Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Miguelio Manara istorija yra tarsi šio virsmo iliustracija – jaunystėje paveldėjo milžiniškus turtus ir tapo vienu turtingiausių Sevilijos žmonių. Garsėjo savo palaidu, triukšmingu ir skandalingu gyvenimo būdu, tačiau po žmonos mirties išgyveno asmeninę krizę, nuėjo ilgą atsivertimo ir atgailos kelią, galiausiai paaukojo savo turtus labdarai.
Mirė būdamas „Šventosios labdaros brolijos“ prezidentu, savo paties įkurtos labdaros ligoninės lovoje ir buvo palaidotas bažnyčioje, kurią pats pastatė.
Iš pradžių „Hermandad de la Caridad“ (labdaros brolija) savo lėšomis laidodavo nubaustuosius mirtimi, iš Gvadalkivyro upės traukdavo skenduolius, gatvėse rinkdavo ir į paskutinę kelionę palydėdavo mirusius epidemijų metu.
1662 metais M.Manara tampa brolijos nariu ir palaipsniui ją paverčia labdaros įstaiga, kuri suteikia pastogę ir maistą vargšams, o nepagydomiems ligoniams – nuolatinę globą.
Pirmiausiai M.Manara paprašė karaliaus skirti patalpas „Alfonso karališkosios laivų statyklos“ sandėliuose. Pertvarkytose patalpose šaltais metų mėnesiais, nakties valandomis, bronzos induose degdavo anglis, kurių šiluma šildydavo pasiprašiusius nakvynės.
Netrukus buvo įrengtas valgomasis išalkusiems, o dar vėliau duris atvėrė ir 50 lovų ligoninė, kurioje pradėta globoti ligonius, kurių atsisakė kitos gydymo įstaigos.
Bronzos induose degdavo anglis, kurių šiluma šildydavo pasiprašiusius nakvynės.
M.Manara finansavo brolijos pradėtos bažnyčios statybą, trukusią 10 metų ir atidarytą 1674 m. Bažnyčios puošybos darbai tęsėsi dar 10 metų, o tam M.Manara lėšų negailėjo – jis užsakė nutapyti paveikslus didiesiems to meto menininkams: Murillo, Valdes Lealui ir Roldanui.
Bažnyčios sienas puošė net 8 Murillo paveikslai, tačiau Napoleono maršalas keturis jų pavogė Nepriklausomybės karo metu. Vėliau šie paveikslai atsidūrė garsiausių pasaulio muziejų kolekcijose, o jų vietose dabar eksponuojamos kopijos.
Jeigu Sevilijai skyrėte tik kelias dienas, vargu, ar liks laiko apsilankyti „Hospital de la Caridad“ komplekse, tačiau čia apsilankę sužinosite kitą Sevilijos istoriją.
