Indijos civilizacija vystėsi 5000 metų. Nepaisant didžiulių pasikeitimų, atsitikusių per paskutiniuosius dešimtmečius, ji lieka tokia pati – visiška pojūčių patirtis. Chaosas ir spalvų bei garsų grožis, kalbos, pasikeičiančios kas keliasdešimt kilometrų, invazija į asmeninę erdvę – Indiją sunku priimti net ir patyrusiam keliautojui. Bet jei atsipalaiduoji ir mėgaujiesi – tada gali pažinti šalį ir jos žmones. Ši šalis kupina paradoksų – greta senųjų spalvingųjų šventyklų kabo plastikinės reklamos, baisingus išmetamųjų dujų kvapus čia pakeičia seiles varvinantys maisto kvapai gatvėse. Šalis užstrigusi tradicijose, ypač fatalistiška, aistringai mylinti savo kultūrą. Indai yra vieni iš šilčiausių, kūrybingiausių ir dosniausių žmonių. Taip pat jie taip tvirtai surišti su savo šeimomis ir bendruomenėmis, o tai lemia kartais nelabai suprantamus jų sprendimus, dažnai tokius net pavadiname neetiškais.
Kai patrinate lėtai besikeičiančią senąją kultūrą ir tvirtą vakarietišką individualizmą – būtinai kils žiežirbų. Indija iš karto iššaukia konfrontaciją. Jei esate buvę Indijoje – tikriausiai atpažinsite daugelį iš papasakotų žmonių istorijų, jei dar tik ruošiatės į ją vykti – tai lyg ir perspėjimas kaip pasiruošti, o kartu ir padrąsinimas būtinai keliauti. Iš Indijos jūs grįšite kitokiu žmogumi. Ir aš tikrai nekalbu apie nušvitimą.
Besiruošiant kelionei pirmas dalykas, ką turite įsidėti į savo lagaminą ar kuprinę – tai humoro jausmas. Jis pagelbės jums išgyventi netikėtas situacijas. Jis padės suprasti, kad Indijoje viskas vis tiek vienaip ar kitaip išsispręs. Ne tik kad išsispręs, bet ir tas nukrypimas nuo pirminio plano bus dar geresnis, nei galėjai pagalvoti. Iš tiesų Indijoje reikia leisti dalykams atsitikti, nebandyti jų kontroliuoti. Tai tarsi šalies magija.
Tik atskridus pro atvirą automobilio langą mums tiesiogiai „transliuojamas“ gatvės gyvenimas – prašantys išmaldos elgetos, basi vaikai žaidžiantys su aitvaru, keli veršeliai konkuruojantys su melžėja dėl savo mamos pieno, pardavėjai siūlantys kokosus ir jazminų žiedus, pakrypęs vežimaitis su milžiniška šieno krūva, dviratininkai visiškai nesisaugantys pravažiuojančių mašinų, motoroleriai su penkiais keleiviais, garsiai pypsintys sunkvežimiai, šokinėjančios beždžionės, šiukšlėse besirausiantys šunys, šiukšlėse besirausiantys žmonės, skubantys povai, maldininkai apsupti debesies smilkalų, vakariečiai su apsalusiomis veido išraiškomis arba bandantys kuo greičiau dingti iš šio beprotnamio.
Mes nematome šalies tokios, kokia ji yra, mes matome šalį taip, kokie mes esame patys. Jei bijote – patirsite gąsdinančių nuotykių, jei įtarinėjate – jus tikriausiai apgaus, o gal net ir apiplėš. Atrodo, kad čia puikiausiai veikia karmos dėsniai. Keliaukite į Indiją atviri ir pasitikintys. Žinoma, kartais instinktai jums sakys saugotis – pasitikėkite jais. Žmonės yra geri. Žinoma, yra išimčių, bet daugumoje atvejų Indijoje būsite pamaitintas ar palydėtas ten kur reikia.
Pasakojama, kad niekada kišenėje žodžio neieškanti Markas Tvenas keliavo aplink pasaulį ir 2 mėnesius praleido Indijoje – jis tesugebėjo apibendrinti taip: „Tai – Indija!“ (This is India!)
