Nutylėta Moluvėnų kenesa
Trakų rajone esanti Moluvėnų kenesa net patyrusiam keliautojui neretai būna atradimas. Šalia greitkelio Vilnius–Kaunas stovintys maldos namai puikiai matosi važiuojant automobiliu, tačiau apie šio karaimų pastato egzistavimą žino retas turistas. Tiesą pasakius, nustebčiau, jeigu žino bent vienas iš 100 žmonių.
Kenesa niekur neviešinama ir nereklamuojama, nes baigia sunykti. Niekas nenori berti druskos ant žaizdos.
Pasaulyje karaimų maldos namų išlikę vos keletoje valstybių. Lietuva yra viena iš jų. Štai, pvz., Turkijoje išlikusi viena vienintelė kenesa, Ukrainoje – dar kelios. O Lietuva turi net tris. Tačiau panašu, kad šį skaičių ji tvirtai pasiryžusi sumažinti bent iki 2.
Įspūdingoje vietoje esančius maldos namus slepia statybinės atliekos
Automobilį įvairuoju į sniego pusnį šalia ūkinio pastato likučių. Tai vienintelė vieta sustoti norint aplankyti šiuos karaimų maldos namus. Lankausi čia nebe pirmą kartą, tačiau nustembu nepažindamas vietos.
Pasirodo, keliukas, kuris seniau vedė į kenesą, yra uždarytas aklinais skardiniais vartais. Einu į šalia esantį ūkinį pastatą ir per skardos skyles bandau įžvelgti už keliasdešimt metrų esančią kenesą. Vaizdą užstoja statybinių atliekų krūva.
Lendu pro pusiau sugriauto pastato sienoje esančias skyles ir bandau prasibrauti iki valstybės saugomo kultūros paveldo.
Lipant per įšalusį plytgalių kalną, kojos slysta. Keliai daužosi į statybines atliekas. Darosi nejauku – gal vis dėlto per svetimą teritoriją braunuosi? Bandau dairytis – tačiau jokio kito kelio, kaip pasiekti kenesą, nematau. Jokio priėjimo ar juolab privažiavimo.
Vis dėl to niekas manęs šunimis neužpjudė, neaprėkė ir laimingai įveikęs visas statybines atliekas ir sustumdytus šlaitus pagaliau pasiekiu Moluvėnų pasididžiavimą. Bent jau tokiu turintį būti pastatą.
Užmūrijo ir pamiršo
Klajodamas po Lietuvą pastebėjau vieną keistą dalyką. Kultūros paveldo objektai kartais yra tiesiog užmūrijami. Langai, durys ir visi kiti plyšiai. Pasiaiškinimas – konservacija. Iš pirmo žvilgsnio kaip ir logiška. Bėda tik tai, kad prakiurus tokio pastato stogui ir pradėjus pūti sijoms niekas to nepamatys. Bent jau iki tol, kol visiškai neįgrius stogas.
Tokia pati situacija ir Moluvėnų kenesoje. Langai ir durys yra aklinai užmūrytos. Iš pirmo žvilgsnio lyg viskas saugu ir tvarkinga. Tačiau paaiškinkite, kaip dabar gali kas nors pasakyti, kokia sijų, perdangų būklė, ar nelaša kažkur stogas ir kokia situacija viduje?
Kuris tikrintojas ar tiesiog paveldu besirūpinantis keliautojas išdrįs išlupti nors kelias plytas, kad galėtų žvilgterėti į vidų ir pamatyti realų vaizdą ir apie jį pranešti?
Net aš tų plytų nedaužiau. Tad situacija lieka neaiški iki to laiko, kol neįgrius stogas ir neišvirs sienos. O tada bus jau vėlu. Tuomet pasaulis turės dar viena kenesa mažiau. Nors jų ir taip nelikę nė dešimties...
Kenesos statyba rūpinosi pats karaimų religinis vadovas
Moluvėnų kenesos istorija prasidėjo XIX a. 1863 m. caro Aleksandro II įsakymu Trakų karaimų dvasinei valdybai Moluvėnuose buvo paskirta 160 ha žemės.
Moluvėnuose apsigyvenęs karaimų religinis vadovas Isaakas Boguslavas Kaplanovskis dėl senyvo amžiaus nepajėgė važinėti į pamaldas Trakuose, todėl prie namų sumūrijo kenesą. Projektavo, manoma, jo sūnus inžinierius.
Po religinio vadovo mirties 1898 m. kenesa perdaryta į gyvenamąjį namą. 1935 m. kenesa remontuota: ištinkuotas vidus ir išorė, išcementuotos grindys, stogas uždengtas medžio lentelėmis. Joje buvo įrengtas svirnas. Pastato sutvarkymo bei remonto darbais rūpinosi ir juos atliko ilgametis dvaro ūkvedys ir nuomininkas A.Pileckis.
Šiuo metu Moluvėnų kenesa ir sklypas priklauso Lietvos karamų religinei bendruomenei.
