėse aptvertose uolose kudakuoja vištos, ganosi ir rupšnoja žolės daigelius daug beragių ožkų su ožiais. Pasiėmus maisto kartu su savimi, tokioje vietoje galima skaniai pavalgyti. Aplink bus girdimi vietinių žmonių sveikinimai, tolumoje dzinguliuos ožkų, kopiančių stačiu šlaitu, po kaklais parišti. O daugiau – tyla.
Akaba
Pats miestas niekuo nenustebino, lankytinų objektų taip pat nesižvalgėme, pasukome tiesiai prie Raudonosios jūros Akabos įlankos. Tądien vandens temperatūra buvo 23 laipsniai pagal Celsijų, tad norėjome išbandyti nardymą. Nakvynės vietoje – „Aqaba Adventure Divers“ – užsukome į ten pat įsikūrusį nardymo centrą. Kainoraštis kabo prie pat įėjimo: paviršinis nardymas – 10 JD, paviršinis nardymas su kostiumu – 15 JD (18.5 €), giluminis nardymas su pilna įranga, kostiumu, instruktažu, atvežimu ir parvežimu iš jūros kranto bei keliais instruktoriais neriančiais kartu – 35 JD (43 €).
Vienas iš įdomesnių variantų – šiukšlių rinkimo nardymai, rengiami paskutinę mėnesio dieną. Į šiuos nardymus galima registruotis nemokamai. Tokiu atveju savanoris gauna nemokamą pramogą ir kartu prisideda ir prie pakrantės, jūros dugno valymo bei šiukšlių rūšiavimo.
Kartu tądien buvo du instruktoriai – vietinis darbuotojas ir kanadietė Kristina, kuri, kaip pati sakė, be jūros gyventi nebegali. O jeigu jos nuotaika prasta, ją reikia įstumti į vandenį, ir viskas pagerėja akimirksniu.
Neriant pirmą kartą buvo baisoka, tačiau apsipratus prie kvėpavimo po vandeniu ir panėrus į 8 metrų gylį, akys pradėjo rinkti vaizdus – aukštus koralus, spalvotas žuvytes, santūriai plaukiančias nuodingąsias akmenžuves ir vos pelekus judinančius moreninius ungurius. Povandeninės kelionės pabaigoje priplaukėme prie Septynių seserų nardymo paminklo – 1999 m. Jordanijos Karališkosios ekologinio nardymo asociacijos nuskandinto „M42 Duster“ tipo amerikiečių tanko. Jis tapo puikia užuovėja ne tik koralams, bet ir žuvims. Kristina taip pat pasakoja, kad kitose vietose yra nuskandintas laivas ir lėktuvas, kurie taip pat tapo namais vandens gyvūnijai.
Nardymas atėmė daug jėgų, o pakrantės restoranai kviečia užeiti ir paragauti skaniai ruošto jūros maisto. „Mr. Seafood“ restorano šeimininkas pasitinka su plačia šypsena ir nuveda į balkoną, kuriame jau paruoštas staliukas. Rodo meniu ir tikina, kad 3 svečiams geriausiai pabandyti kelis krepšelius jūros gėrybių po pusę kilogramo. Sutinkam. Taigi, ant griliaus kepti kalmarai, krevetės ir dvi didelės žuvys kainuos 20 JD (25 €). Prie jų patiekiamos skrudintos bulvės, šviežios daržovės, citrinos ir šviežiai kepta duona. Taip pat užsisakome trintų mėtų su citrina ir ledukais gėrimo. Vienur jį daro saldesnį, kitur – rūgštesnį. Jo kaina – 2.5 JD (3 €).
Pavalgę pietus kitoje gatvės pusėje atrandame riešutų krautuvėlę, kurios asortimentas labai įvairus – nuo kavos pupelių iki šokolade įdarytų anakardžių riešutų. Tikrai rekomenduojama šiuos pabandyti. Toliau, pavyzdžiui, gliaudytų pistacijų kilogramas – 11 JD (13.5 €), migdolų su arba be luobelės, taip pat puselių ir ketvirčių kainos buvo vienodos – 8 JD (10 €), daugybė rūšių skirtingai paruoštų anakardžių – sūdytų, saldintų, rūkytų po 10-11 JD už kilogramą.
