Iš rankų į rankas
Pandėlio buvusio dvaro sodyba XVII a. priklausė Rajeckiams. Mirus bevaikiui dvaro savininkui T. Duninui-Rajeckiui, 1697 m. jis atitenka jo žmonai Onai Chreptavičiūtei, o iš jos – XVIII a. Marcijonui Chreptavičiui. Šis 1766 m. padovanojo Pandėlį dukrai Onai Chreptavičiūtei-Chreptavičienei. 1772 m. susitarimu tarp minėtos dvarininkės ir Ukmergės pavieto karužos Ignaco Koscialkovskio Pandėlio valda turėjo atitekti pastarajam (Koscialkovskių giminės atstovai buvo įžymūs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyvenime. Tadaušas Koscialkovskis buvo Ukmergės pasiuntinys keturmečiame seime)
Taigi 1773 m. plane dvaras bei miestelis nurodyti priklausantys Ignacui Koscialkovskiui. Minėtas planas – tai ankstyviausias Pandėlio kartografinis vaizdas. Tačiau susitarimas dėl valdos perdavimo ilgai nebuvo įgyvendintas. Apie tai liudija Ukmergės pavieto dokumentai.
1767 m. (kai kuriuose dokumentuose 1787 m. – aut. past.) Pandėlio valda iš tiesų parduota Ignacui ir Barborai Koscialkovskiams. Ta proga sudarytame inventoriaus sąraše nurodyta, kad dvaro sodyboje yra rūmai, arklidė, senas „bravoras“, kalėjimas, ledainė, kiti trobesiai. Maždaug iki 1834 m. sudarytame dvaro plane matyti – dvaro sodybą sudarė dvi grupės trobesių. Viena buvo padrika, stovėjo parko pakraščiuose, kita – kompaktiška, arčiau miestelio.
Dvaro sodyboje 1842 m. pradėjo veikti spirito varykla – „bravoras“.
Tačiau 1921–1923 m. išparceliuojamas M. Koscialkovskienei priklausantis Pandėlio dvaras. Valstybės reikmėms iš pradžių paimta 534 ha, o po to dar 340 ha. Savininkei palikta 60 ha. Šį plotą iš jos nusipirko broliai Stumbriai. Po Stumbrių kurį laiką dvaro savininku buvo Zaborskis.
Vieni pastatė, kiti nugriovė
Centrinius dvaro rūmus ir kitus statinius pastatė Koscialkovskiai XIX a. II pusėje. Rūmai stovėję ant kalvos, prie Apaščios upės. Stumbriai, negalėdami suremontuoti aplūžusių rūmų, juos nugriovė. Buvo išlikę tik pamatai.
Mykolo Koscialkovskio įveistas parkas buvo kurtas Italijos romantizmo laikų stiliumi – augalai sodinti kvadratais, kuriuos jungė žvyruoti takai. Parką puošė apvažiuojamosios alėjos. Tvenkinyje buvo veisiami karpiai, o per šventes dvariškiai plaukiojo puošnia gondola.
„Bravoro“ pastate – degtinė ir apsukrusis vokietis
Pandėliškio Alfonso Gaškos surinktuose atsiminimuose rašoma, kad Koscialkovskis, be „bravoro“, dar buvo pasistatęs mūrinį vėjinį malūną ir alaus daryklą. „Bravoras“ buvęs viena didžiausių Lietuvoje spirito varyklų. Gaminama degtinė prievarta buvo pardavinėjama baudžiauninkams. Baudžiauninkų šeimos turėdavusios pirkti po keliolika gorčių kas mėnesį. Kurie baudžiauninkai išpirkdavo dvaro „karčemoje“ gorčių degtinės, gaudavo odinį taloną su išdegintu dvaro štampu. O tie, kurie nebegalėdavo išpirkti degtinės, likdavo skolingi ponui. Per 1863 m. sukilimą pandėliečiai sukilėliai sudegino dvaro skolų knygas ir tuos odinius degtinės talonus, policijos bylas. Pandėlio dvaro „bravoro“ gaminama degtinė buvo blogos kokybės, žalinga sveikatai, todėl baudžiauninkai aktyviai pasipriešino šiai blogybei.
Taip pat šis dvarininkas augindavo mėsai jaučius. Be savo dvaro bandos prieauglio, jis kasmet nupirkdavo iš valstiečių po 200 veršiukų. Juos dvejus metus augindavo ir nupenėjęs parduodavo Rygoje.