Indija yra šalis?
Tai labiau subkontinentas, nei šalis. Ji tokia įvairi ir didelė, kad pažinti jums tikrai neužteks standartinių 2 savaičių atostogų. Man visada labai skaudu, kad populiariausi maršrutai po Indiją apsiriboja standartiniu Auksiniu trikampiu (Delis, Agra ir Džaipuras), dar kartais užsukama į Varanasį ir lekiama ilsėtis. Visų pirma, Auksinio trikampio miestai labiausiai įtakoti mogolų islamiškos kultūros, keliautojai čia dažniausiai susiduria su spąstais turistams, o dar pridėkime gana neišraiškingą dulkiną gamtą (tiek kiek jos pamato pro automobilio langą) ir gausite garantuotą nusivylimą.
Indija yra skurdi?
Indijoje net ir išimtys sudaro milijonus žmonių.
Induistai turi milijonus dievų, tad šiuo atveju jie tikriai patys turtingiausi pasaulyje. Žinoma, daugiau nei pusė Indijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau vadinti pačią šalį skurdžia – tikrai negalima. Čia daug milijardierių, o vidurinę klasę sudaro net keli šimtai milijonų žmonių. Indijoje net ir išimtys sudaro milijonus žmonių.
Su skurdu yra susijęs vienas svarbus klausimas – ar duoti išmaldos prašantiems vaikams ar elgetoms? Nors davimo procesas yra labai gražus, neatsargus davimas gali būti didelė žala visuomenei. Manau, kad reikėtų neduoti išmaldos gatvėje valkataujantiems vaikams (taip reiktų daryti ne tik Indijoje, bet ir kitose šalyse). Visų pirma, duodami išmaldą, mes nenoromis skatiname plėsti elgetavimo verslą. Vaikai gavę išmaldą, suvokia tai, kaip greitą, pastangų nereikalaujantį pelną ir galų gale elgetavimas tampa jų gyvenimo būdu, jei ne verslu. Kadangi vaikai elgetaudami gatvėse parneša namo pinigus, tėvai irgi tampa elgetavimo šalininkais ir vietoje to, kad dieną vaikus leistų į mokyklą, išleidžia į gatves. Iš kitos pusės, keliautojai duodami pinigus sukuria „Mister Dollar“ rolę ir kelionę apkartina pastoviai už marškinių tampantys elgetaujantys vaikai.
Kaip padėti vargšams? Galite aukoti patikimoms organizacijoms arba šventykloms, kurios tiesiogiai užsiima vargšų šelpimu, suteikdami jiems išsilavinimą, amatininko įgūdžių ar įsteigdami viešas valgyklas. Taip pat paieškokite kavinių ar parduotuvių, kuriose pardavinėjamos moterų, vaikų ar neįgaliųjų sukurti daiktai. Taip pat, su elgetaujančiais vaikais elkitės kaip su kitais vaikais. Griežtai jiems atsisakykite duoti pinigų, įsijunkite į jų žaidžiamus žaidimus. Taip iš Mister Dollar pavirsite kasdieniu praeiviu ir kelionė atrodys kur kas žaismingesnė.
Tikroji Indija yra purvas ir šiukšlės?
Visų pirma, nėra „tikros“ Indijos, t.y. kiekviena šalies dalis, kiekvienas aspektas yra tikras. Indijoje prabanga ir skurdas gyvena kaimynystėje – viskas persipynę, visi prie to pripratę ir niekas dėl to nepergyvena.
Klausimas, kodėl Indijoje tiek daug šiukšlių tikriausiai jaudina daugelį iš atvykstančių ir besimėgaujančių Indijos kultūra. Labai įdomią versiją girdėjau per laidą berods National Geographic kanale. Anksčiau indai valgydavo iš vienkartinių indų (koks kalambūras gavosi) – iš palmių lapų lėkščių, gėrė iš molinių puodelių. Tada drąsiai šias šiukšles metė ant žemės – lėkštes skaniai suėsdavo karvės, o trumpai degto molio puodeliai po smarkesnio lietaus ištirpdavo. Gamtines medžiagas pakeitė plastikas, bet įpročiai išliko tie patys.
