Dėl antros pagal populiarumą vietos Kuboje varžosi paplūdimių ir turistų rojus – kurortinis Varadero miestas – ir nuostabios gamtos ir kalnų apsuptyje esantis Vinjaleso slėnis. Šios vietos yra labai skirtingos, todėl kiekvienas gali tiesiog nuspręsti, ko labiau norisi – paplūdimių ar kalnų.
Geriausia, žinoma, apsilankyti visur ir nesukti galvos, kas yra geriau, tačiau man taip jau susiklostė, kad teko rinktis tik vieną iš šių vietų. Nors jūrai ir paplūdimiams jaučiu milžinišką silpnybę, viską kruopščiai įvertinęs, pasirinkau Vinjaleso slėnį. Taip nusprendžiau pamatęs, kad nuo Vinjaleso iki atokių Cayo Jutias paplūdimių yra apie 60 kilometrų, ir vyliausi kažkokiu būdu prie jų vis tiek nuvykti. Be to, nelabai traukė perspektyva Varadero paplūdimiuose trintis užpakaliais su kitais turistais. Juk ne į juos pažiūrėti skridome į Kubą. Prisiliesti prie vietinių gyvenimo Varadere nėra beveik jokių galimybių.
Vinjalese turistų gerokai mažiau, o ir tie patys yra labiau išsibarstę, nes slėnis nėra mažas.
Į Vinjalesą iš Havanos galima vykti vietiniu autobusu, kurio bilietas kainuos apie 8–10 JAV dolerių. Galima imti „El coche colectivo“, kuris pajuda, kai surenka keleivius. Tokia kelionė kainuoja apie 20 dolerių žmogui. Arba galima daryti kaip mes – leistis būti apkerėtiems saldžialiežuvio taksisto ir važiuoti privačiu taksi. Ši pramoga mums kainavo 80 dolerių. Jei esate keliese, ši alternatyva gal yra net ir geriausia.
Senučiukais automobiliais ir savo juokingai primityviu kelio ženklinimu šis kelias priminė autostradą Kaunas–Klaipėda sovietmečiu.
Kelias einantis Pinar del Rijaus miesto link, iki posūkio į Vinjalesą, yra pramintas Rytų–Vakarų greitkeliu. Kaip ir visi pagrindiniai Kubos keliai, jis yra neblogos kokybės, bet automobilių jame nedaug ir dauguma jų – senutėliai. Jais ir savo juokingai primityviu kelio ženklinimu šis kelias priminė autostradą Kaunas–Klaipėda sovietmečiu. Jaučiausi dėkingas ir susigraudinęs, nes mintimis grįžau į vaikystę, kai tėvelio Alekso „Žiguliais“ autostrada dardėdavome pas močiutę į Kauną.
Beje, greitkelis Kuboje yra vadinamas autopista.
Rytų–Vakarų greitkelyje autobusų stoteles atstoja viadukai. Dėl svilinančios saulės žmonės autobusų laukia būtent po jais. Kadangi laukiančiųjų paprastai būna daug, o viadukas ne guminis, būna gražu žiūrėti, kaip saulė motinėlė suburia į glaudų būrį žmones, kurie kitais atvejais galbūt nepriartėtų vienas prie kito nė per kupranugario spjūvį.
Jei į Vinjalesą vyksite privačiu taksi iš Havanos, nesusigundykite taksisto vilionėmis už tam tikrą kainą pasivažinėti po Vinjaleso apylinkes. Ši kaina greičiausiai bus didesnė už tą, kurią jums pasiūlys vietiniai, nors jums taksistas tvirtins atvirkščiai. Mes už gana trumpą pasivažinėjimą sumokėjome 40 dolerių ir tik vėliau sužinojome, kad Vinjaleso centre tokio tipo ekskursijos žmogui kainuoja apie 5 dolerius.
Dauguma žmonių keliaudami užsisako nakvynes iš anksto. Jei to padaryti nespėjote, jaudintis nereikėtų, nes Vinjalese kas antras namas yra „Casa particular“, kuriame keliautojams nuomojami kambariai. Bent jau mano lankymosi metu keliautojų Vinjalese buvo gerokai mažiau nei nuomojamų kambarių, taigi be nakvynės likti galima nebent patiems to labai norint. Kambario su dviem lovomis kaina yra apie 25 eurus.
Šeimininkai paprastai būna labai draugiški ir padeda kuo tik gali. Kad pagalba būtų efektyvesnė, rekomenduoju išmokti bent jau pačias reikalingiausias ispaniškas frazes, nes Vinjalese anglakalbių reta. Ir net tik jame – ispanų kalbos pradmenys Kuboje labai pravers.