Vadi Rumas
Viena iš laukiamiausių kelionės vietų buvo Mėnulio slėnis. Dar kitaip vadinama Vadi Rumo dykuma. Nakvynę užsisakėme viename iš daugelio ten įsikūrusių beduinų stovyklaviečių internetu. Tiesa, visi atsiskaitymai už nakvynes buvo atliekami grynaisiais pinigais.
Savo automobilį palikome Vadi Rumo kaimelyje, o mūsų pasitikti ir atvežti iki stovyklavietės atvažiavo beduinas su „Toyota“ visureigiu. Nakvynė, žemėje kepta vakarienė, pusryčiai ir atvežimas iki stovyklos trims žmonėms atsiėjo 50 JD (62 €). Atvažiavome naktį, kur mūsų laukė paruošti lauko nameliai-palapinės su kietomis, bet patogiomis lovomis. Palapinėse naktį temperatūra nukrenta iki kokių 5-8 laipsnių, bet gelbsti storos antklodės, kurių kiekvienam skiriama po kelias. Dušams ir tualetams buvo pastatytas atskiras namelis.
Stovyklos šone stovėjo bendra palapinė, kurioje rytais ir vakarais visi stovyklos gyventojai kartu valgo, kalbasi, dalinasi dienos įspūdžiais. Viduryje ant grindų yra didelė malkomis kūrenama laužavietė, ant žemės išdėlioti kilimai, kad būtų galima valgyti gulomis. Viename iš palapinės galų ryte atidaromi langai, horizonte matosi kalnai, tad gerti rytinę arbatą būna ne tik skanu, bet ir gražu.
Dykumoje atstumai dideli, absoliuti dauguma turistų važinėja kartu su vietinių vairuojamais pikapais. Tačiau pasirinkus kelionę pėsčiomis taip pat galima apeiti ir pamatyti įspūdingesnes uolienų atkarpas, oranžinio smėlio kopas, kupranugarių vilkstines be varovų. Patys kupranugariai nėra baikštūs ar agresyvūs, tik eina pakankamai greitai, todėl norint pasivyti juos pėsčiomis teks žengti spėriai...
Pati dykuma, rodos, turi kažkokios energijos ir ramybės. Vaikštant jėgos seko gerokai lėčiau negu kitose lankytinose vietose. O ir smėlio spalva dienos metu keičiasi nuo baltos iki žalios ar oranžinės. Pirmoje dienos pusėje dar gali būti šaltoka, tačiau šviečianti saulė ir lengvai pučiantis vėjas sukuria temperatūrą, kuri neperkaitina, tačiau ir nesušaldo.
Iš pačios dykumos iki miestelio už 5 JD žmogui gali nuvežti stovyklos šeimininkai. Tačiau galima pasidaryti pramogą ir tranzuoti pakeliui važiuojančius tuščius arba ožkas vežančius pikapus, kurie pametės iki miestelio nemokamai. Važiuojant iš dykumos miestelio pakraščiuose galima pastebėti gausias kaimenes kupranugarių, rupšnojančių nuvytusių pomidorų stiebus. Sustojus šalikelėje, atsargiai perlipus spygliuotą tvorą ir priėjus artyn, kupranugaris pozuoja ramiai gromuliuodamas ir pasisukęs profiliu i vakarėjančios saulės nutviekstą kalnų foną. O vėliau nueina toliau ištisais hektarais besitęsiančiu lauku.
Madaba ir lauktuvės
Kelionės metu vedėme užrašus kas, kiek ir už ką sumokėjo. Paaiškėjo, kad kiekvienas išleidome maždaug po 400 €. Per savaitę kelyje praleidome 23 valandas, nuvažiavome 1175 kilometrus, benzinui iš viso išleidome ~65 €, vidutinis sunaudojamų degalų kiekis buvo 6,4 litro.