1920 m. iš Amerikos grįžę aštuoni lietuviai (broliai Masiuliai, J. Šutas, Pr. Indriūnas, Pr. Bernotas ir keli kamajiškiai) sudarė akcinę bendrovę „Žalgiris“ ir sename Pandėlio dvaro „bravore“ įkūrė fabrikėlį. Iš pradžių buvo nupirktas 98 AJ garo variklis ir įrengtas malūnas su lentpjūve. Techninio vadovo iš vietos lietuvių nebuvo, todėl vadovauti pasiūloma vokiečiui Doščerui. Jis techniškai fabrikėlį gerai tvarkė, tik akcininkams laukto pelno nedavė. Kaskart Doščeras reikalavo vis naujų pinigų iš akcininkų: reikalavo paaukštinti pastato sieną, padaryti stipresnius lubų perdengimus, pastatyti katilinę, daržines kurui laikyti, įrengti modernius valcus.
Pagaliau Doščeras įtikino akcininkus, kad reikia įrengti vilnų apdirbimo cechą. Įtikinti akcininkai skyrė lėšų ir įrengė dvi vilnų karšimo bei slėgimo mašinas, taip pat skudurų perdirbimo į vilnas ir verpimo, milų vėlimo, dažymo ir pūko kirpimo mašinas, veltinių vėlyklą ir gamino veltinius Lietuvai ir eksportui. Kitame pastatėlyje dar gamino fotonegatyvus. Nors gamyba išsiplėtė, triūsė samdomi darbininkai, bet pelno fabrikėlis vis tiek nedavė, nes lėšas tvarkė tas pats Doščeras. Akcininkai pareikalavo grąžinti įmokėtus kapitalus. Vokiečiui to tik ir tereikėjo – jis dalį įdėtų akcijų grąžino akcininkams. Pasirodo, Doščeras juos apgaudinėjo: vogė ir pasiglemžė pelną. Praturtėjęs Doščeras savo žmoną perleido vokiečiui gydytojui Štrausui, o sau jauną žmoną atsivežė iš Berlyno.
Antrojo pasaulinio karo metu fabrikėlį vokiečiai naudojo savo reikmėms: malė Lietuvoje užaugintus grūdus, apdirbinėjo medį, vilną ir viską vežė į Vokietiją.
1944 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai, iš Puodžialaukės apšaudydami Pandėlį padegamaisiais sviediniais, sudegino „Žalgirio“ fabrikėlį. Po karo jo niekas nebeatstatė, nors bandymų būta. Iniciatyvos ėmėsi „vailokų“ vėlėjas Vincas Palivonas, Vinkšnelis ir fabriko elektrikas Juozas Vilčinskas. Jie buvo pasiryžę remontuoti fabriką, tačiau rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Bukantas išpardavė likusį turtą, o remontuoti neleido.
Populiarus
Dvarui priklausęs parkas sovietmečiu panaudotas visuomenės reikmėms. Jame pastatyta erdvi medinė estrada su stogu, vasarą čia vykdavo šokiai jaunimui. Šalia veikė lauko kavinė „Kregždutė“, karuselė vaikams. Parke rengtos grandiozinės Dainų šventės. Čia tarmiškai suvaidintos ,,Senovinės pandėliečių vestuvės“ pagal A. Gaškos surinktą tautosaką. Parkas viliojo dar ir todėl, kad jame buvo kūdra.
Tačiau oro sąlygos veikė medinius pastatus ir jie nyko, prarado savo funkcionalumą. Remontui reikėjo nemažai lėšų, o jų trūko. Saugumo sumetimais pastatai buvo uždaryti, vėliau nugriauti.
Sulaukė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. išlikę dvaro pastatai (akmeninis tvartas, klėtis, rūsys ir šulinys) grąžinti penkiems Stumbrių šeimos nariams.
2016 m. liepos 21 d. Panevėžyje įforminta dovanojimo sutartis, kuria Stasys Stumbrys, Kęstutis Stumbrys, Ona Stumbrienė ir Vaidutis Petronis dovanojo Pandėlio miesto bendruomenei išlikusius dvaro sodybos pastatus: kiemo rūsį, klėtį, akmeninį tvartą ir šulinį. Šulinys įkainotas 14 Eur, kiemo rūsys – 871 Eur, klėtis – 618 Eur, akmeninis tvartas – beveik 1 tūkst. 100 Eur.
Kaip šie objektai atrodo šiandien? Visi jie yra priklauso kultūros paveldui. Medinė klėtis yra patyrusi gaisrą, kelianti pavojų žmonių saugumui. Akmeninis tvartas žavi savo sienomis. Deja, jo nebeapsaugo stogas. Gerai nors tai, kad mūro nebeardo augantys medeliai, – jie pašalinti.
