Turintys gerą humoro jausmą sumotų, kad būtent Balzacas ir paskatino jaunąją Tauragės kartą atsigręžti į Prancūzijos automobilių parką jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio. Bet tai niekuo nepagrįstos prielaidos – nei prancūzų kalba dar nuo sovietinių laikų čia nebuvo populiari, nei kas nors pernelyg domėjosi prancūzų kultūra. Tačiau kad ir kaip bežvelgtume, tik atvažiavus į Tauragę, nuo Kryžkalnio pusės iš abiejų kelio pusių pasitinka automobilių pardavimo aikštelės.
Šįsyk prašaukime pro jas ir atsidurkime kad ir Pagramantyje bei Lauksargiuose. Pastarieji akį traukia Mažosios Lietuvos architektūrai būdingais statiniais.
Pagramančio pasididžiavimas – apžvalgos bokštas
Kelionę pradedu nuo Pagramančio regioninio parko lankytojų centro, šalia kurio Akmenos ir Jūros upių santakoje tik pernai lankytojams atvertas apžvalgos bokštas. Jis jau sumušė visus lankomumo rekordus – per vasarą ir rudenį jį aplankė daugiau nei 70 tūkst. lankytojų.
Pasak Pagramančio regioninio parko lankytojų centro administratorės Ritos Krompalcienės, būtent nuo čia ir rekomenduojama pradėti pažintį su apylinkėmis.
„Apžvalgos bokštas itin populiarus, tačiau verta pamatyti ir 9 piliakalnius, atodangas ar Akmenos upės riedulyną – Didžiąją rėvą“, – pasakojo R.Krompalcienė.
Nemanykite, kad aplankyti Pagramantį užteks poros valandų – čia tikrai rasite ką veikti nuo ryto iki pat vakaro. Bene įdomiausias maršrutas, besitęsiantis 5 kilometrus – pačiame Pagramančio miestelyje, kuriuo keliaudami pereisite keturis kabančius tiltus ir „selfius“ pasidarysite ties Akmenos ir Gramančios upių šlaitais, nukeliausite iki „Meilės akmens“ ar pasigrožėsite Pagramančio atodanga. Ir tai tik keletas objektų – gamtos lobių čia apstu.
Pagramantyje verta aplankyti ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kuri statyta 1774 metais, o kur dar piliakalnis pačiame miestelio centre.
Anot Pagramančio krašto pasakorės Birutės Normantienės, Pagramančio piliakalnis yra „aukštas kaip bažnyčia, dailus kaip skleinyčia“. O skleinyčia žemaičiai stiklinę vadina. Nuo jo visas miestelis matosi kaip ant delno.
Šalia Akmenos upės esančiame parke pasivaikščioti užklysta ne tik svečiai – tai ir vietinių ypač mėgiama vieta, o išalkus žemaitiškų patiekalų verta paragauti bendruomenės kavinėje „Gramančia“.
Lauksargiai – liuteroniškas kraštas
O štai Lauksargiai – lyg etninis Mažosios Lietuvos atspindys. Penkiolika kaimų apimanti Lauksargių seniūnija yra visai netoli pasienio, tad intriguojančių istorijų čia daug.
Su lauksargiške Jovita Zubaite, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ekskursijų vadove-edukatore, susitikome simbolinėje vietoje – kelio Tilžė–Tauragė atkarpoje – šalia praėjusiais metais pastatyto paminklo, skirto Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos šimtmečiui pažymėti. Tai ribinė zona, vietinių vadinama Parubežiu, kuri žymi 1422 m. pagal Melno taikos sutartį nustatytą tarpvalstybinę sieną tarp Vokiečių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Būtent čia buvo ir Lauksargių-Plikiškės perėjimo punktas, skiriantis Prūsiją nuo Rusijos imperijos.
„Patys Lauksargiai nėra dideli, tačiau čia daug vokiškosios kultūros palikimo ženklų. Tai buvo liuteroniškas kraštas“, – pasakojo J.Zubaitė.
