Dabar, lankytinoms vietoms atsargiai atsiveriant, keliautojai, metus ar ilgiau su baime stebėję klimato kaitą, sekę visuomenės aktyvistų veiklą ir kentę dėl žmogiškojo ryšio stokos, lėtesnį keliavimą laiko daug priimtinesniu, tvaresniu būdu tyrinėti pasaulį.
Viena iš tokių keliautojų yra Amsterdame gyvenanti kalifornietė Marguerite Hanley.
„Po tokių introspektyvių praėjusiųjų metų visi supratome savo veiksmų vertę ir poveikį – tiek pasauliniu mastu, COVID požiūriu, kaip žmonių, besibraunančių į kitų rūšių buveinę, tiek to, kaip elgiamės su savo bendruomenės nariais“, – sakė M.Hanley, neseniai nusprendusi atsisakyti ambicingo užmojo kitų metų kovą surengti didelę medaus mėnesio kelionę po Afriką.
Vietoje greitos kelionės su daugybe stabtelėjimų, kurioje būtų ir safaris Botsvanoje, ir apsilankymas Keiptaune, ir trumpa pažintis su Pietų Afrikos vynuogynais, ji apribojo savo ambicijas ir sutelkė dėmesį į kelias stovyklas Botsvanoje, kurios remia aplinkosaugą ir vietos bendruomenes.
„Man pasirodė prasmingiau pasilikti vienoje vietoje ilgiau, pasidalyti savo eurais su keliomis bendruomenėmis ir taip pat sumažinti savo anglies pėdsaką“, – sakė ji.
Lėtos kelionės išaugo iš lėto maisto judėjimo, kuris pabrėžia tvaraus, vietinio ir ekologiško maisto pranašumus ir pagarbą amatininkų tradicijoms. Tai nėra visiška naujiena – pavyzdžiui, Camino de Santiago piligrimystės maršrutas Ispanijoje gyvuoja jau keletą šimtmečių.
Tačiau dabar šis požiūris pritraukia vis daugiau keliautojų dėl įvairių priežasčių.