Internetas Kuboje, nors ir sparčiai plintantis, vis dar yra nedažnas dalykas bei prabanga. Namuose jį laisvai kol kas gali turėti tik išrinktieji, tokie kaip gydytojai, teisininkai, mokslininkai, kariuomenės ar valdžios atstovai. Paprastiems gyventojams internetas po truputį jau irgi darosi prieinamas, bet vis dar labai brangi pramoga, kurios dauguma kubiečių sau leisti negali. Nemokamas bevielis internetas prieinamas tik viešbučiuose. Havanos centre jis taip pat pasiekiamas, tačiau yra labai lėtas ir mokamas – apie du dolerius už valandą.
Bet kokiu atveju, šiuo metu Kuboje jūs būsite priversti grįžti į laikus, kai gyvenome be interneto. Prezidentas Raulis Castro su klika privers jus vėl atsigręžti į žmogų, į knygą, į gyvą bendravimą.
Internetą, reikalingą informacijai surasti, atstos kambarių nuomotojai, kurie žino viską. Jei ko ir nežinos, paskambins draugams, pažįstamiems ar giminėms, ir visi jums kilę klausimai bus atsakyti. Susidraugaukite su šeimininkais – jie geri žmonės ir padarys viską, kad tik klientas liktų laimingas. Mūsų šeimininkas Vinjalese ne tik organizavo mums ekskursijas, transporto paslaugas, bet ir įgavęs pasitikėjimą nelegaliai ir pigiau grybo pardavė savo gamybos cigarų.
Vinjaleso slėnis labiausiai ir garsėja savo tabako plantacijomis. Ir, žinoma, kelionėmis po kalnus arkliais. Kitų pramogų čia nelabai rasi, nes pats Vinjaleso miestelis yra gana mažas. Manau, užstrigti čia ilgiau nei trims dienoms neverta. Vieną dieną galima šokti ant žirgų ir klajoti po įdomiausius gamtos kampelius, įskaitant ir tabako fabrikėlius, kuriuose ir parūkysite, ir apsipirksite.
Kitą dieną galima tą patį padaryti vietiniu automobiliu ir apvažiuoti ten, kur nepasiekia žirgai, o trečia diena liks tiesiog poilsiui. Arba kelionei į laukinius paplūdimius.
Kuba man visada siejosi su paplūdimiais ir jūra. Po poros dienų žiūrėjimo į kalnus ir olas Vinjalese aš tą supratau dar labiau.
Pats Vinjalesas neturi nieko bendro su paplūdimiais ir niekas į jį nevyksta ieškoti jūros. Buvau perspėtas, kad kelionė iki artimiausio paplūdimio bus ilga ir varginanti, tačiau nepasidaviau. Į Kubą atvykau pasimėgauti jūra ir nebešvaistysiu laiko niekam kitam.
Tai buvo neeilinė pramoga. Sunkiai radome vairuotoją, sutikusį savo Che Guevaros laikus menančiu džipuku nuvežti mus prie jūros. Ir netrukus supratau, kodėl. 60 kilometrų kelias iki atokių Cayo Jutias paplūdimių truko apie tris valandas. Apdaužytu ir neturinčiu ne tik langų, bet ir amortizatorių visureigiu, paskendę dulkėse, kartu su dar keliais ekstremalais kratėmės keliu, baisesniu už patį siaubą. Tai buvo į kelią tik panaši bekelė, kuria patogiai važiuoti gali nebent tankai. Duobė po duobės, ir vairuotojas dažniau važiavo šalia kelio plytinčiais laukais nei pačiu keliu. Negana to, kelias buvo visiškai tuščias. Sulūžus automobiliui būtume tiesiog užstrigę kažkur pasaulio krašte.
Būtent taip galima apibūdinti Cayo Jutias paplūdimius. Jie yra ilgo ir siauro pusiasalio pabaigoje. Ties jais baigiasi žemė. Taksistas jus paleidžia ganytis, pasako, kurią valandą vakare išvažiuosime, susiranda kitus likimo draugus, su kuriais „kortuodamas“ laukia vakaro. Iš ten niekur neišvažiuosi pasižmonėti, nes tiesiog nėra kur. Iki artimiausio kaimo – keliolika kilometrų, kurie duobėtu keliu konvertuojasi į valandos važiavimą.
Cayo Jutias paplūdimiai ir jūra yra puikūs. Beje, nors jie ir atokūs, atvykus poilsiautojams tarsi iš po žemių išdygsta vietiniai, kurie pasiūlo maisto ir gėrimų.
Sutiksiu, kad Vinjaleso slėnis, nors ir su trūkumais, yra vienas gražiausių Kubos gamtos kampelių. Trūkumai nėra dideli – reikia susitvarkyti kelią iki jūros. Kai kubiečiai tą padarys – Vinjalesas taps nepralenkiamas.