Iki XIX a. pr. Lauksargiai iš kitų miestelių neišsiskyrė, tačiau 1832 m. nutiesus naują plentą Tilžė–Tauragė, miestelis suklestėjo, pradėjo keltis ir turtingesni gyventojai. Lauksargiuose veikė paštas, užeigos, pieninė, sūrinė, sukosi du vėjo malūnai, kaukšėjo kalvės, veikė net 2 pradžios mokyklos. Įsikūrė ir geležinkelio stotis, buvo daug įvairių parduotuvių ir amatininkų dirbtuvių.
Tai ribinė zona, vietinių vadinama Parubežiu.
Žinoma, čia suklestėjo ir tarpvalstybinė prekyba. Kokios gi prekės buvo gabenamos? Anot J.Zubaitės, iš Lietuvos pusės keliaudavo žemės ūkio produkcija, varydavo raguočius, kiaules. Yra net užfiksuota, kad turgaus dienomis šiuo keliu prakriuksėdavo net 5 tūkst. kiaulių.
„Į Tilžę buvo varomos ir žąsys, kurias tarsi apaudavo „batukais“ – žąsys būdavo pervaromos per deguto balą, vėliau leisdavo joms pavaikščioti po smėlį ar smulkų žvyrą. Tad tokiais „apavais“ jos ir keliaudavo į Tilžę.
O iš Prūsijos atveždavo pramoniniu būdu pagamintų prekių – cukraus, druskos, degtukų, žibalo, parsivarydavo ir dviračių. Atkeliaudavo ir aukštesnės kokybės medvilnės audiniai, šilkas. Tarpukariu atveždavo ir tais laikais egzotinėmis prekėmis laikytus apelsinus – vietinių „oranžais“ vadinamus“, – įdomybėmis dalinosi muziejaus „Santaka“ ekskursijų vadovė.
Anot J.Zubaitės, šalia oficialios tranzitinės prekybos, vyko ir kontrabanda. Viena iš paplitusių kontrabandinių prekių buvo anodija – pigus lakus spirito ir eterio mišinys, kuriuo žmonės svaigindavosi. Be anodijos tais laikais neapsieidavo nei vienos talkos ar vestuvės.
Draudžiamosios spaudos metu, bendradarbiaujant su vietos gyventojais, čia zujo ir knygnešiai.
„Kadaise Lauksargiuose stovėjo ir muitinė. Iki XIX a. pab. ji buvo paprasta medinė, Vokietijos imperijos statyta, o apie 1905–1907 metus čia iškilo neogotikinio stiliaus mūrinis pastatas. Ją vadino karališkąja dėl puošnios architektūros, pabrėžiančios valstybės galią ir vakarietišką kultūrą, tačiau muitinė gyvavo tik iki Pirmojo pasaulinio karo kovų, kuomet buvo sugriauta. Po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 metais nebebuvo prasmės šios muitinės atstatyti, o tarpvalstybinė siena buvo nukelta iki Panemunės“, – pasakojo J.Zubaitė.
Liuteronų bažnyčioje – ir koncertai
Šis kraštas visada buvo daugiau liuteroniškas, tad įdomi ir Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia. Pati save liuterone laikanti Jovita Zubaitė, sako, kad katalikų šiame krašte taip pat buvo, tačiau ne tiek daug, kiek liuteronų.
Pati bažnyčia stačiakampio plano, raudonų plytų su bokštu. Jai būdingi Mažosios Lietuvos protestantiškų sakralinių pastatų bruožai. Interjeras gana kuklus, tačiau išsiskiria įdomia medienos perdanga.
Ilgą laiką liuteronai neturėjo savo parapijos Lauksargiuose, tad keliaudavo į gretimą Vilkiškių bažnyčią. Ir tik XIX a., kuomet nutiestas plentas, padaugėjo gyventojų bei atsirado poreikis įsteigti savą parapiją. Taip 1864 m. Lauksargių dvarininkas Samuelis Habedankas skyrė sklypą liuteronų bažnyčiai statyti.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia itin nukentėjo, buvo sunaikinti vargonai, altorius, o labiausiai gaila suniokoto bokšto. 1924 m. bokštas atstatytas, tačiau ne be toks, koks buvo.