Labai gerai pamenu kaip važiuodamos traukiniu bandėme savo kaimynus paskatinti nemesti šiukšlių pro langą – pakabinome maišelį, į jį demonstratyviai rinkome saldainių popierėlius, džiaugsmingai sutikome jų iniciatyvą. Bet vos nusukus žvilgsnį – šiukšlės ir vėl keliavo pro grotuotus langus. O kai lankiausi svečiuose pas turtingų indų šeimą, negalėjau patikėti, kad jos galva cigarečių nuorūkas mėti pro savo balkoną į nuosavą pievelę prie namo – juk vis tiek tarnai surinks.
Vis dėlto padėtis dėl šiukšlinimo gerėja. Net ir vakariečiai, sugrįžę į Indiją po kelių metų pastebi, kad šiukšlynų mažėja, kai kurie regionai, pavyzdžiui Manalio miestas visiškai uždraudė plastikinius maišelius. Šalį išgelbės šiukšlių rūšiavimas – vargingiausiems žmonės, tai papildomas uždarbio šaltinis. Vyriausybė taip pat deda nemažai pastangų pakeisti žmonių įpročius. Beje, turėtumėte pastebėti, kad indai labai skalbia ir prižiūri savo drabužius, visiškai neturi negero kvapo.
Indijoje laukia dvasingumas ir nušvitimas?
Induizmas neduoda tikslaus recepto, kaip gyventi. Induistai gali garbinti tą dievybę, kurią reikia ar norisi, priklausomai nuo situacijos. Dievas yra visur ir kiekviename. Viskas, kas gyva ar negyva yra šventa. Kiekvienas iš milijonų dievų atspindi kažkurią pagrindinio dievo Brahmos sąvybę, aspektą. Pavyzdžiui drambliagalvis dievas Ganešas garbinamas už sėkmę ir kliūčių naikinimą.
Kartą Svamio Brahmdev paklausė, kodėl Indija yra laikoma dvasingiausia šalimi pasaulyje. „Taip yra dėl to, kad čia gali rasti didžiausias priešingybes – tamsą bei degradaciją ir šviesą bei grožį. Indija yra pasaulio siela.“ – atsakė jis.
Dažniausiai dvasingumo ieškantys vakariečiai į Indiją atvyksta su konkrečiu tikslu, pas konkretų mokytoją, į konkretų ašramą. Ten jie patenka tarsi į saugų burbulą – yra apribojami nuo išorinio pasaulio ir įvykių. Gal ir drąsiai čia pasakysiu, bet apie dvasingumą ir jogos filosofiją galite išmokti daugiau bekeliaudami po šalį, nei būdami ašrame.
Labai įdomu, kad Indijoje dvasingumas yra gana praktiškas, visiškai nepriešpastatomas komercinei gyvenimo aplinkai. Žinoma, tas leistina tik tiems, kas jau nuėjo savo mokytojo nurodytą kelią. Mano draugas beveik prieš 30 metų pasukęs dvasinių praktikų keliu, pakeleivingomis mašinomis pasiekęs Indiją ir suradęs ten savo mokytoją Himalajų kalnuose ilgai mokėsi, praktikavo ir labai nustebino mano bendrakeleives, kartu su manim atvykusias aplankyti jo Goa. Turėjome siuvenyrinius lietuviško suktinio buteliukus ir jis mielai juos priėmė, sakydamas, kad išgers prisimindamas senus gerus laikus Lietuvoje. „Kai nueini visą kelią, atsiriboji nuo prisirišimų, esi aukščiau už svaiginimosi poreikį – keli gurkšniai tavęs jau neišves iš kelio“ – sakė jis.