Bene pats paslaptingiausias parko objektas – iš plytų sumūrytas kiemo rūsys. Manoma, kad čia buvo dvaro ledainė. Į jį gali žengti tik pasiėmęs žibintą. Rūsį sudaro dvi sujungtos skliautuotos patalpos, panašios į koridorius. Jų šonuose – gana erdvios nišos. Priešakinėje sienoje – langų angas primenančios mažesnės nišos. Galima manyti, kad jose buvo įtaisytos lentynos vyno buteliams laikyti. Rūsio vidus daug kuo primena garsiąją Rokiškio kavinę „Žara“.
Jūratė Bagužienė sako, kad bendruomenė dar nesumąstė, kam ir kaip panaudoti rūsį ir tvarto pastatą. Viliamasi, kad bus sulaukta tinkamo projekto…
Buvo vargo
„Pandėlio miesto bendruomenė jau nuo 2005 m. pradėjo minti kelius norėdama išvalyti parko tvenkinį. Paskui kilo ir kitų idėjų, tačiau planus įgyvendinti trukdė įvairios biurokratinės kliūtys. Parko teritorijoje esantys privačios nuosavybės objektai trukdė įrengti poilsio zoną“, – pasakojo Pandėlio miesto bendruomenės pirmininkė J. Bagužienė. Kai savininkai miesto bendruomenei padovanojo išlikusius dvaro sodybos pastatus, atsivėrė kelias idėjoms įgyvendinti – atgaivinti senąjį parką.
Realūs vandens telkinio tvarkymo darbai pradėti suradus rėmėjų. Tačiau tvarkymo procesą teko stabdyti, nes aplinkosaugininkai gavo skundą dėl nuleidinėjamo tvenkinio vandens. Tam, neva, nebuvo gautas privalomas leidimas. Seniūnui Romualdui Varaniui ir bendruomenės pirmininkei J. Bagužienei teko „atlaikyti“ respublikinės žiniasklaidos dėmesį. Vėliau reikalingos procedūros buvo sutvarkytos, tačiau paaiškėjo, kad jų nereikėjo. Bauda taip pat sumokėta, nes nutarta nebesivelti į nereikalingus ginčus. Nei minėti žmonės, nei kiti istorijos dalyviai nelinkę grįžti prie šio fakto, kadangi dabartinis tvenkinio ir parko vaizdas atperka visas patirtas negandas.
2015 m. pandėliškiai sulaukė geros žinios: rajono taryba patenkino prašymą bendruomenei perduoti naudotis 4 ha žemės sklypą, kuriame yra senasis dvaro tvenkinys. Tuomet tarybos nariams kilo įvairių klausimų: kas šią didelę teritoriją prižiūrės, kiek teks iš biudžeto mokėti už sklypo perdavimą visuomenės poreikiams. Rajono meras Antanas Vagonis paaiškino, jog tvenkinio ir prie jo esančios 4 ha teritorijos priežiūra rūpinsis Pandėlio bendruomenė ir seniūnija, atsakinga už seniūnijos erdves, o už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą iš biudžeto nereikės mokėti nė lito.
Talkas inicijavo bendruomenė
2015 m. liepos pradžioje du kartus miesto grožiui neabejingi pandėliškiai buvo kviečiami į tvenkinio aplinkos tvarkymo talkas. Skelbimuose prašyta atsinešti pirštinių, kibirų, įrankių. „Nors nelabai gausus būrys talkininkų susirinkome, bet nuveikėme tikrai daug. Pririnkome pilną priekabą stiklų, butelių, plastiko ir šiaip visokio šlamšto, o šakų ir visa, kas dega, – irgi pilnutėlė priekaba. O dar kiek šakų ir šiukšlių nespėjome surinkti – telksime pakartotiną talką. Tikimės, kad į ją ateis daugiau pandėliečių…“ – tada vylėsi J. Bagužienė.
Kad išvalytų tvenkinį, reikėjo nuleisti vandenį. Tai padarius pasimatė daug šlamšto: senų padangų, butelių, į vandenį suvirtusių medžių ar krūmų liekanų. Šlamštą teko pašalinti, nes jis trukdė išvalyti dumblą.