Didžiausias išlaidų dalis sudarė 6 skirtingose vietose buvusios nakvynės (po ~56 €), maistas ir restoranai (po ~65 €), pramogos, nardymas, lankytinos vietos, muziejai ir gidai (po ~115 €), automobilio nuoma (po ~55 €). Susiskaičiavę „buhalteriją“ lauktuves nusprendėme susipirkti 20 kilometrų nuo oro uosto esančiame senoviniame Madabos miestelyje.
Nakvynę gavome „Madaba Hotel“ už vietą kambaryje kiekvienas sumokėję po 6 JD (~7.5 €). Tiesa, kambarys neturėjo užrakto, o durų rankena buvo iškritusi. Bet vaizdas pro palėpės, kurioje nakvojome, langą, buvo nuostabus: tekančios saulės nušviesta Jėzaus Kristaus mečetė buvo ne tik didinga, bet ir iškilusi aukščiau visų kitų matomų miesto pastatų.
Ši mečetė pasirinko, atrodytų, nesuderinamą pavadinimą islamo šalyje. Tačiau 2008 m. pastatyta mečetė tokiu būdu stengiasi skleisti tolerancijos ir vienybės žinią. Šventovės imamas Jamalas al Sufrati puikiai žinomas Madabos regione kaip asmuo, išsiskiriantis savo pastangomis gerinti santykius tarp musulmonų ir krikščionių, kurie sudaro apie dešimtadalį šalies gyventojų.
Mieste visos gatvės nusėtos mažyčių krautuvėlių, kurios neturi jokių angliškų pavadinimų. Vienoje parduotuvėlių perkame kavą: prabangiausių kavos pupelių kaina buvo 11 JD/kg, prastesnių galima gauti ir už 4 JD/kg. Nepriklausomai nuo skrudinimo lygio, kavos kaina nesikeičia. Išskirtinis šios kavos bruožas tas, jog malant kartu įdedama ir žaliojo kardamono prieskonio, kuris gėrimą paįvairina saldumu ir kvapnumu. Pardavėjas brangiausiai kainuojančias kavos pupeles sumala čia pat, susveria ir pasako kainą – 250 gramų kainuos 2 JD (2.5 €). Proporcija maždaug tokia – 200 g kavos ir 50 g kardamono.
Jeigu sumanysite parvežti Alepo muilo, gaminamo iš lauramedžių ir alyvuogių aliejus, geriausia jo ieškoti pardavėjui rodant muilo fotografiją mobiliajame telefone. Priešingu atveju jums gali siūlyti paprastesnio, vien tik iš alyvuogių aliejaus gaminto muilo. Be to, jeigu senamiestyje už gabaliuką alyvuogių aliejaus muilo prašo 2-5 JD, judrioje naujamiesčio gatvėje už Alepo muilo gabalą sumokėsite 2 JD. Vienoje krautuvėlėje paprašius pardavėjo Alepo muilo, jis parodė į sukrautą krūvelę, bet pasitikslinus, ar čia tikrai ieškomas muilas ir parodžius Alepo muilo nuotrauką, pardavėjas atsivedė prie atskirai padėtos mažos dėžutės, kurioje buvo kokie 6 gabaliukai muilo. Pasiderėję už 3 muilus sumokėjom 5 JD.
Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į baltojo Nabluso muilą, kuris iki šiol gaminamas Palestinoje iš pirmo spaudimo alyvuogių aliejaus. Senamiestyje gabaliuko kaina – 1 JD, naujamiesčio krautuvėlėse – ~0.4 JD.
Dar apsipirkę didelėje baklavos kepykloje, viską susipakuojame ir traukiame oro uosto link. Čia jau renkasi matyti veidai, skridę kartu tuo pačiu lėktuvu, ir iškart pasipila klausimai – kaip tau, kaip jums, kur buvot, ar patiko? Patiko... Atrodo, visiems patiko. Veidai pavargę, bet laimingi. Bilietų patikra. Kylam. Skrendam namo...
