Iš šios jūros Azerbaidžanas vos ne kibirais semia naftą ir dujas. Niekad nesu girdėjęs, kad, pavyzdžiui, kas nors vyktų ar organizuotų keliones poilsiui prie Kaspijos jūros. Todėl natūralu, prie viso to kas pasakyta, viešint Azerbaidžane ir kieme tvyrant 38 laipsnių karščiui, negalėjau atsispirti nuvykti prie Kaspijos jūros apsidairyti.
Baku, apie kurį rašiau praėjusį kartą, maudytis nepatariu, nes vaikštant krantine ant vandens matyti teliūskuojantys naftos ratilai. Vienas mano pažįstamas danas, mėgstantis maudytis visur, kur keliauja, lindo į tą naftingą vandenį, bet šiaip nereikia to daryti.
Yra keli populiarūs paplūdimiai už miesto, kur galima padoriai išsimaudyti ir pasideginti. Danas turbūt apie tai nepagalvojo. O mes pasirinkome kitapus Abšerono pusiasalio esantį Mardakan miestelį.
O kai papuola pamainų kaita, tada kasininkės visos tarsi pagal komandą užtrenkia langelius prieš nosis, nesvarbu kokioje pirkimo stadijoje procesas būna.
Bet prieš tai ėjome nusipirkti naktinio traukinio bilietų į Tbilisį. Neminėčiau to čia šiaip sau, bet būtent bilietų pirkimas tapo labai smagia atrakcija.
Kaip padorūs vakariečiai stojome į trumpiausią eilę prie kasų ir netrukus supratome, kad eilės čia nieko nereiškia. Azerai jas ignoruoja taip pat, kaip ir faktą, kad kasininkė užimta kitu klientu. Jie kiša galvas į langelį ir bando perrėkti esamą klientą. Perki žmogus bilietą ir jauti, kad tau ant galvos lipa keli prakaituoti azerai.
O kai papuola pamainų kaita, tada kasininkės visos tarsi pagal komandą užtrenkia langelius prieš nosis, nesvarbu kokioje pirkimo stadijoje procesas būna.
Azerai atkaklūs, jie įnirtingai beldžia net į uždarytas kasas nepaisydami net užtrauktų žaliuzių. Galiausiai kuriam laikui aprimsta ir į pertraukos pabaigą vėl pradeda belsti, atseit, jau atidarykit, laikas jau. Paklausus policininko kada baigsis pertrauka, gavome atsakymą: „O kur taip skubat?“ Tik atsidarius kasoms pakeitėme stilių ir trise, petys petin, išstumdę azerus pasiekėme langelį ir nusipirkome bilietus.
Nuotykiai tuo nesibaigė. Dėl to galime padėkoti bendrakeleivei, kuri atvažiavusi į musulmoniškąją šalį leido sau viešumon išeiti su ekstra trumpais šortukais. Tai buvo spektaklis – tiek vyrai, tiek moterys prasilenkdami su ja išbandydavo savo kaklo sukimosi spindulį. Jautėmės kaip kokie ateiviai. Dėmesio buvo kiek per daug, todėl bendrakeleivei liepėme persirengti rūbais, atitinkančiais vietos madas.
Azerbaidžane labai populiarus vyriškas apdaras yra ilgos juodos kelnės ir juodi batai – taip rengiamasi, nepaisant oro temperatūros. Tai yra mados ir prestižo reikalas. Turbūt tikras džiaugsmas spiginant 40 laipsnių karščiui dėvėti juodus drabužius. Žodžiu, mes tylomis šaipėmės iš jų, o jie turbūt iš mūsų. Prisėdę parke ant suolelio jautėmės tarsi vaidintume teatre. Praeidami žmonės žiūrėdavo į mus tiek, kiek jiems leisdavo sprandas. O kai jis nebeleisdavo, tai pasisukdavo liemeniu.
Baku įdomybės – nuo mergelių ašaromis aplaistyto bokšto iki filmo aikštelės
Baku senamiestis pilnas siauručių gatvelių su parduotuvėlėmis. Daug prekiautojų kilimais. Čia stovi ir išdidžiai žvelgia į jūrą žymiausias miesto objektas – Verkiančių mergelių bokštas. Anot įvairių šaltinių, jis buvo statytas 11-12 amžiuose. Legenda kalba, kad anuomet gyvenęs karalius, kuris turėjęs gražią dukrą, pats ją įsimylėjęs ir norėjęs vesti.
Baku senamiestyje buvo filmuota ir garsioji „Briliantinė ranka“, kur veikėjai pargriuvę sakydavo „čjort pabieri“.
Bet mergaitė nenorėjo ir pažadėjo tekėti tik tada, kai jis pastatysiąs bokštą, tikėdamasi, kad jis to nesugebės padaryti. Bet karalius sugebėjo ir jo noras anaiptol nebuvo praėjęs. Tada mergaitė nušoko nuo bokšto į jūrą. Liūdna istorija pasakojama iki šiol.