Mano asmeninė patirtis su ašramais yra labai mėgėjiška ir stebėtojiška. Žinojau, kad būtinai noriu ten apsilankyti ir visai atsitiktinai pasirinkau ypatingą vietą, esančią pakeliui mūsų lankomų vietų Keraloje. Su draugėmis į Amritapuri ašramą atvykome jau sutemus ir buvome pakraupusios nuo dviejų dvylikaaukščių bendrabučių, kurie visiškai neatitiko mūsų susikurto vaizdo (kokia tipiška situacija Indijoje). Registravomės ten internetu, tad ėmėme ieškoti kur čia tas lankytojų centras. Prie mūsų iš karto priėjo pora moterų, iš karto galinčių iliustruoti žodį „nušvitęs“. Ramus veidas, šypsena, balti drabužiai, tyli kalba – labai keistas jausmas apima ir tave. Gavome visai neblogą keturvietį kambarį su patogumais ir geležinėmis dviaukštėmis lovomis, gavome čiužinius ir patalynę, gavome maisto, kurio nedrįsome paragauti iš bendro katilo. Nuotaika nebuvo gera, jautėmės kaip ne savo vietoje. Mano draugė, atvykusi į Ama ašramą po 2 metų taip ir neišdrįso ten likti, nors aš ją ir ruošiau tam pirminiam šokui.
Viskas pasikeitė ryte. Atsikėlėme prieš aušrą mat norėjome nueiti į rytinę meditaciją. Saulė ir rūkas sklido virš vandens kanalų, giedamos mantros virto lietuviškomis sutartinėmis, o tikinčiųjų stebėjimas tapo savotišku filmu. Tą dieną prisimenu labai gerai – nors ir tebuvome pašaliniai svečiai, išklausę Amos istoriją, apėję ekskursiją po ašramą ir net neužsirašę karma joga darbams – minčių ir patirčių buvo daug.
Grįžtant prie paprastų keliautojų, atvykstančių aplankyti Indijos, reikia žinoti, kad užsieniečiai įleidžiami tik į kai kurias hindu šventyklas. Į tas kurias įleidžiami, visi turi eiti basi. Batai paliekami prie šventyklos, dažniausiai pas ten uždarbiaujantį „saugotoją“. Beje, nepamirškite pasiimti šiltų (gal net vilnonių) kojinių porą, kuria galėsite pakeisti batus. Visų šventyklų grindys marmurinės ar kitų akmenų plokščių, taigi pastovėjus net keletą minučių ant akmenų, galite sušalti.
Indijoje jus apgaus?
Arbatpinigius „išrado“ Indijos maharadža, atsidėkodamas už gerą cirko pasirodymą.
Apgauti užsienietį... tikriausiai yra kievieno su turistais susiduriančio pasaulio žmogaus labiausiai atleistina nuodėmė. Tokia, kuri ten kam nors aukščiau sukels tik šypseną. Apie paplitusias brangakmenių, draudimo įvykių ar sudegusio viešbučio apgavystes čia nerašysiu. Geriau papasakosiu istoriją, kaip Indijoje patyriau tikrų tikriausią kultūrinį šoką.
Agroje gidas Mahibas buvo puikus – gilios žinios apie lankomus monumentus, geras humoro jausmas. Visas pasipuošęs ir pasiruošęs rodyti dėmesį keturioms turistėms. Pasidalino ir savo gyvenimo istorija – kaip myli merginą, kuri yra induistė, o jis musulmonas, tad iš tėvų negauna pritarimo vesti, kaip ruošiasi įsteigti savo firmą ir nebedirbti samdomu gidu. Patirties jis sukaupęs daug – paprastai dirba su didesnėmis grupėmis, kurios visada lieka juo patenkintos ir surenka nemažai arbatpinigių. Šį kartą jis džiaugiasi galėdamas parodyti visą Tadž Mahalo grožį keturioms merginoms, mat to jo asmeniškai paprašęs jo draugas, tas kuris ir rūpinosi mūsų kelionės detalėmis. Kadangi net kelis kartus išgirdome, koks Mahibas verslus, kaip jam neblogai sekasi, kiek daug jis papildomai uždirba iš arbatpinigių, pasitarėme, kad gėda būtų jam duoti kokius 10 USD (kiek paprastai skirdavome gidams už dienos ekskuriją) ir nusprendėme padovanoti suktinio butelį. Tikra nuoširdi padėka ir geriausiais linkėjimais iš Lietuvos. Mahibo reakcija mus pribloškė – tokio atviro nepasitenkinimo dar nebuvome matę. Atsisveikinome su karčiu prieskoniu ir nuvažiavome į kitą Jamunos upės pusę stebėti Tadž Mahalo saulėlydžio spalvose. Sėdėjome tylios ir paniurusios, kol kažkuri iš mūsų paklausė „O ar pastebėjote, kok apšiuręs jo švarkas ir nuklypę batai? O neturėtų pinigų nestokojantis, klestintis gidas rengtis geriau?“. Ir atėjo nušvitimas – visas asmeninės istorijos pasakojimas buvo skirtas tam, kad padidintume mokamų arbatpinigių sumą. Vėliau iš vairuotojo dar sugebėjome išklausti, kad Mahibas jau senokai vedęs, turi sūnų, ir dar mėgėjas išgerti. Na bent tiek gerai, neišpylė tikriausiai jis to suktinio.
