Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Dar XVI a., Valakų reformos metu, įkurtas gatvinis rėžinis Žybartų kaimas iki šių dienų išlaikė daug savo pirmykštės autentikos. Čia matyti ir archajiškoji kaimo sodybų užstatymo struktūra, ir ryškiausia kaimo dalis – tarsi sentimentų upė nejučia pasibaigianti laukuose – pagrindinė ir vienintelė kaimo gatvė.
Liko čia ir didžiųjų galiūnų – senųjų medžių, nors nebe tiek, kiek buvo anksčiau, bet liko. Dunkso Žybartuose ir tarsi iš praeities fotografijų, tarsi iš prisiminimų grįžusios sodybos – ilgos medinės gryčios, klėtys, daržinės, pirtys.
Dauguma pastatų atrodo tokie senutėliai, kad net norisi prie jų parymoti, paguosti – kad tokie savi, kad dar čia, kad mūsų branginami...
Pirmąjį kartą į Žybartus gal net nebūčiau užsukusi, jei ne mano mamos žodžiai, ištarti pravažiuojant keliu: „Jaučiu, šis kaimas kitoks, apžiūrėkime jį“. Gal poetai tikrai stipriau jaučia... Ji buvo teisi.
Sunku patikėti, kad Lietuvoje tarp alinamų dirbamų laukų platybių dar turime tokių kaimų.
Dar ilgai mintyse prisimindavau kiekvieną sodybą, jau tręštantį kelmą ar dar rymantį sveiką jo brolį. Sunku patikėti, kad Lietuvoje tarp alinamų dirbamų laukų platybių dar turime tokių kaimų.
Aplankiusi bene visas Lietuvoje esančias etnografinio kaimo statusą turinčias vietas, čia išvydau tokią autentiką, kokios jau mažai kur berasi. Žybartai – tarsi neįkainojamas lobis.
Lobis, kuris net visažiniame internete vis dar toks nepažįstamas, neatrastas, neįvertintas. O galgi nuo šiandien viskas pasikeis? Manau, parodys laikas...
Čia išvydau tokią autentiką, kokios jau mažai kur berasi.
Šį rudenį, auksu pasidabinant medžiams ir vorams juos apmezgus plonyčiais šalikais, kelionė į Žybartus vėl buvo tarsi naujas atradimas. Vos pradėjus vaikštinėti ir gėrėtis vaizdais bei neapsakoma ramybe, mane pakalbino iš vieno namo išėjusi moteris, kurios vyras gimė šiame kaime, o ji pati – visai šalia, gretimoje pamiškėje, vienkiemyje, kur dabar tik lygūs laukai.
Nepažįstamajai papasakojau, kad Žybartai mane jau seniai pakerėjo ir pasiūliau jai pasivaikščioti drauge. Moteris mielai sutiko.
Lėtai kulniuodamos išsikalbėjome. Ji čia dažniausiai lankosi šiltuoju metų laiku, taip daro ir dauguma kitų šio kaimo sodybų savininkų. Anot sutiktosios, nuolat gyvenamos tik kelios kaimo gale esančios gryčios. Kiti gi, kaip ir ji su vyru, į Žybartus atvažiuoja vasaroti, atsipūsti, pabėgti nuo miestų triukšmo ir minčių apie pro pirštus lyg smiltys byrantį gyvenimo laiką.
Ji pasakojo, kad kai kurie kaimo namai dar mena 1860-uosius metus. Kur ir kas gyveno, kur buvo parduotuvė, kur – kolūkio kontora, kur prabėgo jos geriausios draugės vaikystė.
Nors dauguma Žybartų kaimo statinių yra mediniai, čia gal net labiausiai dėmesį traukia skaldyto akmens mūro ūkinis pastatas. Akivaizdu, kad labai senas, net primenantis dvarų sodybose dar teberymančius akmeninius ilgaamžius.
Kaip sakė su manimi pasivaikščioti sutikusi moteris, šio pastato paskirties niekas nebepamena, bet aišku, kad jis dar nuo caro laikų. Gal tai koks kaimo grūdų sandėlis – magazinas. Sunku pasakyti.