Įdomu tai, kad, nors jūra nuo bokšto jau nutolusi per kelis šimtus metrų, azerai kalba, kad ji vėl pradėjo artėti link senamiesčio. Deja, kaip mums dažnai būna kelionėse, dėl chroniško įpročio viską daryti paskutinę minutę, atvykus iki bokšto prieš nosį buvo užtrenktos durys. Darbo laikas baigėsi. O mes į vidų nepatekome...
Baku senamiestyje buvo filmuota ir garsioji „Briliantinė ranka“, kur veikėjai pargriuvę sakydavo „čjort pabieri“. Tiesą pasakius, senamiestis tame filme atrodė patrauklesnis ir paslaptingesnis nei jis yra tikrovėje.
Žydroji oazė prie jūros-ežero ir smagi kelionė iki jos
Pagaliau vykstame prie jūros, nes karštis labai sekina. Azerbaidžane transportas pigus, todėl negaišdami laiko su mikroautobusais, stotyje priėmėme kuklesnio už kitus siūlytojus vyrioko pasiūlymą ir į už 30 km nuo Baku esantį Mardakano miestelį vykome jo pirmo modelio žiguliais, nes labai jau magėjo išbandyti tą senieną.
Tik įsėdęs į „pirmuką“ mano bendrakeleivis Vytas pamiršo, kad tai begalinio senumo „VAZ 2101“ ir įgudusiu judesiu pabandė atsilenkti sėdynę. Deja, sėdynė turbūt senai tokių judesių nemačiusi neatlaikė ir sulūžo. Teko visą kelią važiuoti prilaikant sėdynę, kad nenusilenktų iki galo.
Geraširdis taksistas nieko nepasakė. Jis turbūt buvo tas vienas iš nedaugelio kukliųjų azerų ir sėdynės sulaužymą išgyveno giliai savyje. Žmogus neatrodė turtingas ir pasakojo, kad dideli pinigai, kuriuos šalis gauna už naftą, „sėda“ tik tam tikro sluoksnio kišenėse Baku. Eiliniai žmonės gyvena gerokai vargingiau. Dauguma tokių žmonių su nostalgija prisimena SSRS ir kalba, kad prie ruso buvo geriau, vardindami buvusius privalumus.
Nors Mardakano paplūdimys buvo labiau dulkėtas nei smėlėtas, jūra atrodė ypač žydra ir patraukli karščiu alsuojančioje aplinkoje. Į šiukšlių krūvas paplūdimyje ir jas į visas puses aplink save mėtančius poilsiautojus žvelgėme atlaidžiai, vertindami kaip į neatsiejamą šalies kultūros dalį.
Prisėdome paplūdimio kavinėje pavalgyti. Tokio tipo užeigose meniu neegzistuoja, ir paklausus, ko turit valgyti, atsakymas visada būna vienodas: „Kaip tai ko? Šašlyk!“ Rekomenduoju aiškiai suprasti kainą, nes jie mėgėjai apgauti. Padavėja mums už padorią kainą atnešė porą nusususių mėsytės gabaliukų ir nespėjusi sulaukti mūsų reakcijos pradėjo suokti tą pačią girdėtą giesmelę: „Pas mus viskas pagal svorį“. Bent jau alus buvo geras ir šaltas.
Jūra-ežeras taip pat buvo puiki, išskyrus tai, kad brendant į ją nereikėjo pratintis, nes vandens temperatūra – 28 laipsniai. Kaip ten bebūtų, vanduo vis tiek buvo vėsesnis už orą, todėl daugumą laiko praleidome vandenyje. Kadangi vandenyje paprastai būnu be kepurės, tai labai stipriai atsirūgo jau rytojaus dieną, kai atvykus į Tbilisį visu smarkumu apsireiškė saulės smūgis.
Besimėgaudami bent jau kažkokia atgaiva vandenyje krizenome sau žvelgdami į Kaspijos pajūrio paplūdimio madas. Labai juokingai atrodė vyrų maudymosi kelnaitės. Jos tokios – kokias matydavome Palangoje sovietmečiu.
Taigi, praleidę porą smagių valandų dykumos dulkėse ir šiltame naftos pilname vandenyje grįžome atgal į miestą. Vėl išsirinkome patį seniausią automobilį ir į Baku lėkėme vežini auksadančio taksisto „VAZ 2106“ žiguliais. Šįkart senukas taksistas buvo nekalbus, bet jam ir nereikėjo kalbėti, nes už jį kalbėjo jo „šeštukas“. Jis vežė mus 120 km/val. greičiu, ten kur leidžiama tik 60 km/val. Vienu momentu pasirodė, kad jau skleisim važiuoklę ir pakilsim. Nepakilom, o su vėju atlėkėme į Baku traukinių stotį, kurioje mūsų jau laukė saulėję įkaitęs traukinys į Tbilisį.