Nuo tada į bet kurią indų pasakojamą istoriją žiūrėjome atsargiai. Čia turėčiau pridurti, kad daugumoje atvejų tos istorijos tikrai nėra pagražinamos ar sukuriamos su tikslu ką nors apgauti. Indams tiesiog į kraują įaugę gausūs mitologiniai pasakojimai. O kur dar visi Bolivudo filmų siužetai? Taip visiškai netyčia garsi aktorė nuotraukoje, kabančioje ant priekinio rikšos lango tampa rikšos vairuotojo žmona, o traukinyje sutiktas jaunuolis grįžtantis iš darbo pokalbio yra be penkių minučių orlaivio pilotas, kuriam, be abejo, teko išbandymas įsimylėti merginą iš kitos kastos. Tiesiog taip yra – negi pasakosi apie savo paprastą gyvenimą?
Dar apie arbatpinigius. Tikiu istorija, kuri sako, kad juos išrado kažkuris indų maharadža. Nuvykęs į Angliją ir apsilankęs cirke, jis taip buvo sužavėtas pasirodymu, kad ėmęs mėtyti pinigus į areną šaukdamas kažką panašaus į „tipstipstips“. Indijoje yra įprasta už gerą, patenkinamą darbą atsilyginti. Tai lyg ir savotiška socialinės apsaugos sistema, kai turtingesni žmonės atsilygina už mažas paslaugas, tiems kam trūksta pinigų. Iš tiesų keliaujant Indijoje tas nuolatinis arbatpinigių klausimas ima varginti, ypač jei nenukrypsti nuo populiariausių turistinių vietų, gali pamanyti, kad esi tik vaikštantis pinigų maišas, privalantis duoti visur ir visada. Samiras, verslininkas, kurio namuose vakarieniavau, sako, kad jis pats visada duoda smulkių, kai restorane einant į tualetą atidaro jam duris, atsuka vandenį ir paduoda nusišluostyti rankas. Tie žmonės jokios kitos algos negauna.
Derėjimas Indijoje – menas ir smagi pramoga vietiniams. Turistams reikia pabūti aktoriais, tuomet užkeltas kainas galima labai sumažinti. Reiktų atsiminti taisyklę: prekybininko pasakytą sumą dalinti iš penkių ir sakyti savąją (pavyzdžiui, pardavėjas prašo 1000 rupijų, jūs nutaisote nuostabos ir pasibaisėjimo veidą ir sakote – 200). Prekybininkas gal iki 200 rupijų ir nenusileis, bet bent jau už kokius 400 nusipirksite. Reikia daug vaidybos: numoti ranka ir nusisukus eiti, jie bėgs vytis, purtykite galvą ir laikykitės savo kainos, jie dar kažkiek nusileis... Ir galiausiai surasite abiem pusėms priimtiną variantą. Pirkti jums siūlys visur ir viską, ir labai įkyriai. Jei nedomina, nusukite veidą, ir net atsukite ištiestą delną, kaip parodymą „neįdomu, neklausau“. Jei bent pažiūrėsite, ar pradėsite aiškinti, kad jums nereikia – turite prielipą artimiausiam pusvalandžiui – jie jus seks, kad ir kur beeitumėte.
