Žinoma, išgirsti neužtenka – tekstilės amatininkų rengiamose edukacinėse programose galima patiems išbandyti pirštų miklumą.
Kaip gimsta siūlai?
„Geriau karšti vilną nei kailį“, – greičiausiai pajuokautų vilnos karšėjai, nuo kurių rankų darbo prasideda siūlų ir tekstilės kelias. Vilnos karšimo amato istorija siekia ne vieną tūkstantį metų, tačiau ką tiksliai reiškia „karšti vilną“? Paprastai tariant – iš nukirptos vilnos specialiais įrankiai išgaunamas pluoštas, iš kurio vėliau verpiami siūlai arba veliama.
Iškaršti vilną neužtenka – nei audinių, nei drabužių nebūtų be verpėjų. Įsivaizduokite ilgus ir tamsius žiemos vakarus, kuriais moterys neskaitydavo knygų ir tikrai nenaršydavo telefone, bet rinkdavosi į vieną trobą ir kartu verpdavo. Kad būtų smagiau – dalindavosi paskalomis, dainuodavo, pasakodavo istorijas ir net varžydavosi, kuri suverps daugiau ir kruopščiau. Lietuvės dažniausiai verpdavo vilnų, linų, kanapių pluoštus, o dabar verpėjai siūlus verpia net ir iš Lietuvoje netradicinio dilgėlių pluošto.
Suverpus siūlus ateidavo eilė juos dažyti švelnioms pastelinėms spalvoms, kurias lietuvės gaudavo iš gamtos. Populiariausios natūralios priemonės – gėlės, uogos, šaknys, lapai ir žievė. Rodos, paprasta, bet šiuo metu Lietuvoje likę vos keli siūlų dažymo amatininkai ir tik pas juos galima sužinoti visas siūlų paslaptis ir… pasijusti burtininkais.
Audiniai ir mezginiai
Kas gali būti bendro tarp lietuviško audimo ir Japonijos ar kitų tiek atstumu, tiek kultūra tolimų šalių? Ogi tai, kad visame pasaulyje naudojamos labai panašiai veikiančios audimo staklės, o audimas buvo vienas svarbiausių amatų, pasitarnavęs tiek buičiai, tiek aprangai. Šiais laikais audiniai gaminami automatizuotai, tačiau senasis audimo amatas tikrai neišnykęs. Įsivaizduokite tikrą audėją žemaitę, kuri noriai pasakoja – pasiruoškite įtempti ausis, nes pasakos žemaitiškai, – kada audimas atsirado, ką ausdavo lietuvės, ką reikšdavo juostų ornamentai ir praktiškai pademonstruoja audimo procesą.
Senovės Lietuvoje svarbūs buvo ne tik audėjai, bet ir kriaučiais vadinami siuvėjai. Pasakojama, kad kriaučiai užklysdavo į kaimą ir užsibūdavo jame tol, kol pasiūdavo rūbų visiems pageidaujantiems. Siūdami jie turėjo prisilaikyti įvairių papročių, pavyzdžiui, vilnonius rūbus siūti per delčią, kad neėstų kandys. Siuvimas buvo populiarus tarpukario Lietuvoje, o ir dabar nemažai žmonių vertina ne greitosios mados, o siuvėjų kurtus drabužius.
Kad drabužiai, skarelės, prijuostės, staltiesės ir kiti audiniai būtų puošnūs ir ypatingi, jie būdavo siuvinėjami. Sakoma, kad siuvinėtų motyvų rasta dar ant Egipto faraonų sarkofagų, o 1527 m. išspausdintas pirmasis siuvinėjimo schemų rinkinys. Lietuvoje siuvinėjimais puošti tik labai svarbūs daiktai ir apeiginiai rūbai, o nuo XIX a. pab. ir kiti drabužiai. Šiais laikais drabužius rankomis siuvinėja garsiausi Paryžiaus, Milano ar Londono mados namai.
Ir nuo šalčio, ir nuo karščio
Mūsų proseneliai žinojo, kad vilna gali gelbėti įvairiausiose situacijose – žiemą sušildys, vasarą neleis perkaisti, o avint veltinius net ir pridės sveikatos. Būtent todėl vilnos vėlimas yra vienas seniausių lietuviškų amatų, kuriam nereikėjo jokių specialių įrenginių ar įrankių – užteko drėgmės, karščio, trynimo, spaudimo ir fizinės jėgos bei kantrybės. Vilna veliama ir dabar, o rankų darbo gaminiai (žaislai, papuošalai, šalikai, drabužiai ir t. t.) labai vertinami.
Vienas įdomiausių vilnonių gaminių – rankų darbo kepurės, iki šiol naudojamos pirtyse, nes apsaugo nuo karščio ir drėgmės. Kada atsirado kepurių siuvimo ir vėlimo amatas istorikai tiksliai pasakyti negali, tačiau aišku viena – žmogus suvokė, kad reikėtų prisidengti galvą, prieš daugybę amžių. Kepurės buvo nešiojamos ir kitomis progomis, pavyzdžiui, išreikšdavo socialinį statusą. Pasiturintys lietuviai jas siūdinosi iš lūšies, kiškio ar kitų gyvūnų kailio, taip pat nešiojo puošnias siūtas ar veltas kepures.
Ir galiausia, lietuviai nuo senų laikų ne tik audė ir vėlė, bet ir mezgė – archeologai randa virbalų, o kartais net ir mezginių liekanų. Įdomu tai, kad mezgamos buvo juostos kojoms apvynioti ir taip apsaugoti nuo šalčio. Kiti reikalingiausi mezginiai buvo kojinės, pirštinės, kepurės, riešinės, liemenės ir t. t. Kiekvienas mezginys būdavo unikalus savo raštais ir spalvomis, todėl kartais mezgėjai net laikyti menininkais.
Išbandykite patys!
Lietuviškos tekstilės istoriją šiais laikais saugo ir pasakoja sertifikuoti amatininkai. Kai kurių sričių atstovų yra daugiau, o kitų – vos po kelis (štai siūlus senoviniais būdai dažyti moka tik 5 amatininkai). Dauguma jų rengia edukacines programas, kuriose galima ne tik išgirsti įdomių istorijų, bet ir patiems išbandyti rankų miklumą audžiant, karšiant ar siuvinėjant. Į senovinius amatus pasinerti smagu tiek su draugais, tiek su šeima!
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