Talkos vyko ir 2016 m., 2017 m. Jose triūsė Pandėlio miesto bendruomenės nariai, ūkininkai, privatūs asmenys, seniūnijos darbuotojai. Talkų metu išvalytas tvenkinio dugnas, ant kranto iškrautas dumblas. Sudžiūvęs jis išstumdytas į daubas, nelygumus. Iškirsti nereikalingi krūmai ir menkaverčiai ar sutrešę medžiai. Išlyginta viso parko teritorija ir apsėta žole, įrengtas paplūdimys, poilsio ir automobilių stovėjimo aikštelės, nutiesti takeliai, sumeistrauta persirengimo kabina ir lieptelis į vandens telkinį. Taigi tvenkinys tinkamas maudynėms. Jo gylis – 2 metrai, plotas – 0,6 ha.
Nuspręsta niekur neišvežti akmenų, iškeltų lyginant veją, atliekant kitus darbus. Akmenys panaudoti alpinariumų ir kitų parko erdvių puošybai, jais aprėminta automobilių stovėjimo aikštelė.
Iniciatyvos
Parkas išgražintas verslininko, Gerkonių seniūnaičio Valdo Pipiko iniciatyva bei pagalba, rėmė UAB „Legra“.
Prie alpinariumų augalų kompozicijų nuolat darbuojasi idėjų nestokojančios Ramutė Pipikienė, Genovaitė Juodsnukienė, Gendra Kaunietienė, Vanda Varnienė.
Parką puošia Pandėlio gimnazijos mokytojo Almanto Sriubiškio ir jo mokinių išdrožti suoleliai ir krėslai, stalas. Juose – gamtos motyvai. Žadama sumeistrauti dar vieną suolelį. Drožiniams naudojama parke augusių ir nukirstų medžių mediena. A. Sriubiškis sakė, kad kai kurie iš jų buvo su puviniu, tad drožiant teko prisitaikyti.
Praėjusių metų rudenį, prieš pat šalčius, parke įrengtas apšvietimas. Jis sujungtas su miesto apšvietimu. Seniūnas R. Varanius komentavo: „Apšviestas parkas atrodo fantastiškai. Taupiosios lemputės „ima“ tik 10 vatų.“ Apšviestu parku džiaugiasi ir pandėliškiai.
Šalia tvenkinio – Evaldo Pitrėno valdos. „Negi stovėsiu šalia, žiūrėsiu ir nieko neveiksiu, kai Valdas darbuojasi“, – apie užkrečiančią iniciatyvą nedaugžodžiaudamas kalbėjo daug prie darbų prisidėjęs E. Pitrėnas.
Parko teritorija ribojasi ir su Andriaus Baltrūno prižiūrimu sklypu, kurį jis išlygino ir apsėjo žole norėdamas suteikti estetiškesnį vaizdą. Nuo šio sklypo atsiveria puikus vaizdas besileidžiantiems taku į parką arba atvirkščiai – keliaujantiems iš parko į Gerkonių pusę.
Nemažai prie tvarkymo darbų prisidėjo Vidas Joneliūkštis bei kiti vyrai, turintys galingą techniką. Rudenį ir pavasarį aplinką padeda tvarkyti ir Pandėlio gimnazijos mokiniai.
Kova su kovarniais
Seniūnas R. Varanius prisiminė, kad parko tvarkymo pradžia tapo gyventojų skundas dėl kovarnių keliamo triukšmo, atihigieniškų sąlygų – žmonės nebedrįsdavo eiti per parką, nes šimtai kovarnių medžiuose susisuko lizdus ir čia pat teršė aplinką. Iš Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) buvo gautas leidimas naikinti kovarnių lizdus. „Tai sunkus ir rizikingas darbas, reikalaujantis kantrybės. Jo ėmėsi tuomet mano pavaduotoju dirbęs Vytautas Baltušis. Jis su darbininkais lipo į parko medžius ir naikino kovarnių lizdus, kartais tekdavo įsiropšti į 30 metrų aukštį. Dienos pabaigoje išmestus žabus sugrėbdavo ir sudegindavo, nes iš ryto jie vėl būdavo paukščių sukelti į viršų, vėl susukti lizdai. Tai truko trejus metus“, – apie nepavydėtiną 2012 m.–2014 m. situaciją pasakojo seniūnas.
R. Varanius juokavo, kad Pandėlys davė leidimą kovarniams išsikelti, jie pasirinko Kazliškį ir gretimą Kupiškio rajoną. Pasak jo, kitos paukščių atgrasymo priemonės nepadėjo. Dabar parkas švarus.
Didžiulę parko teritoriją sunku būtų nušienauti, todėl didele parama seniūnas laiko seniūnijai skirtą vejos pjovimo traktorių „Viking“.
P. S. Rengiant straipsnį naudotasi Pandėlio gimnazijos muziejuje ir Pandėlio miesto bibliotekoje sukaupta istorine medžiaga.
Projektą iš dalies remia