Maloniai pasišnekučiavusios, atsisveikinome. Tik aš dar ilgai buvau lydima apmąstymų apie Žybartų ateitį, apie gryčias nusiperkančius vasarotojus-naujakurius, apie kertamus senuosius medžius ir apie tai, kad naujų jau niekas nesodina.
Dargi šiek tiek anksčiau, sužavėta šio kaimo, mėginau rasti bent kažkokios informacijos apie jo praeitį. Nesuklydau nuvykusi į Radviliškio viešąją biblioteką. Joje esantis Kraštotyros skyrius man jau ne kartą buvo vartai į daugelio užmirštų istorijų skrynias.
Šis kaimas yra visiškai nepaliestas naujų statybų.
Čia rastoje knygoje „Alksniupių kraštas. Istorijos fragmentai 1554–2008 m.“ (A.Venslovas, G.Vengrienė, 2009 m.) rašoma ir apie Žybartus, išskiriant tai, kad šis kaimas yra visiškai nepaliestas naujų statybų.
Štai trupinėlis istorijos iš XVI a.: „Žybartų kaimas, priėmęs 30 valakų blogos rūšies žemės ir 11 valakų iš jų apgyvendinęs, buvo pats didžiausias vaitijos kaimas. Todėl jam, nors čia vaitas ir negyveno, atiteko tos vaitijos centro vaidmuo.“
Knygoje taip pat teigiama, kad XVIII a. dėl Kauno gubernijos valdžios institucijų kaltės, Žybartų gyventojai negalėjo išsipirkti žemės, todėl jie parašė laišką pačiam carui. Po žybartiečių skundo visi žemės išpirkos dokumentų netikslumai buvo pašalinti.
Akcentuojama ir tai, kad „Žybartų kaimas iškilo ir savo turtingumu aplenkė aplinkinius kaimus ne tiek dėl laiku pasibaigusios žemės išpirkos, kiek tinkamai pasinaudojęs 1906 m. Stolypino žemės reforma, nes žybartiečiai, panaikinę valakinę žemėvaldos sistemą, kaimo nepanaikino. Daugelis iš jų užuot statę naujus statinius, statėsi arba rekonstravo turėtus“.
Knygoje rašoma, kad šalia Dubysėlės įsikūrę Žybartai iš esmės buvo stambių, gerai gyvenančių ūkininkų kaimas. Čia 10 metų (1928–1938 m.) veikė ir mokykla, kuri buvo įkurta seklyčioje. Mokinių skaičius svyravo tarp 20–30.
Taip pat etnografinė medžiaga apie Žybartus, kurią surinko iškili šeduvė, kraštotyrininkė Emilija Brajinskienė (1930–2021), pateikiama Radviliškio viešosios bibliotekos leidžiamame kultūros ir istorijos leidinyje „Radviliškio kraštas“ (2013 m., Nr. 1 (18): „Gims vaiku, gaspador’s sodindava med’. Berniukam – ožalo, uos’, beržo, klevo. Mergaitėm – liepo, ievo“. Čia ir daugiau aprašyta, kas augo ar buvo auginama Žybartuose.
Įdomu, kad pavyko atrasti dokumentą, kuriame beveik prieš 14 metų tuometinis kultūros ministras A.Gelūnas Žybartus įtraukė į vietovių, kurioms turėtų būti suteikta teisinė apsauga, sąrašą. Kultūros paveldo departamentas bendradarbiaudamas su savivaldybe iki 2014 m. turėjo organizuoti šio kaimo vertingųjų savybių nustatymą ir įvertinimui pateikti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboms.
Nežinia, ko tąkart pritrūko Žybartams...
Kad ir kaip ten bebūtų, šiandien kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už išlikusius senuosius Lietuvos kaimus. Kol dar suprasime, kol dar jausime, kuo tokios vietos mums yra svarbios, tol jos gyvuos. Gyvuos kaip paminklai, jungiantys lietuvių tautos praeitį ir tęstinumą. Nes... Kokia tauta be savo istorijos liudytojų?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
