Prieš kelias dienas gavę Irano vizas, keliautojai jų pasiimti turėjo vykti į Erzurumą – slidinėjimo kurortą, į kurį veda daugiau nei 600 km. besidriekiantys Tauro kalnyno serpantinai, tad motociklą teko palikti Gazientepe ir keliauti autobusu.
„Tai reiškė, kad prieš akis10 valandų kelio į vieną pusę. Dar prieš kelionę buvome įspėti, kad laukia nelengva kelionė. Niekas nežadėjo gerų kelių, be to, patikino, kad nesijausime pernelyg saugūs – regione – ganėtinai įtempta situacija “, – pasakojo A. Mockus.
Žinoma, keliautojai neapsiėjo be nuotykių – pakeliui į Erzurumą jie pateko į eismo įvykį.
„Programėle užfiksavau, kad pripustytu ir nevalytu serpantino keliu 1300 m. aukštyje važiavęs autobusas lėkė beveik 96 km. per valandą greičiu. Į mus atsitrenkė automobilis, atbuline pavara važiavęs priešpriešine juosta. Nors smūgio būta nemenko, mums nieko nenutiko. Dvi paras autobusu trankėmės nuo Gaziantepo iki Erzurumo ir atgal. Dvi naktys ant kėdės, bet net ir prie to galima priprasti“, – sako R. Bružas.
Sugrįžę į Gaziantepą, vyrai kelionę į Mardiną tęsė motociklu, tik kaip vėliau A. Mockus rašė ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ paskyroje, ir šioje kelio atkarpoje neapsieita be nuotykių: „Pavažiavus pirmus kelis šimtus kilometrų, degalinėje Rimas pastebėjo, kad kažkas negerai su priekabos ratu, atsipalaidavęs sparnas, o tai reiškia, kad ir pats ratas nepriveržtas. Tik nuėmęs ratą supratau, kad trūksta priekinės įvorės. Pirmiausia pamaniau, turbūt presuojant guolį kažkur pasimetė.
Žinoma, teko suktis iš padėties, tačiau nelengva tai padaryti kelyje, kai oras nelepina, o iki artimiausio miesto, kur galima gauti tinkamą pagalbą, apie 100 km. Visa laimė, kad šalia buvo padangų remonto garažiukas, tad pasiknaisiojus po šalia dirbtuvių esantį gamybinių atliekų šiukšlyną radau kelis vamzdelius, iš kurių gavosi visai tinkama įvorė. Geri žmonės tie turkai, visada geranoriškai padės spręsti iškilusią problemą ir nebandys iš jos gerai pasipelnyti.“
Mardinas, pasak keliautojų, ganėtinai nemažas ir senas miestas – važiuojant link jo jau buvo matyt, kad jis įsikūręs aukščiau kalnuose, o visas senamiestis ir jame esanti pilis kyla aukštyn į stataus kalno viršūnę, kur pakilus atsiveria įspūdinga miesto panorama. Senosios miesto gatvelės išsiraizgiusios neįtikėtinu voratinkliu, skirtos tik pėstiesiems, nes automobiliai ten tiesiog netilptų.
Įdomu ir tai, jog visas tūkstantmetis senamiestis yra gyvenamas, ten girdėti vaikų žaidimai ir rekonstrukcijų garsai. „Gyvas „gyvosios istorijos“ pavyzdys, kaip architektūros paveldas nevirsta rezervatais ar muziejais po atviru dangumi“, – sako Rimas.
Kelionėje iš Mardino į Chakarį didelių išbandymų neturėjo būti. „Kiek neramino beveik 400 km perėja per Tauro kalnyną, nes keliautojai žinojo, kad didesniame aukštyje sniego ir žemų temperatūrų išvengti nepavyks, o perspektyva, tik šį kartą motociklu, pakartoti kelionės autobusu į Erzurumą patirtį, neatrodė patraukli.
Tačiau kito būdo pasiekti Iraną nėra. Nusiteiki blogiausiam, tikiesi geriausio ir važiuoji“, – pasakoja R.Bružas.
Dešimtys patikros punktų išdėstytų per visą kelią, patikrinimai ir klausinėjimai ne tik erzino keliautojus, bet gaišino taip brangų laiką. Tačiau viską atpirko vaizdai kalnų viršuje.
„Man nėra tekę keliauti snieguotomis viršūnėmis ir dar motociklu. Vaizdai gniaužia kvapą, o jų didybė stulbina“, – pasakojo pirmą kartą kalnais keliavęs žurnalistas R.Bružas.
Vaizdingi kraštovaizdžiai gali būti labai klastingi. Keliautojų dronas prarado kontrolę ir nukrito kitoje kalnų upės pusėje ir Aurimui, norint atgauti skraidyklę, teko keltis per sraunią vagą ir stipriai rizikuoti. „Padėjo pasirengimas ir reguliarios KASP treniruotės“, – po rizikingo šuolio, uždusęs pasakojo Aurimas.
O 88-ąją kelionės dieną jis vadina sunkiausia per visą ekspediciją: „Rimas juokavo, kad iš tokios dienos drąsiai galima būtų vieną seriją sumontuoti. Dronas sudaužytas, o tik pasiekus Chakarį vėl lūžo priekabos amortizatoriaus rėmas, toje pačioje, dar Izraelyje sutaisytoje vietoje. Belieka tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei rėmas būtų lūžęs bet kuriame snieguotų serpantinų posūkyje.
Nors visą dieną mus persekiojo vien nesėkmės, galiausiai vis tiek galėjome dėkoti aukščiausiajam už tai, kad siunčia mums stiprius angelus sargus.“
Keliautojų technika nuvylė vos įvažiavus į miestą ir jau po kelių minučių subėgo vietinis jaunimas, rankomis pakėlė priekabą ir ne tik atstatė lūžusį rėmą, bet pasirūpino motociklo saugia „nakvyne“ netoliese esančioje degalinėje, bet ir suderino remonto darbus sekančią dieną.
„Mūsų nesėkmės yra sėkmingos ir jeigu tokie atsitiktinumai nutinka, reikia ir toliau leisti jiems rodyti mums kelią. Gal čia pats A. Poška stebi mus nuo debesies ir saugodamas siunčia mums labų dienų?“, – šypsosi ekspedicijos vadovas R.Bružas.
Aurimas Mockus ir Rimas Bružas leidosi į kelionę motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Ši ekspedicija skirta legendinės Antano Poškos kelionės motociklu į Indiją 90 metų jubiliejui paminėti. Daugiau naujienų apie ekspediciją – LRT.lt portale ir LRT paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.