„Tam, kad Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia nenukentėjo, matyt, padėkoti turėtume kantoriui Pėteriui Knispeliui, kurio iniciatyva ši bažnyčia išliko. Šiuo laikotarpiu vyko ir gyventojų repatriacija. Jei parapijos įkūrimo pradžioje buvo virš 2 tūkst. parapijiečių liuteronų, tai šiuo metu jų yra tik apie 100“, – istorija dalinosi Jovita.
Dabar liuteronų bažnyčioje vis dar vyksta pamaldos, o vasarą čia rengiami ir koncertai, vyksta džiazo festivalis, meno darbų parodos.
Geležinkelio stotyje lankėsi net būsimas Vokietijos prezidentas
Įdomus ir Lauksargių geležinkelio stoties pastatų kompleksas. „Kad jūs žinotumėte kiek čia yra „pradundėję“ ir žmonių, ir ginklų, ir kitų prekių. Tuometiniuose Rytprūsiuose Klaipėdos – Tilžės geležinkelio atšaka Pagėgiai – Lauksargiai nutiesta 1904 metais pasienyje su Rusijos imperija. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo tai buvo galutinė stotelė. Dabar čia lankytojai aikčioja nuo raudonų plytų mūro pastatų – jie būdingi Mažosios Lietuvos architektūrai“, – pasakoja Jovita.
„Kompleksas nukentėjo jau per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau pastatai buvo greitai atstatyti. Karo metu tapo ypatingai svarbu plėsti geležinkelių tinklą gilyn į užkariaujamas teritorijas, nes geležinkelio bėgiais keliavo ir kariams skirta amunicija. Yra net išlikusi nuotrauka, kaip 1915 metais stotyje lankėsi būsimasis Vokietijos prezidentas Paul von Hinderburg – tuo metu jis buvo Rytų fronto generolas feldmaršalas. Jo atvykimas į šį Rytų Prūsijos kampelį rodė strateginę Lauksargių svarbą“, – pasakojo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ekskursijų vadovė.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, įdarbinus karo belaisvius, kurie telkėsi Lauksargiuose, bėgiai buvo nutiesti link Šiaulių. Taip miestelis atsidūrė prie svarbios tarpvalstybinės Berlyno – Rygos geležinkelio linijos.
1992 metais sustabdytas keleivinių traukinių eismas, stotis buvo užkonservuota, o 2003 m. galutinai uždaryta.
Akį patraukia vėjo jėgainės
Važiuojant link Lauksargių horizonte švytuoja gausybė vėjo jėgainių. Neatsitiktinai čia pat, Lauksargių seniūnijos pastate galima sudalyvauti ir vėjo energetikos edukacijose „Vėjo spalva – žalia“. Anot edukacijas vedančio buvusio geografijos mokytojo Kazimiero Igario, čia atvykusios moksleivių grupės ar tiesiog šeimos gali susipažinti su vėjo energetika, sukonstruoti mini vėjo jėgaines, o vėliau pamatyti kaip gi tos jėgainės atrodo realybėje.
„Vien pernai pravedėme 88 edukacijas, ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kas nebijo aukščio, mielai išbando užsidėjus virtualios realybės akinius „pakilti“ į pačios vėjo jėgainės viršūnę – atrodo net žemė po kojomis susvyruoja“, – šypteli edukatorius.
Beje, laukuose tarp modernių vėjo jėgainių yra likęs, kaip manoma, XX a. pradžioje pastatytas kepurinis malūnas. Statytojai po juo įrengė dvi arkines angas, leidusias įvažiuoti vežimu vidun: įvežti grūdus ir išvežti miltus. Sovietmečiu šiame malūne 1958 m. buvo filmuojama Lietuvos kino studijos komedija „Kalakutai“. „Deja, malūnas dabar ne pačios geriausios būklės, tačiau vestuvininkai vis dar čia užsuka fotosesijoms“, – pasakojo Jovita.
Tad šiuolaikinių ir istorinių statinių Tauragės krašte apstu – belieka tik pasirinkti, ką pirma pamatyti.
