Vietoje to jie sėdo į automobilį. Tėvas naktį juos nuvežė apie 700 km į Minską kaimyninėje Baltarusijoje. Iš ten kitą rytą jie išskrido į Uzbekistano sostinę Taškentą.
„Manėme, kad Baltarusijos sieną gali tekti nelegaliai kirsti per miškus, jei mūsų neišleis iš Rusijos“, – iš Taškento sakė 26 metų Andrėjus. Abu broliai prašė neviešinti jų pavardžių, kad apsaugotų šeimą namuose.
V.Putino įsakymas pašaukti į kariuomenę paskatino dešimtis tūkstančių Rusijos vyrų bėgti iš šalies, dažnai – aplinkiniais keliais.
Kirilas Ponomariovas, 24 metų žurnalistas iš Voronežo, esančio netoli Ukrainos, išvyko į Jerevaną Armėnijoje. Jam prireikė savaitės kelionės automobiliu, traukiniu ir lėktuvu, kuri buvo ilgesnė nei 10 tūkst. km.
Dar prieš V.Putinui paskelbiant šį pranešimą, V.Ponomarevas planavo išvykti: jis jau buvo užsisakęs bilietą į Jerevaną, bet turėjo skristi tik po 6 dienų.
Jam prireikė savaitės kelionės automobiliu, traukiniu ir lėktuvu, kuri buvo ilgesnė nei 10 tūkst. km.
Kitą dieną po Putino kalbos V.Ponomarevas nusprendė, kad laukti per daug rizikinga. Regiono gubernatorius pasirašė dekretą, kuriuo uždraudė rezervistams išvykti iš provincijos. V.Ponomarevas vos per valandą susikrovė daiktus ir sėdo į automobilį, kad nuvažiuotų 600 km iki Volgogrado, esančio netoli sienos su Kazachstanu.
Ten jis rado pigų bilietą į tolimojo susisiekimo traukinį, vykstantį į Tadžikistaną, kuriuo paprastai į Rusiją ir iš jos vežami migruojantys darbininkai iš Vidurinės Azijos.
„Įspūdis buvo toks, kad 90 proc. mano vagono buvo karinio amžiaus rusų vyrai. Visi tylėdami žiūrėjo vieni į kitus, bet visi supratome, kas vyksta“, – pasakojo jis.
„Pasienyje į traukinį įlipo sargybinis ir pasakė: „Oho, niekada nemačiau tiek daug vyrų šiame traukinyje, kur jūs visi važiuojate?“, – pridūrė jis. – Visi sakė, kad važiuoja pas gimines, močiutę ar merginą“.
Traukinys į atokų Kazachstano naftos miestą Atyrau prie Kaspijos jūros važiavo 17 valandų. Ten V.Ponomarevas rado skrydį į Kazachstano komercinę sostinę Almatą, esančią dar 2 tūkst. km į rytus. Iš ten jis skrido į Šardžą Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Prieš skrisdamas į Jerevaną, jis pasinaudojo 11 valandų tarpiniu sustojimu, kad galėtų apsilankyti paplūdimyje ir paplaukioti Persijos įlankoje.
Prieglobstis
Taškentas ir Jerevanas tapo prieglobsčiu, ypač Rusijos miestų viduriniosios klasės atstovams, kurie sugebėjo greitai persikelti ir turėjo lėšų pabėgti.
„Dviem savaitėms užsisakėme kambarį nakvynės namuose – ir beveik visi čia yra rusai, – pasakojo Timofėjus, vienas iš brolių, dabar esančių Taškente. – Jei vaikščioji po miestą, matai daug rusų, daug IT darbuotojų, sėdinčių ir dirbančių kavinėse.“
Uzbekistanas leidžia rusams be vizos pasilikti 90 dienų, ir sakoma, kad nedeportuos rusų, atvykusių išvengti šaukimo į karinę tarnybą. Andrėjus ir Timofėjus planuoja persikelti į Turkiją, kur rusai gali palyginti lengvai gauti leidimus gyventi šalyje.
„Nesitikiu grįžti į Rusiją per artimiausius šešis mėnesius ar metus“, – sakė Andrėjus.
Žurnalistui V.Ponomarevui, išvykusiam iš Rusijos, kur visa nepriklausoma žiniasklaida buvo uždaryta, didžiausias kultūrinis šokas persikėlus į Jerevaną buvo Armėnijos demokratija ir spaudos laisvė.
„Galima pajusti tam tikrą laisvę, – sakė jis. – Jauti, kad tai demokratinė šalis.“
